Tautos mokykla
06 29. Išsaugosim tautos ir valstybės gerą vardą
Vytautas Paliukaitis
Mes, nesitraukiantieji iš Dievo mums paskirtos teritorijos, vaizdžiau tariant, vietos po saule, teisingai elgiamės, svarstydami kelių pralėkusių dešimtmečių kelią, įvairiapusiškai vertiname dabartinio sunkmečio reiškinius, priartėjame prie išvadų kas vyks ateityje.
Gerbiamiems skaitytojams pateikiu konkrečiais pavyzdžiais iš žinomų Vilniaus asmenybių gyvenimo kaip neeiliniu darbštumu jie rūpinosi sostinės prestižu.
Šviesios atminties rašytoją Jokūbą Skliutauską pažino daugelis, o M.Mažvydo bibliotekoje – kiekvienas skaitytojas. Jis nesikėlė į puikybę, nors nuopelnai mūsų kultūrai neginčytini. Aš pats su šiuo darbštuoliu ne tik minėtuose rūmuose, bet poilsio dienomis pasikalbėdavau sutikęs visuomeniniame transporte bei gatvėse, ir pajusdavau kaip iš šio, šilto ir šalto mačiusio inteligento sklinda ypatinga šviesa. Rašytojas turėjo seserį, kūrusią grafikos srityje, tad visiškai suprantamas man buvo jo domėjimasis, kokių vilniečių portretus aš tapiau. Man rūpėjo sužinoti, kada pamatysime išleistų J.Skliutausko raštų daugiatomį. Išgirdau nustebinusį mane atsakymą, kad, radęs turtingą rėmėją, įtraukęs viską, kas sukurta, išleistų trisdešimt tomų. Ir kaip žmogus suspėja? Tuo metu jis dar dirbo dienomis gydytoju „Raudonajame kryžiuje“. Kiek laiko šis žmogus - sielos ir kūno žinovas - praleisdavo archyvuose, atsakyti galėjo tik jis pats.
Šaltuoju sezonu kasmet porą savaičių atostogaudamas taisydavau sniego apgadintos gimtosios sodybos, pastatų stogus. Taip atsitiko, kad grįžęs į sostinę sužinojau – rašytojas užmigo amžiams...
Architektų darbštumo įsikūnijimas – Jonas Kriukelis iš Rokiškio krašto, o neregėtas jo pasišventimas siekti profesinių aukštumų, - tiesiog priblokšdavo – aišku, gerąja prasme, kolegas ir tuos, kurie po staigios mirties darbo vietoje, tyrinėjo ir tvarkė kūrybinį palikimą. Iš tų valandų, kuriomis teko bendrauti su prestižinių premijų laureatu, pirmąkart į mano, tuo laiku muziejininko, rankas patekusiais jaunystės dienoraščiais, išrašais iš perskaitytų knygų, palengva suvokiau kokio taurumo buvo jo idėjos kurti gražią miestų aplinką. Žinoma, netrūko ir pavyduolių, bandžiusių kliudyti J.Kriukeliui išskleisti kūrybos „sparnus“.
Panašiai įvyko kaip ir su laidotuvėmis kitų dviejų XX a. kūrėjų: prof. K.Šešelgio ir tik prieš kelerius metus mirusio JAV lietuvių patrioto architekto E.Arbo. Priekaištauju pažįstamiems, kad nepranešė man, dirbusiam prie stogų kaime, ir negalėjau šių trijų talentų, visiems laikams įrašytų į mūsų istoriją, palydėti į paskutinę kelionę. O kiekvienas iš jų mane daug ko išmokė, praplėtė pasaulėžiūrą, privertė reikliai vertinti humanitarus.
Gal porą mėnesių nebesutikdamas vieno iš populiariausių mūsų miesto juristų, pono Antano, pradėjau nerimauti: ar tik nebus jis patraukęs į Vakarus? O prieš savaitę, vos tik įlipęs į troleibusą, netikėtai išgirstu šio „pražuvėlio“ kvietimą prieiti. Vienus randa vandeny, kitus laikraščiai paskelbia – gal atsilieps! Sakau, bene Londone savo verslą vystąs? Antanas pralinksmino mane žodžiais, kad nė už didžiausius pinigus nebėgsiąs iš Lietuvos. Tiesiog malonu buvo, kad jis įspėjo mano mintis. Labai rimtai paaiškino: „Teko rinkti svarbius dokumentus“.
Antra diena virš sostinės pilkas dangus. Man, dailininkui, ši kelių niuansų spalva tokia graži, kokios visame pasaulyje nesurastum. Vieną popietę išeinu iš namų ir, trumpindamas kelią, žingtelėju tarp dviejų automobilių. Priekyje, ant drėgno asfalto, pamatau plonytį, bet neįprastai ilgą slieką. Tikriausiai panašiai atrodo į Didžiąją Britaniją nuklydęs nukamuotas Tėvynės ilgesio, nepritapęs prie anglų lietuvis. Paimu į saują leisgyvį padarėlį ir pakeliui radęs sausą erškėtrožėmis apsaugotą nuo varnų ir kačių plotelį po žemu balkonu ir paleidžiu. Pagyvenk šią vasarą, galvoju, o atminty atgyja berods iš skandinavistų konferencijos Archangelske, kur dalyvavau su pranešimu – vieno mokslininko papasakota istorija apie japoną, visą gyvenimą tyrinėjusį sliekus. Į kolegos klausimą, kaip galima visą savo energiją skirti tokiam nereikšmingam gyvūnėliui, jis ištarė visiems įsimintinus žodžius: „Sliekas labai ilgas, o žmogaus gyvenimas – trumpas.“
Lėkdami kūlvirsčia, daugelis neturi laiko susimąstyti – eikvoja jėgas plaudami laivus Šiaurės Norvegijoje – tikri faktai, gauti iš mano pažįstamų – ar rinkdami braškes Ispanijoje. Jų svajonės pritaikyti savo gabumus Lietuvoje, dažnai žlunga, kai sukuria šeimas su kitataučiais.
Atgal
.jpg)
