Tautos mokykla
06 29. Charakteristika (Pabaiga)
Geografas Petras Balionis
Visą laiką reikėjo būti įsitempusiam, kad nepasakytum ko netinkamo, neišsiduotum. Atsakymai būdavo visai trumpi: „nemačiau, nežinau, negirdėjau“ ir pan. Apklausa trukdavo apie 45 min., kol tęsėsi pamoka.
Be to, Alytaus saugumas plėtojo agentūrinį darbą. Agentai, šnipai plūkėsi iš peties. Ant jų meškerės pakliuvo gimnazijos kūno kultūros mokytojas Vladas Pielikis. Nežinomi asmenys dažnai slankiodavo apie gimnazijos ir mokytojų seminarijos patalpas, užkalbindavo mokinius, klausinėdavo lyg nekaltų dalykų. Vėliau imdavo teirautis apie atskirus mokytojus bei mokinius, berniukams siūlydavo papirosą „Kazbek“. Apie tai sužinojo klasės vadovas Jonas Mikulevičius. Jis mus perspėjo, kad vengtume pažinčių, pokalbių su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis, kad galime turėti nemalonumų. Jis pasakė patarlę „Didžiausia dorybė – prikąsti liežuvį.“
Su vienu tokiu tipu susitikau ir aš. Pastebėjau jį bažnyčioje per mokinių šv. Mišias. Mišias aukodavo jaunas vikaras Pranas Šliumpa. Tai buvo gražus kunigas, turėjo puikų balsą. Patrauklūs, turiningi buvo ir jo pamokslai. Žmonių būdavo pilna bažnyčia - ne tik mokinių, bet ir miesto inteligentų. Vėliau kun. P. Šliumpa buvo suimtas, išvestas tiesiog iš bažnyčios, nuteistas 8 m. nelaisvės. Grįžęs iš kalėjimo jis Vilkaviškio vyskupijoje buvo altarista. Klebonu ar vikaru dirbti sovietų valdžia neleido, nors dar buvo nesenas.
Vėliau tą žmogėną pastebėjau gegužės mėnesį prie bažnyčios. Prieš gegužines pamaldas ant ilgo suolo sėdėjo du klerikai – Andruškevičius ir Švenčionis ir tarpusavyje kalbėjosi. Netoli jų iš kažkur atsirado tas žmogėnas. Jis vis taikėsi išgirsti, ką klerikai kalba. Jie, turbūt pajutę kažką negero, pasikėlė ir nuėjo prie kito suolo. Šis tipas liko vienas stypsoti. Tai matėme mes, keturi mokiniai, tvarkydami šaulio mokyt. Juozo Bloznelio kapą. J.Bloznelis mokytojavo netoli Merkinės Uciekos pradinėje mokykloje. 1923 m. vasario 8 d. vadinamųjų lenkų partizanų buvo žiauriai nužudytas ir įmestas Nemunan. Vėliau prie Alytaus Nemune buvo rastas jo lavonas, atpažintas ir iškilmingai palaidotas Alytaus kapinėse. Sovietiniais metais J. Bloznelio ir karininko Antano Juozapavičiaus kapus prižiūrėdavo gimnazistai.
Minėtą šnipelį matydavau turgaus dienomis besisukinėjantį tarp kaimiečių. Jis derėdavosi, bet nieko nepirkdavo, prieidavo prie žmonių ir klausydavosi, apie ką jie kalbasi. Kartą netikėtai su juo susidūriau. Jis šypsodamasis atkišo man ranką. Nenorėjau su juo sveikintis. Jis dėjosi nustebęs, kodėl nepaduodu rankos. Nenoromis aš padaviau jam savo ranką. Jis pasisakė pavardę, aišku, išgalvotą. Tariau: „Jūsų nepažįstu.“ – „Nieko, susipažinsime“, - atitarė. Pasakiau ir aš išgalvotą pavardę. Jis papasakojo apie save, aišku, visokių pramanų. Manęs klausinėjo, kur aš dirbu, ar mokausi. Atsakiau, kad mokausi Alytaus žemės ūkio mokykloje. Tada ėmė domėtis pačia mokykla, joje dirbančiais mokytojais bei mokiniais. Apie žemės ūkio mokyklą aš šiek tiek žinojau iš savo pažįstamų mokinių. Supratau, kad jis mane tikrina, ar sakau tiesą. Paklausė, kur mano tėviškė. Atsakiau, prie Merkinės. Jis labai sujudo. Paminėjo vieną kitą partizano pavardę ir paklausė, ar aš juos pažįstu, ar ką nors girdėjau apie juos. Atsakiau jau man žinomu būdu, kaip ir tardytojui: „nežinau, nemačiau, negirdėjau“ ir nuėjau neatsisveikinęs. Tas pats tipas buvo užkalbinęs ir mūsų klasės draugą, bet prisistatęs jau kita pavarde. Dar kartą jis norėjo mane sustabdyti, bet aš to išvengiau. Po kiek laiko jis dingo iš Alytaus, o gal aš jo nebesusitikau.
Nežinojau, koks gali būti ir mūsų šeimos likimas. Jei šiais metais išvengė išvežimo į Sibirą, o tai kaip bus kitais metais?
Protingų žmonių paragintas nutariau eiti į valsčių prašyti charakteristikos, reikalingos stojant į aukštąją mokyklą. Motina patarė sekmadienį eiti į bažnyčią ir išklausyti šv. Mišių. Po šv. Mišių Santaikoje sutikau pora studentų, vakarykščių gimnazistų. Jie klausinėjo, kokie mano planai. Atsakiau nežinąs. Jie patarė, kad laikas apsispręsti, nes liepa jau įpusėjo. Laiko liko nedaug. Taigi galiausiai apsisprendžiau stoti į Pedagoginį institutą. Kitą dieną, pirmadienio rytą, apsiginklavęs pasu, kariniu bilietu ir mokinio pažymėjimu, kuris jau negaliojo, išskubėjau į Krokialaukį (savo valsčių) „nugalėti“, prašyti charakteristikos. Vos išėjus iš namų, mane apniko nelemtos mintys, kad aš savo tėvynėje turiu eiti pas mažaraštį atėjūną prašyti leidimo stoti į aukštąją mokyklą. Charakteristikas išduodavo valsčiaus partorgai. Mūsų valsčiaus partorgas buvo atvykęs iš Rytų, rusas Krulikovas.
Pirmoje klasėje buvau nusipirkęs Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Ją perskaičiau dukart, tiesiog išstudijavau – pirmoje ir aštuntoje klasėse. Sužinojau, kokia Lietuva senovėje buvo didelė ir galinga valstybė, atrėmė priešus iš Europos ir Rytų. Algirdo pulkai buvo pasiekę Maskvą. Vėliau susidėjusi su Lenkija, ypač po Liublino unijos, nunyko. Niekas jos neužkariavo. Mūsų didikai, bajorai, susižavėjo lenkų suteiktais herbais, bajorų privilegijomis, pamažu ėmė „melstis“ kitiems dievams. Pradeda kalbėti lenkiškai, užmiršta lietuvių kalbą, o kartu, kad esą ir lietuviai. Žymūs Lietuvos didikai Radvilos – Juodasis ir Rudasis daug kovojo dėl Lietuvos, bet jau kalbėjo lenkiškai. Gal jau buvo užmiršę lietuvių kalbą? XVIII a. Lietuvos didikai Oginskiai ir kiti save laikė tikrais lenkais. Net Lietuvos vardo nebeliko. Ir štai dėl didikų gobšumo, savanaudiškumo bei patriotizmo trūkumo Lenkija ir Lietuva tampa kaimyninių valstybių grobiu. Nemuno dešinėje pusėje ant aukšto stulpo buvo parašyta Rusiją, Nemuno kairėje pusėje Prūsija, o kur Lietuva? Lietuva kaimo lūšnelėse.
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m Lietuva atgavo laisvę, bet ją ginklu reikėjo apginti nuo bolševikų, lenkų, bermontininkų. Net broliai latviai kėsinosi užgrobti Palangą. Lenkai, pasinaudoję sunkia Lietuvos padėtimi klastingai užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių ir trečdalį Lietuvos. Nors ir apipešiota Lietuva, savanorių apginta, be sostinės Vilniaus šiaip taip, išsaugojo savo nepriklausomybę. Bet ir vėl, praėjus vos 20 metų, kaimynai pasikėsino į Lietuvą. 1938 m. jai pateikė ultimatumą Lenkija, 1939 m. Vokietija, 1940 m. Sovietų Sąjunga. Kuri pasaulio valstybė per trejus metus būtų gavusi tris didesnių valstybių ultimatumus? Pasaulyje tokių valstybių nėra. Ir štai po trečio ultimatumo aš turiu eiti maldauti atėjūno prašyti leidimo, kad savo tėvynėje galėčiau studijuoti. Pasidarė graudu iki ašarų. Juo labiau kad nykštukinės Europos valstybės, kaip Liuksemburgas, Andora, Lichtenšteinas, yra laisvos, nepriklausomos valstybės. Lietuva, turėjusi didingą istoriją, kultūrą yra žiauraus okupanto pavergta. Prisiminiau vieno mokytojo žodžius „Lietuva, kokia esi nelaiminga, toli nuo Dievo, o arti žiaurūs, pikti kaimynai.“ Tokios mintys mane buvo apnikusios visą kelią iki Krokialaukio.
Ir štai Krokialaukis. Visos ankstesnės mintys apie Lietuvą išdulkėjo iš galvos. Dabar svarbiausia pasiekti valsčiaus būstinę. Krokialaukyje buvau buvęs tik vieną kartą prieš porą metų ir jo nepažinojau. tačiau man viską buvo išaiškinę žmonės. Valsčiaus būstinę reikėjo pasiekti vengiant miestelio centro, kuriame šmirinėjo stribai. Jiems nepažįstamasis buvo partizanas, „banditas.“ Tokį žmogų čiupdavo ir tempdavo į stribų būstinę.
Šiaip taip kiemais, daržais pasiekiau tikslą ir atsiradau prie valsčiaus partorgo kambario durų. O čia siaubas! Su partorgu kalbėjosi valsčiaus saugumo viršininkas Kopūstinas. Jį atpažinau iš kitų pasakojimų. Tai jis gegužės mėnesio naktį vadovavo čekistams, atvažiavusiems mūsų šeimos išvežti į Sibirą. Netikėtas mano pasirodymas juos labai nustebino. Gal kiek ir išgąsdino. Iš karto pasipylė klausimai, kas aš, ko atėjau, ko noriu ir t. t. Aš prisistačiau, kas esąs ir ko noriu. Saugumietis pradėjo mane tardyti. Supratau, kad jis apie mane nieko nežino. Tada jis paklausė, kur brolis, kur sesuo? Atsakiau, kad abudu namie. Buvau sunerimęs, kad visos mano pastangos stoti į aukštąją mokyklą nueis veltui. Staiga įbėgęs stribas jį kažkur iškvietė. Likome dviese su partorgu. Jis šio to paklausinėjo, paklausė, kokią specialybę studijuosiu. Jau buvau beprasižiojąs - „geografiją“, bet lyg kažkas kitas pasakė mano lūpomis - „rusų kalbą“. Partorgas išplėšė iš sąsiuvinio lapą ir ilgokai rašė man charakteristiką. Bijojau, kad negrįžtų Kopūstinas. Pasirašęs charakteristiką, partorgas liepė nueiti pas valsčiaus pirmininką Sidarą uždėti antspaudą. Pirmininko kabinetas buvo tame pačiame pastate. Pratvirtinimą antspaudu gavau be vargo. Padėkojęs moviau pro duris. Dabar jau einu drąsiai per miestelio centrą, nieko nebijodamas, nes kišenėje turiu palaiminimą – „indulgenciją“ iš valsčiaus sovietinės valdžios. Nuo tokio, rodos, paprasto kaukštelėjimo priklausė mano likimas.
Skubėjau namo. Prie Daugirdų kaimo sutikau nepažįstamą žmogų ir jis man pasakė, kad Daugirduose stribai ir čekistai daro didelę kratą. Patarė ten neiti. Kratai tikriausiai vadovavo Kopūstinas. Padariau didelį lankstą. Ėjau per nepažįstamus kaimus. Buvo antroji liepos pusė, žmonės jau kirto rugius. Mačiau ir jaučiau, kad visi mane stebi. Tikriausiai galvojo, koks tipas čia bastosi po laukus, gal šnipas. Praėjau tvarkingą, bet apleistą sodybą, gražus sodas, tvarto ir kluono durys atdaros. Matyt, prieš porą mėnesių šeima buvo išvežta į Sibirą. Apie trobą bėgiojo pora šunų. Jie, vieninteliai likę įnamiai, saugojo savo namus. Šunys pribėgo prie manęs, nelojo tik gailiai žiūrėjo. Aš jiems padaviau porą sumuštinių, kuriuos buvau pasiėmęs iš namų, ir mes draugiškai išsiskyrėme. Kiek paėjęs toliau, išgirdau dainuojančius kirtėjus, kurie sėdėjo medžių paunksmėje ir gražiai dainavo apie tremtį. Tokią dainą išgirdau pirmą kartą ir vėliau jos niekad negirdėjau. Teprisimenu posmą: kad aš prisimenu tik vieną dainos punktelį, kurį noriu ir pateikti.
Budeliai susėdo prie raudono stalo,
Ruošiasi į žygį niekšiškų darbų,
Grupėm pasiskirstę, skirstosi dar sodžiais,
Nežinai, mergaite, mini ir tave.
Patyręs įvairių įspūdžių, parėjau į namus jau vėlokai. Namuose pasidariau brandos atestato nuorašą. Kitą dieną, pasiėmęs brandos atestatą ir jo nuorašą, valsčiaus išduotą charakteristiką, išskubėjau į Alytų. Notarė patvirtino brandos atestato nuorašą. Skubėjau namo. Pakeliui sutikau gimnazijos direktorių N. Judicką. Aš jam pasigyriau, kad esu gavęs charakteristiką ir jam ją parodžiau. Jis pavartė, paskaitė ir pasakė, kad su šia charakteristika galį manęs nepriimti į aukštąją mokyklą, todėl patarė nueiti į apskrities vykdomojo komiteto kadrų skyrių ją patvirtinti.
Pastato vestibiulyje prie durų budėjo milicijos leitenantas. Jis patikrino pasą ir nurodė, kaip rasti kadrų skyrių. Ant durų buvo parašyta „Kadrų skyriaus viršininkas“. Pabeldžiau ir išgirdęs žodį „da“ įėjau. Kambaryje už stalo fotelyje puikavosi jaunas gal 21-24 metų vyrukas, ant švarko apsijuosęs plačiu karišku diržu. Kitoje stalo pusėje buvo paprasta kėdė lankytojams bei interesantams. Bet man atsisėsti nepasiūlė. Pasisveikinęs kreipiausi „Draugas viršininke“. Jam tai patiko, nes plačiai nusišypsojo ir visai draugiškai pradėjome kalbėtis. Vėliau mane egzaminuoti. Pirmiausia paklausė, ar aš balsavau. Atsakiau, balsavau. Faktiškai niekas iš gimnazistų ir šiaip iš miesto visuomenės nebalsavo. Prieš uždarant balsavimo urnas, rinkiminės komisijos pirmininkas saugumo tardytojas lnt. Gulbinas komisijos nariams liepė prie nebalsavusių pavardžių parašyti „taip taip“, o biuletenius jis pats sumetė į urnas. Visiems komisijos nariams prigrasė, kad tylėtų. Bet viena komisijos narė man prasitarė. Taigi aš balsavau „taip taip“. Toliau klausinėjo apie politinius įvykius, Sovietų Sąjungos, Lietuvos ir net apskrities veikėjus. Juokinga buvo, kad žmogus egzaminuoja už save daugiau išprususį. Atrodė, kad šis veikėjas net nebaigęs gimnazijos. Greitai jo klausimai išseko. Atsisveikinome gana draugiškai. Pasakė, kad atsakymą galėsiąs pasiimti po poros dienų Bendrame skyriuje.
Nurodytu laiku aš jau buvau Bendrame skyriuje. Šio kabineto šeimininkas buvo apie 40 metų vyriškis. Pasirodė labai kultūringas. Pirmiausia pasiūlė man kėdę ir tik tada pasiteiravo, ko aš pas jį esu atėjęs. Po trumpo pokalbio jis paliko kabinete mane vieną. Sėdėjau gal 15 minučių. Atsinešė du lapus, vieną padavė man, kitą įsegė į bylą. Tai buvo mano charakteristika, gerokai sutrumpinta, nei išduota valsčiaus. Dabar aš jau pajutau, kad kelias į aukštąją mokyklą laisvas.
Grįžęs į namus, sutvarkiau visus reikiamus dokumentus. Kitą dieną išvykau į Alytų ieškoti mašinos, kuri mane nuvežtų į Vilnių. Tuo laiku kelionė į Vilnių buvo sunki. Autobusai nekursavo. Sunkvežimių irgi buvo nedaug. Sunkvežimį turėjo Alytaus mokytojų seminarija. Ten mašinos vairuotojas Miglinas pasakė, kad rytoj važiuosiąs į Vilnių ir mane nuvešiąs, tik liepė anksti ryte būti prie seminarijos rūmų. Anksti, dar tik brėkštant, išėjau važiuoti. Pralaukiau gal valandą, kai atsirado ir du mano klasės draugai – Petras Kamarauskas ir Juozas Misevičius. Jie vežė pareiškimus stoti į Vilniaus universitetą, studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Kalbino ir mane į universitetą, bet aš tvirtai jau buvau apsisprendęs – į Vilniaus pedagoginį institutą. Jie iš manęs pasišaipė, pavadino „kaimo liktarna“ (taip humoristiškai vadinti Pedagoginio instituto absolventai mokytojai). Buvo linksmiau laukti kelionės į Vilnių. Vėliau atėjo seminarijos ūkvedys Šarkinas ir vairuotojas Miglinas bei dar du keleiviai. Susėdę į mašiną patraukėme kelionėn. „Į Vilnių, į Vilnių visi, kas tik gali...“ į Vilnių ir aš. Tai buvo pirma mano kelionė į Vilnių.
Kiek pavažiavus, Šarkinas pasakė, kad jau pervažiavome demarkacinę liniją ir važiuojame buvusia lenkų okupuota žeme. Pastebėjome nemažų skirtumų. Pasirodė, kad žmonės gyveno prasčiau. Pakelėje matėsi juodos ir kartais margos kiaulės, kokių mūsų krašte nebuvo. Prie Valkininkų rugius pjovė pjautuvais moterys ir net vaikai. Mums tai buvo nauja. Valkininkuose į mašiną įlipęs žmogus pasakojo apie dūmines pirkias. Atrodė, kad lenkų okupacija sutrukdė žmonių civilizaciją.
Ir taip tararai, tararai po kokių trijų valandų pasiekėme Vilnių. Sustojome Arklių gatvėje. Ir vėl naujiena. Kiek žinojau, gatvės būdavo pavadinamos žymių žmonių ar miestų vardais, o ne gyvulių. Nesunkiai suradau Pedagoginį institutą. Įėjęs į vidų sutikau išdidų poną, kuris man pasakė, kur priimami pareiškimai, paminėjo kanceliariją. Kanceliarijoje radau jauną labai malonią moterį, kuri paėmė iš manęs reikalingus dokumentus, padavė kadrų įskaitos lapą ir liepė jį man užpildyti. Tokį valstybinės reikšmės dokumentą rankose turėjau pirmą kartą. Po to, su dokumentais pasiuntė pas direktorių (tuo metu Instituto vadovas, skirtingai nuo universiteto, vadinosi ne rektorius, o direktorius). Įėjęs į Instituto direktoriaus kabinetą radau sėdintį tą patį poną, kuris man parodė kanceliariją. Jis greitai pasirašė ant visų dokumentų. Grįžęs į kanceliariją pateikiau visus reikiamus dokumentus. Kanceliarijos vedėja padavė lapelį, kuriame buvo pažymėti visi mano pateikti dokumentai. Be to, gavau raštą, kada atvykti į vadinamąją mandatų komisiją. Dabar aš jau tvirtai vyliausi iš tikro būti studentas. Juo ir tapau po pusantro mėnesio, po mandatinės komisijos ir stojamųjų egzaminų.
Atgal
.jpg)
