Tautos mokykla
09 04. Kruonio partizanai
Stanislovas Abromavičius
Kruonis – miestelis Kaišiadorių rajone. Seniūnijos centras, savo istoriją skaičiuojantis nuo XIV amžiaus, žinomas kaip kaimas. Miesteliu tapo XVI amžiaus pabaigoje. XX amžiaus viduryje – valsčiaus centras. Nuo XV amžiaus Kruonio dvaras priklausė Oginskiams, tuo metu čia buvo įkurtas vienuolynas. Apylinkėse buvusi stipri stačiatikių bendruomenė, katalikų parapija įkurta tiktai 1907 metais. 1920 07 18 lietuviai kovoje su baltlenkiais po įnirtingo mūšio nuginklavo jų brigadą. 1940 metais Kruonyje buvo 860 gyventojų. Dar išlikę Oginskio pilies griuvėsiai. Bažnyčios rūsyje palaidotas garsusis didikas Bagdanas Oginskis su žmona.
Miestelio istorijoje ypatingą vieta tenka pokario kovos prieš sovietinius okupantus. Čia vyrai būrėsi į skyrius, kuopas, batalionus. Gera geografinė padėtis – toliau nuo didžiųjų miestų, prie vieškelio į Kaišiadoris ir Jiezną, kiek toliau nuo Nemuno, miškingoje vietovėje, buvo gera vieta organizuoti sovietinės okupacijos partizanines kovas.
Apie pokario kovas Kruonio apylinkėse ir pasakojama šiame straipsnyje.
Partizaninė spauda
Didžiosios Kovos apygardos Narsuolio būrio partizanas Algimantas Lisauskas (1926-1999) yra užrašęs atsiminimus, kaip jo tėviškėje, Barevičių kaime, Kruonio valsčiuje, pas Tamošiūnus, dar 1944 metų pavasarį, dar į Vakarus nesiveržiant sovietinei kariuomenei, pradėtas leisti LLA (Lietuvos laisvės armijos) laikraštis „Tėviškei bundant“. Darbą organizavo atsargos jaunesnysis leitenantas Antanas Piliponis, gimęs 1919 metais, LLA grupės vadas, tuo metu mokytojavęs Gojaus pradžios mokykloje. Priartėjus frontui, šio spaudinio leidimas buvo laikinai nutrauktas. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, jo leidimas atnaujintas.
DKA vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias (1911-1947)
1944 metų vasarą rusai paskelbė mobilizaciją. Dauguma šaukiamųjų išsislapstė. Vienas šaukimo punktas buvo Kruonyje. Mobilizacijos dieną į punktą niekas neatėjo. Tik po pietų prisistatė vienintelis šaukiamojo amžiaus jaunuolis – vaikystės invalidas Juozas Kapočius. Įsiutusi komisija suprato, kad tai pasityčiojimas iš jų darbo – tardė invalidą, grasino. Vaikinas aiškino, kad jam reikalingi dokumentai apie atleidimą nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje.
Jauni vyrai slapstėsi, kur pakliuvo, bandė klastoti dokumentus. Tada prasidėjo šaukiamųjų gaudymas. Jau rugsėjo mėnesį Kazokų kaimo vyrai su ginklu pasitiko neprašytus svečius. Po mūšio kareiviai pasitraukė. Šios sėkmingos kautynės paskatino apylinkės jaunimą burtis ginkluotam pasipriešinimui į būrius.
Antanas Praškevičius-Narsuolis (1915-1948), DKA bataliono vadas
Kruonyje prie NKVD buvo suorganizuotas „istrebitelių", žmonėse vadinamų stribų būrys, kurio branduolį sudarė Jonavos ir vietiniai rusai Gusevas, Jarmolajevas, Puzanovskis, Seredocha, Smoryga, Sokolovas, Surininas, Platonovas... Nuėjo į stribus ir keli lietuviai. Tų plėšikų siautėjimas visiems taip įgriso, jog buvo nutarta juos likviduoti. Tada partizanai priklausė Didžiosios Kovos apygardai (DKA), būriui vadovavo Petras Berūkštis-Apuokas, gimęs 1918 metais, iš Apsuonos kaimo. Buvo sušauktas apylinkės partizanų susirinkimas, užmegzti ryšiai su Užnemunės ir Kalvių apylinkių kovotojais. Operacijos planas ir jos vykdymo data – 1944 metų naktis prieš Kūčias – buvo gerai paruošti, nes tą naktį stribai mažiausiai galėjo laukti užpuolimo. Tačiau nelauktai tą dieną į Kruonį atvyko NKVD kareivių kuopa. Operaciją teko atidėti.
Atėjo žiema, o kartu su ja ir sunkios kovotojams dienos. Partizanai išsiskirstė prie savųjų, giminių. Vieni išsirausė žemines, kiti gyveno pusiau legaliai. Žinoma, sunku buvo maskuotis, nes žinia apie pasipriešinimą pasklido po apylinkes.
1945 metų balandyje, per Velykas, stribai netikėtai įsiveržė į besislapstančiųjų namus. Buvo areštuotas Petras Berūkštis-Apuokas, Albinas Tamošiūnas, Pranas Morkūnas ir dar keli vyrai. Po žiaurių tardymų, mušimo areštinėje, Kruonyje vyrus išvežė į Kauno kalėjimą. Niekas neprisipažino, savo draugu neišdavė. Tada išaiškėjo, kad juos išdavė Kazys Mackevičius. Išdavikas nuėjo tarnauti į miliciją.
Partizanas Pranas Mitkus-Pavasaris (1924-1949)
1946 metų pavasarį vyrai išėjo į miškus, stojo į jau veikusius partizanų būrius. Savo apylinkėse liko trise: Simonas Pūras (1920-1947), Marijonas Spurga-Juodvarnis (1908-1956) ir Pranas Morkūnas (1922-1948). Vėliau prie jų prisijungė Jonas Jurkevičius iš Arlaviškių kaimo, Aukštosios Panemunės valsčiaus. Grupė turėjo bunkerius Vaiguvos miškuose, buvo gerai ginkluota. Jai buvo įsakyta saugoti atnaujintos pogrindžio spaudos leidimą. Tuo tikslu čia atvyko buvęs Kaišiadorių gimnazijos mokinys, tada jau Kauno universiteto medicinos fakulteto studentas Antanas Piliponis-Pilėnas (g. 1919 m.). Techninį darbą atliko legaliai gyvenęs Kauno universiteto studentas filologas Algimantas Lisauskas. Buvo išleisti trys „Partizano" numeriai ir keli atsišaukimai. Juos pristatydavo į DKA štabą, vėliau leidiniai pasklisdavo po Lietuvą. Apygardos vadas Žalias Velnias nuoširdžiai džiaugėsi spauda, ragino leisti daugiau. Tačiau sulūžo rotatoriaus velenėlis, o naujo gauti nepasisekė. Darbas sutriko. Tuo pat metu į Anglininkų apylinkes atsibastė Aukštosios Panemunės valsčiaus stribai. Įvyko mūšis, kurio metu vienas stribas buvo sužeistas. Po to Antanas Piliponis-Pilėnas, buvo suimtas ir nuteistas, Algimantas Lisauskas į NKVD nagus pateko 1947 04 29. Laikraščio „Partizanas“ leidimas sustojo.
Vasario 16-osios paminėjimas
Buvo dar šalta, speiguota naktis į 1946 metų vasario 16-ąją, kai, persikėlę per Nemuną, trys Prienų krašte kovotoję Pranas Žukauskas-Šalmas, gimęs 1927 metais Darsūniškio mstl., Stasys Lekavičius-Gulbinas, gimęs 1926 metais Rūčkakiemio kaime, Kruonio valsčiuje, ir Jurgis Krušinskas-Žiedelis, gimęs 1926 metais Prienų valsčiuje, mums brangios šventės išvakarėse ėjo į Kruonio miestelį kabinti Trispalvės. Jau persikėlę Nemuną, pakliuvo į NKVD kareivių ir stribų pasalą. Sako, Šalmas, buvo sužeistas į koją ir, nematydamas išeities, susisprogdino granata. Kiti du žuvo nuo priešų kulkų. Tai vyko ties Lapainios upeliu, prie Darsūniškio. Besiginantys spėjo nušauti tik čekistų šunį. Atvežė tada keturis kūnus ir numetė Kruonio aikštėje. Po kelių dienų surišę vielomis tris partizanų kūnus ir negyvą šunį nuvežė į Kruonio mišką ir numetė į buvusį apkasą.
– Buvau tada antroje Kruonio progimnazijos klasėje, – prieš gerą dešimtmetį pasakojo Janina Vaivilavičiūtė–Šadauskienė. – Retu miškeliu kas rytą eidavau į mokyklą. Kartą nuo kelio pastebėjau tame apkase kyšančią žmogaus ranką...
Atšilo. Išsprogo medžiai. Tačiau reti praeiviai jautė, kad nuo didelės pušies sklinda dvokas. Žinodami klaikią paslaptį, Vaivilavičiai paprašė stribų, kad leistų lavonus užkasti. Leido, tik patarė kūnų nejudinti. Tada jie iškasė Rietos Gojaus šilo pušies kapo duobę. Prie jo ir atėjo septyniolikmetė Kotryna Krušinskaitė, partizano Žiedelio sesuo, kad paskui, jau jų šeimai sugrįžus iš Sibiro, tą vietą surastų. Nors nelengva buvo ją nustatyt: pušis nupjauta, aplink stiebiasi eglutės...
1989 metų lapkričio 11-tą centimetras po centimetro partizanų užkasimo vietoje buvo šluojamas smėlis. Štai šuns kaulai, surūdijusi viela. Ir trijų žmonių griaučiai... Partizanų palaikai iškilmingai perlaidojami Garliavoje, kur gyveno žuvusiųjų giminės.
Kruonio Gojaus šilelyje ilsisi apie 30 Lietuvos gynėjų palaikai. Dalies jų pavardės iškaltos išdrožtame kryžiuje, pastatytame šilelyje. Jei skaitysime jas, rasime ir vienintelės merginos – Genės Lekavičiūtės-Saulutės pavardę. Kasmet čia Vasario 16-tą rumšiškiečio Vytauto Markevičius iniciatyva vyksta šio didvyriško žygio paminėjimas. Moksleiviai iš Kaišiadorių, Kauno ir kitų aplinkinių vietovių suvažiuoja čia, kad paminėtų trijų partizanų žygdarbį: Vasario 16-os paminėjimą okupuotame Kruonio krašte 1946 metais... Nuo šio įvykio jau prabėgo 57 metai.
Keturi broliai ir sesuo Genutė
Petras ir Antosė Lekavičiai Joniliškių kaime augino jau ir tais laikais nemažą šeimą – 8 vaikus: Zigmą, Vytautą, Anelę, Juozą, Genę, Albiną, Marytę ir Praną. Vyriausias Zigmas buvo gimęs 1922 metais, o jaunėlis Pranukas – dešimčia metų jaunesnis. Į Antano Praškevičiaus-Narsuolio būrį išėjo keturi vyresnieji broliai, o kiek vėliau – ir sesuo Genė, gimusi 1925 metais. Albinas buvo metais jaunesnis už Genutę, bet žuvo pirmasis dar 1946 metais Gojaus miške. Zigmas-Kurapka su broliais Juozu (g. 1924 m.) buvo užklupti kareivių ir žuvo 1947 metais Ąžuolynės kaime. Vytauto, gimusio 1923 metais, žūties vieta ir data nežinoma. Tad 1948 05 27 Baltaraistynėje žuvusi Genė Lekavičiūtė-Saulutė buvo penktoji auka iš Lekavičių šeimos.
Lietuvos ypatingajame archyve dar 1996 metais pavyko rasti informacijos apie tolimesnes šios šeimos nelaimes. 1948 metų liepą MGB pavyko nustatyti, kad Kruonio gyventojas Kazys Karenga paslėpė žuvusios Genės kūną ir jį slapta palaidojo. Žmogus buvo suimtas, kankintas, vėliau prisipažino ir sutiko išduoti savo giminaitę Anelę Lekavičiūtę, kuri gyveno nelegaliai. Jis padėjo MGB darbuotojams Anelę suimti. Greit ta prisipažino, kad nuo 1948 m. gegužės mėn. buvo su žuvusia seserimi Gene „nelegalioje padėtyje", tačiau neigė, jog veikė partizanų būryje. Po sesers žūties slapstėsi viena, dokumentus buvo praradusi. Išvardijo kelis pažįstamus partizanus, daugiausia žuvusius. Padėjo išaiškinti, kad kartu su Gene Lekavičiūte žuvęs partizanas yra Gervickas Vytautas-Papartis, gimęs 1924 metais. Anelė Lekavičiūtė labai sielvartavo dėl 1948 metų gegužės mėn. pasaloje suimto šešiolikmečio brolio Prano. Jai buvo pažadėta, kad už jos pagalbą vaikinuką paleis. Kruonio stribai berniuką buvo suėmę ne tiek dėl jo, kiek dėl brolių „nuodėmių" ir norėdami šeimą šantažuoti... Deja, niekas pažado vykdyti ir nesiruošė.
Du dešimtmečius Sibiro lageriuose praleido jauniausias Lekavičių vaikas aštuoniolikmetis Petras. 1949 04 14 į Irkutsko srities Kirovo rajoną jį ištrėmė su motina Antanina Lekavičienė, gimusia 1901 metais, ir dvidešimtmete seserimi Maryte. Motina mirė tremtyje 1955 metais, į Lietuvą sugrįžo vieni vaikai 1958-aisiais.
Apie smogikus
Didelę žalą partizaniniam sąjūdžiui padarė mjr. A.Sokolovo smogikai, kurie apsimetę partizanais terorizavę ir žudę nekaltus žmones: partizanus, jų rėmėjus, šeimos narius ir visai nekaltus žmones.
Iki 1948 metų pradžios DKA bataliono vadas Antanas Praškevičius-Narsuolis palaikė ryšius su MGB agentūros kontroliuojama vadovybe. Pabaigus operaciją ir kažkur paslėpus išdaviką Vytautą Pečiūrą-Griežtą, suėmus Petrą Klimavičių-Uosį, Narsuolio ryšiai su Vilniumi nutrūko. 1948 metų liepos pabaigoje jis nusiuntė į Vilnių savo ryšininkę Marytę Venskutę-Pušaitę, kad nustatytų susirastų apygardos vadą ir pakviestų atvykti pasitarti. Tuo metu batalione dar kovojo 7 partizanai, 4 rėmėjai ir 3 ryšininkai.
Vietoje vado 1948 metų liepos 25 dieną atvyko su kitais smogikais A. Zaskevičius-Tautvaiša (ag. „Bagdonas“), Lietuvos generolo sūnus, kuris vaidino apygardos vado atstovą, BDPS pirmininko adjutantą Vytenį, bei V. Staškevičius (ag. „Aras“) Pasikeitė kokiais tai dokumentais, bet kadangi Narsuolis laukė vado, paprašė, kad jis sutiktų vėl susitikti, tai yra padėti rugpjūčio 12-13 dienomis pereiti grupei „partizanų“ su užsienio paštu į Vyčio apygardą. Paprašė tai operacijai surinkti visus apylinkės partizanus. Niekas nesuprato, kad numatyta jų sunaikino diena.
Rugpjūčio 11 dieną smogikai sunkvežimiu atvažiavo į vakarus nuo Kruonio miško ir ėjo pėsčiomis iki Narsuolio ryšininkės Marytės Venskutės-Pušaitės tėvų vienkiemio Bublių kaime, Žiežmarių vlsč. Vietovę pasiekė apie 22-23 val.
Neužsukę į vienkiemį, smogikai su Narsuoliu susitiko miške, matyt, jau po vidurnakčio, nes MGB pažymose nurodoma jau rugpjūčio 12 diena. Smogikai „Aras“, „Serbentas“ ir „Kirvis“ nužudė: Antaną Praškevičių-Narsuolį (g. G. 1915 m.), 3-o bataliono vadą, jo pavaduotoją Petrą Čepulionį-Sakalą (g. 1925 m.), kulkosvaidininką, vado brolį Kazį Praškevičių-Lokį (g. 1920 m.), taip pat Jurgį Venskų ir jo sūnų septyniolikmetį Adomą. Visa laimė, kad daugiau partizanų ir ryšininkė Pušaitė į susitikimą neatėjo.
Visi nužudytieji buvo nufotografuoti ir užkasti nužudymo vietoje. Vėliau apie tai pranešta kiek toliau buvusiems kareiviams raketomis ir inscenizuotos kautynės. Iš tikrųjų pagal planą operacija turėjo būti kitokia: partizanai nužudyti, inscenizuota kariuomenės operacija ir partizanų lavonai turėjo būti atvežti į vienkiemį Venskų atpažinimui. Atrodo, Venskai tapo nužudymo liudininkais.
Štai dar kelios to įvykio detalės. Antanas Praškevičius-Narsuolis, kovojęs Žiežmarių, Kruonio vlsč., tą naktį susitiko su 6 asmenų smogikų grupe, kuriai vadovavo agentas „Kirvis“. Tai Rudolf Ostin, vermachto karininkas, likęs kariauti su rusais Suvalkijoje, tačiau suimtas ir sutikęs būti smogiku. Grupė išsilaipina miško aikštelėje prie Zauliškių kaimo ir pajudėjo į Žiežmarių vlsč. Pavuolio kaimą. Netoli išsidėstė NKVD dalinio kareiviai, kad nenumatytu atveju ateitų smogikams į pagalbą. Ant Strėvos upės kranto Narsuolis susitiko su smogikais ir paaiškino, kad dabar būryje yra 5 partizanai, o kitoje vietoje, už 14 km, stovyklauja dar 12 žmonių. Smogikai nutarė sunaikinti čia esančiu penkis ir pradėjo žudymą. Mūšis buvo trumpas: po 20 min. atvažiavo į įvykio vietą kareiviai su majoru Sokolovu. Nežinomas likimas ten buvusių partizanų Liūto ir jo draugo bei ryšininkės Pušaitės, nes archyvų dokumentuose apie juos neužsimenama. Manoma, kad ir jie galėjo būti nužudyti., juo labiau, kad Pušaitė dingo nežinios. Skerdynėse be agentų „Aro“ ir „Bagdono“ dalyvavo smogikai „Kirvis“, „Vilkas“, „Gegutė“, „Kerštas“, „Klevas“. Po jiems sėkmingo žygio, keturi smogikai persirengė kareiviais ir nuėjo paupiu, vaizduodami ieškantys partizanų, bet prie sodybų nesiartino. Taip buvo daromas įspūdis, kad partizanai žuvo ne nuo persirengėlių, bet nuo kareivių. Kiti smogikai, vaizduodami partizanus, atsišaudydami tariamai nuo jos užpuolusių kareivių bėgo per sodybas. Jie tikėjosi pasiekti dar gyvus išlikusius partizanus.
Kruonio valsčiaus įvykių kronika
1944 11 17 netoli Butkiemio kaimo partizanai išvadavo areštuotus du suimtuosius iš Kazokų kaimo. Nušauti du kareiviai, sužeistas apylinkės pirmininko pavaduotojas.
1944 12 16 apie 30 partizanų užėmė Darsūniškį, nusiaubė paštą, šešis okupantų aktyvistus nubaudė fizinėmis bausmėmis.
1944 12 19 partizanai Žalio Velnio vardu įspėjo Sevelionių, Morkūnų, Bartkūnų kaimų pirmininkus ir sekretorius atsisakyti pareigų.
1945 metų balandžio mėn. Pakuonio partizanai užmezgė ryšius su Alfonso Aliukevičiaus-Saulės būrio B. Šipulio-Ąžuolo grupe, o gegužę prie Darsūniškio buvo suorganizuotas LIT atstovų susitikimas, kuriame siūlyta darsūniškiečiams ir pakuoniečiams sudaryti bendrą jungtį.
1945 metų vasarą į Darsūniškio ir Užgirėlio miškus iš Užnemunės dažnai atklysdavo Geležinio Vilko rinktinės Viesulo kuopa, vadovaujamos V. Marčiulaičio, turėjusia 60 partizanų. Jie palaikė glaudžius ryšius su Saulės kovotojais.
1946 06 07 MGB agentūriniais duomenimis Alfonso Aliukevičiaus-Saulės būryje liko tik 5 partizanai. Jis tuo metu kovojo Užnemunėje. 1947 03 07 žuvo prie Kampiškių esančiame Serbentų kaime, Aukštosios Panemunės valsčiuje.
1946 metų gruodžio mėn. areštuota 12 žmonių iš rezervinio Vytauto Sodaičio-Meškos (g. 1924 m.) būrio. Jį sudarė: Zigmas Morkūnas (g. 1908 m.) ir Pranas Raižys (g. 1915 m.) iš Morkūnų, Juozas Televičius (g. 1919 m.), Adolfas Tauras (g. 1929 m.), Vladas Garlečionka (g. 1928 m.) ir Jonas Ražanauskas (g. 1928 m.) iš Mankaviškių k., Petras Žukauskas (g. 1929 m.) iš Leliušių k., Vytautas Sodaitis iš Ginteikiškių k., Alfonsas Malinauskas (g. 1926 m.), Aleksas Žukauskas (g. 1929 m.) ir Bronius Kriaučiūnas (g. 1929 m.) iš Žydiškių k., Zigmas Ražanauskas (g. 1897 m.) iš Morkūnų k.
1946 10 31 Kruonio gyventojas Albinas Berūkštis partizanams pranešė, kad Anglininkuose pas Romualdą Mackevičių užėjo du partizanai, kurie buvo nušauti. Pasirodė, kad tai Mikas Švenčionis iš Kruonio (g. 1922 m.) ir Kostas Grigonis iš Norkūnų (g. 1916 m.).
1947 08 08 Antano Praškevičiaus-Narsuolio būryje liko 9 partizanai.
1948 metų sausio 10–12 d. vyko dideli kareivių siautimai Narsuolio ir Perkūno partizanų grupių buvimo vietose. Buvo rastos dvi slėptuvės, o jose du lagaminai dokumentų. Partizanų slėptuvėse nebuvo.
1948 04 17 agento duomenimis Eigeniškių kaime buvo apsuptas A. Rimkevičiaus namas ir nušauti partizanai Albinas Visockas-Jovaras (g. 1927 m.) ir Aleksas Lekavičius-Siaubas (g. 1919 m.) bei šeimininko sūnus partizanas Juozas Klinkevičius (g. 1920 m.).
1948 metų gruodžio mėn. MGB išaiškino du partizanų rėmėjai iš Vilūnų. Tai Bernardas Kaluževičius (g. 1921 m.) ir Valentinas Padriezas (g. 1929 m.).
Atgal
.jpg)
