Tautos mokykla
07 13. Žengiu studijuoti geografijos
Geografas Petras Balionis
Mandatinėje komisijoje
1948 m. rugpjūčio 1 d. atvykau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą antrą kartą. Rugpjūčio 2 diena – mandatinės komisijos diena. Prisipirkau nemažai spaudos ir pradėjau studijuoti politinius įvykius. Mandatinė komisija – ne juokai, gali ir susikirsti. Nežinai, ko tavęs paklaus. Kitą dieną ryte jau buvau prie mandatinės komisijos durų. Tokių kaip aš stojančiųjų į Institutą ir laukiančių „išrišimo“ susirinko daugiau. Į mandatinę komisiją mane pakvietė pirmą. Įėjęs į kabinetą, radau keturis komisijos narius – trys sėdėjo už stalo, ketvirtas kitoje kabineto pusėje, gūžėsi fotelyje. Man atrodė, kad tas jaunas žmogus - gal vyresnių kursų studentas. Visi sėdėjo labai ramiai nusiteikę, rūstokais veidais, mat dirbo labai atsakingą valstybinės reikšmės darbą. Žiūrėjo, kad į Institutą nepakliūtų nesąmoningas, politiškai nesusipratęs „elementas“. Po mano prisistatymo komisijos nariai pradėjo mane klausinėti, tiesiog egzaminuoti bei tardyti. Tai buvo trečias toks manęs tardymas: valsčiuje mane tardė valsčiaus partorgas, kai norėjau gauti charakteristiką, vėliau apskrities kadrų skyriaus viršininkas, kai nuėjau patvirtinti valsčiaus partorgo išduotą charakteristiką. Ir dabar mandatinėje komisijoje. Jei anksčiau mane „tardė“ mažaraščiai žmonės, ir klausimai buvo gana primityvūs, o mandatinėje komisijoje kiti žmonės, daugiau išprusę. Į pateiktus klausimus reikėjo atsakinėti ypač susikaupus, kad nepasakytum ko nereikia.
Mandatinės komisijos nariai mane visą išnarstė. Klausinėjo, kada gimęs, kur gyvena tėvai, ar iš giminių nėra areštuotų, išvežtų ir pan. Po to klausinėjo, kokias knygas skaitau, ar skaitau laikraščius, kas ten rašoma. Komisijos nariams ypač patiko, kai aš pasakiau, jog esu perkaitęs J. Stalino „Apsvaigimas nuo laimėjimų“. Liepė išvardyti VKP(b) CK politinio biuro narius. Išvardijau visus nuo J. Stalino iki Berijos ir Andrejevo. Vienas iš komisijos narių paklausė: „O Kalininas?“ Trumpai atsakiau, kad Kalininas neseniai mirė. Tuo metu spaudoje buvo daug rašyta apie Italijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Palmyro Toljačio ir Japonijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Tokundos ginkluotus užpuolimus. Jie buvo sunkiai sužeisti. Aš tikėjausi, kad manęs mandatinėje komisijoje to paklaus. Tam buvau pasiruošęs. Vienas komisijos narių manęs paklausė, kas yra Toljatis ir Tokuda. Aš viską, kas buvo spaudoje, papasakojau. Atrodė, kad mandatinės komisijos nariai mano atsakymu buvo patenkinti.
Maniau, kad daugiau klausimų man neužduos ir mane paleis. Bet štai vienas komisijos narys manęs paklausė: „Kiek kartų buvai susitikęs su banditais?“ Man atrodė, jog tai buvo provokacinis klausimas. Pats sau pagalvojau, ar jis yra kvailas, ar mane laiko kvailu. Jeigu aš būčiau pasakęs, kad tekdavo susitikti su partizanais (taip iš tikrųjų būdavo), į namus būčiau grįžęs gal po kokių10-ties metų. Prasidėjo komisijos narių ir manęs apsišaudymas. Aš susitvardęs ramiai atsakiau, kad mūsų krašte „banditų“ nėesą, ir aš jų niekada nei mačiau, nei susitikau. Komisijos nariai nusistebėjo. Jie teigė, kad Alytaus apskrityje yra daug miškų, o juose esama „banditų“. „Tu galėjai jų sutikti“ Atsakiau: „Pas mus miškų nėra.“ Vienas komisijos narių paklausė: „Tai kur gi tu gyveni?“ Mano atsakymas buvo „Sūduvoje“. Komisijos nariai nežinojo, kur ta Sūduva, ir manęs teiravosi, kur ji esanti. Aš paaiškinau – Sūduva yra Užnemunė. Vienas protingesnis mandatinės komisijos narių pasakė: „Tai Suvalkija, o Sūduvos terminą naudojo buržuaziniai istorikai ir buržuazinė spauda.“ Ir čia mane pataisė, kad reikią sakyti Suvalkija, o ne Sūduva. Aš jam padėkojau ir pažadėjau Sūduvą vadinti Suvalkija. Sūduvos terminas man buvo žinomas dar iš pradinės mokyklos. Pradinės mokyklos ketvirtame skyriuje mokiausi iš vadovėlio „Krašto mokslas“, kuriame buvo minimi Lietuvos regionai – Sūduva, Dzūkų kraštas, Žemaičių aukštuma, Vidurio lyguma ir t.t. Sūduvos pavadinimą vartojo ir mums 1941/42 m. gimnazijoje Lietuvos geografiją dėstęs mokytojas Kairys. Tas pats mandatinės komisijos narys pasakė, kad Suvalkijoje miškų esą mažai, gal jis ir nesutikęs „banditų“. Taip jis mane lyg ir „reabilitavo“. Ilgokai mane mandatinė komisija pralaikė. Nežinojau, kodėl. Man labai įkyrėjo tas tardymas ir tiesiog išvargino. Jau atrodė, kad mano apklausa baigiasi. Viskas iš manęs išpešta.
Tačiau vienas komisijos narys kreipėsi į tūnojusįjį fotelyje tokiais žodžiais: „Tovarišč Halini, vam vopros“ (Drauge, Galini, jūs klausinėkite“). Aš labai nustebau, kad į lietuvį kreipiasi rusiškai ir vietoj raidės „G“ vartoja raidę „H“. Pagalvojau, kad jo pavardė Galinis. Iš tikrųjų tokia ir buvo. Tas Halinis man uždavė keletą klausimų rusiškai: „Kiek tėvai valdė žemės prieš Spalio revoliuciją, kiek buržuaziniais metais ir dabar? Ar nėra giminių užsienyje“ ir pan. Atsakiau trumpai. Užsienyje giminių nėra, senelių neprisimenu, nes paskutinis senelis mirė, kai man buvo treji metai, kiti seneliai mirė dar anksčiau ir gyvena ten, kur turi gyventi. Tėvai iš viso žemės turėjo 17 ha. Vienas mandatinės komisijos narys pasakė, kad žemės yra daug. Aš „teisinausi“, kad nedaug, nes mūsų kaime ūkininkai žemės turi po 20 ha ir daugiau. Ir vėl nepataikiau, tas pats komisijos narys mane pataisė: „Reikia sakyti ne ūkininkai, bet valstiečiai.“ Sėdintis fotelyje Halinis man piktai mestelėjo: „Kalbėk rusiškai.“ Aš labai nustebau, net sutrikau. Iš karto nesusigriebiau, ką jam sakyti. Man atrodė, kad tai studentas, nes plaukus buvo plikai nusikirpęs, nedidelio ūgio ir atrodė jaunokas. Aš, būdamas jaunas, vos gimnaziją baigęs, gyvenimo dar neaplamdytas, jaučiausi drąsus. Tad netaktiškai jam atsakiau maždaug taip: „Man atrodo, kad Jūs esate lietuvis ir lietuviškai turėtumėt suprasti.“ Visi komisijos nariai nutilo. Tyla truko gerą akimirką. Supratau, kad padariau didelę klaidą ir netaktą. Bet šaukštai jau buvo popiet. Netrukus jis ramiai pasakė, kad lietuviškai nesuprantąs. Tada atsakymus jam su klaidomis pakartojau rusiškai. Pamaniau, kad mandatinė komisija mane pasiųs šėko pjaut ir Institute mokytis man neleis. Tik štai įteina Pedagoginio instituto direktorius J. Šalkauskas (kitaip sakant, rektorius) ir paklausia, kaip reikalai. Vienas mandatinės komisijos narys jam paaiškino, kad šitas pilietis, t. y. aš, nemokąs rusų kalbos. Kaip jis galės studijuoti, kai vadovėliai parašyti rusų kalba, dauguma paskaitų bus skaitoma rusiškai. Tada mane apniko liūdnos mintys. Direktorius domėjosi: „Kaip kiti klausimai?“. Jam atsakyta trumpai: „Be priekaištų.“ Direktorius, kiek pagalvojęs, atsakė maždaug taip: kai reikės, tai išmoks, o jei ne, tai – jo problema. Po to Instituto direktorius liepė ruoštis stojamiesiems egzaminams. Taip viskas išsisprendė mano naudai.
Išėjęs po mandatinės komisijos apklausos, palaukiau – buvo smalsu, kaip seksis kitiems likimo draugams. Pastebėjau, kad mandatinė komisija kaimiečius kankina ilgiau nei miestiečius, o tuos, kurių švarko atlape raudonavo komjaunimo ženklelis, išlaikydavo vos kelias minutes. Pasitaikydavo, kad vienas kitas stojantysis neperžengdavo mandatinės komisijos slenksčio, negaudavo jos „palaiminimo“. Vienam tokiam stojančiajam į VVPI nebuvo leista laikyti stojamųjų egzaminų. Kaip teko patirti, jis įstojo į Šiaulių mokytojų institutą.
Iš mandatinės komisijos narių tik vienas Galinis dirbo Vilniaus pedagoginiame institute. Buvo kadrų ir slapto skyriaus viršininku. Nors turėjo garbingą Vytauto vardą, lietuviškai nekalbėjo, vis rusiškai iki pat 1990 m., kolei dirbo Institute. Kitų komisijos narių daugiau niekada nemačiau ir nesutikau. Tikriausiai jie dirbo kitur.
Stojamieji egzaminai
Kitą dieną po mandatinės komisijos prasidėjo stojamieji egzaminai. 1948 m. buvo įvesta nauja studentų stipendijų mokėjimo sistema. Studentas, per stojamuosius ar sesijinius egzaminus gavęs nors vieną trejetą, stipendijos negaus. Ši sistema vyresniųjų kursų studentų nelietė. Taigi mums reikėjo pasistengti. Be to, egzaminus buvo galima laikyti anksčiau, nesilaikant egzaminų laikymo tvarkaraščio. Pagal egzaminų laikymo tvarkaraštį stojamieji egzaminai turėjo baigtis rugpjūčio 25 dieną, tačiau dalis būsimų studentų juos išlaikė anksčiau. Aš stojamuosius egzaminus baigiau rugpjūčio 11 d. Kitą dieną gavau pažymą apie išlaikytus stojamuosius egzaminus ir apie tai, kad esu priimtas į VVPI studentu geografijos specialybę.
Geografijos specialybę pasirinkau neatsitiktinai. Jau nuo gimnazijos laikų žemesnėse klasėse labai domėjausi įvairiomis pasaulio šalimis, kraštais. Mane labai domino egzotiški tolimieji pasauliai. Susidomėjimą tolimais kraštais ypač žadino keliautojų parašytos knygos. Kas iš mūsų jaunystėje nesižavėjo Džeimso Fenimoro Kuperio romanais: „Prerijos“, „Pėdsekys“, „Medžiotojas“ arba Karlo Majaus knygomis: „Per laukinį Kurdistaną“ , „Per dykumą“, o ypač romanu „Vinetu“. Man labai patiko H. Senkevičiaus knyga „Dykumose ir giriose“. Jaunesnėse gimnazijos klasėse su užsidegimu skaičiau Mato Šalčiaus kelionių epopėją - šešių dalių knygą „Svečiuose pas 40 tautų“, Antano Poškos kelionę motociklu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, Konstantino Ario kelionių aprašymus į Vidurinę Aziją ir Tibetą, A. Gustaitytės-Šalčiuvienės „Afriką“. Mane ypač sudomino Bulyginienės knyga „Abisinija – karalių šalis“(Abisinija – dabartinė Etiopija). Bulyginienė buvo lietuvė, ištekėjusi už rusų pulkininko. Po Spalio perversmo su šeima atsidūrė Abisinijoje ir ilgai ten gyveno. Knygoje įdomiai aprašyta šalies gamta, ūkinis gyvenimas, papročiai, religija. Perskaičiau ir daugiau knygų apie pasaulio šalis, kurių net pavadinimų nebeprisimenu. Politinės geografijos žinių pasisėmiau iš K. Pakšto knygos „Baltijos respublikų politinė geografija“, J. Paleckio „SSSR mūsų akimis“, „Paskutinis caras“, Didysis 1914-1918 karas“, V. Blasko Ibanejeso knygos „Rašytojo kelionė aplink pasaulį“. Šioje knygoje įdomiai aprašyta Indija, Kinija ir kitos pasaulio šalys. Daug politinių žinių buvo galima rasti nepriklausomos Lietuvos spaudoje, laikraščiuose: „Lietuvos aidas“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos žinios“, „XX amžius“. Daug rašyta apie Ispanijos pilietinį karą 1936-1938 m., kai dalis kariuomenės, vadovaujama generolų F. Franko, Molos sukilo prieš demokratinę vyriausybę. Kariškius, kurie vadinosi nacionalistais, visapusiškai rėmė Vokietija ir Italija, vyriausybę – Sovietų Sąjunga. Tuo metu apie Ispanijos ir visos Europos politinę padėtį buvo daug parašyta knygoje „Alkazaro gynėjai“, kurią su malonumu perskaičiau. Šis karas, galima sakyti, buvo Antrojo pasaulinio karo preliudija. Karas Ispanijoje baigėsi 1938 m. nacionalistų pergale. Politiniai įvykiai sekė vienas po kito. 1938 m. Vokietija užima Austriją, 1939 m. - Čekoslovakiją. Tais pačiais metais Vokietija užpuola Lenkiją, ir taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tokie politiniai įvykiai mane labai domino, o tai geografijos dalykas. Be to, daug įdomaus sužinojome iš geografiją dėstančių mokytojų. Tad pamėgau geografiją. Šis mano pomėgis ir atvedė mane į VVPI Geografijos fakultetą ir geografijos specialybę.
Pareiškimų į VVPI geografijos specialybę buvo paduota daugiau kaip 30, o priėmimo planas -25 studentai. Taigi buvo konkursas, nors ir mažas. Stojamuosius egzaminus laikėme iš keturių dalykų – lietuvių kalbos ir literatūros raštu ir žodžiu, rusų kalbos raštu ir žodžiu, geografijos ir istorijos.
Pirmas egzaminas buvo lietuvių kalbos ir literatūros rašomasis darbas. Susirinkome didelėje auditorijoje kelių fakultetų būsimieji studentai. Man iš dešinės sėdėjo būsimasis matematikas, iš kairės – būsimasis anglistas. Darbui vadovavo du dėstytojai - J. Laurinaitis ir doc. Vytautas Maknys. Lentoje buvo parašytos trys temos – dvi literatūrinės ir viena laisva tema. Aš pasirinkau laisvą temą. Temos pavadinimo neprisimenu. Tik prisimenu, kad rašiau: „Šiandien esame ne tie, kokie buvome vakar, rytoj būsime ne tie, kokie esame šiandien.“ Rašiniui parašyti buvo skirtos keturios valandos. Aš parašiau šiek tiek anksčiau, negu buvo skirta. Pažymius sužinojome tik per atsakinėjimą žodžiu.
Kitą dieną laikėme specialybės egzaminą – geografiją. Egzaminavo pats fakulteto dekanas doc. Jurgis Stabinis. Kvietė po vieną į savo kabinetą. Mane pakvietė pirmą. Liepė atsisėsti ir pateikė klausimą. Turėjau atsakinėti be jokio pasiruošimo. Gimnazijoje atsakinėjant pamoką ar egzaminą turėjome stovėti. Aš iš įpratimo atsistojau. Man liepė sėdėti. Man buvo pateiktas klausimas – Gudija. Baltarusiją dekanas J. Stabinis, kiek prisimenu, visada vadino Gudija. Apie Gudiją aš gerai žinojau. Paminėjau gamtines sąlygas, ūkį, pasakojau ypač apie žemės ūkį, pažymėjau, kad gudai daug augina linų, bulvių, kuriomis šeriamos kiaulės. Nurodžiau didžiausius miestus - Minską, Vitebską, Gardiną ir kt. Tarp jų minėjau ir Krėvą, kurioje 1382 m. buvo nužudytas Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis. Pabrėžiau, kad Gudija ilgą laiką buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sudėtyje. Supratau, kad egzaminuotojui tai patiko. Jis mano atsakinėjimą pertraukė ir pateikė vieną kitą klausimą iš fizinės geografijos. Taip egzaminas baigėsi. Net nustebau, kad taip trumpai mane klausinėjo. Pagaliau paklausė, iš kokių knygų ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Paminėjau prancūzų geografo Martono pavardę. 1948 m. buvo išversta jo knygos „Fizinės geografijos pagrindai“ du tomai. Šią knygą buvau nusipirkęs ir perskaitęs. Dekanas J. Stabinis nustebo ir pasakė maždaug taip: „Šios knygos dar studentai neskaitė, o tu jau skaitei.“ Nežinau, ar jis mane pagyrė, ar papeikė. Tačiau pažymį parašė gerą.
Bus daugiau
Atgal
.jpg)
