Tautos mokykla
Ar išsaugosime Lietuvos žemę lietuviams?
2011 01 26
Algirdas Berkevičius
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, net reikalaujama, kad bet kuriam užsieniečiui būtų suteikiama teisė įsigyti žemės Lietuvoje. Kadangi klausimas gana rimtas, pažvelkime praeitin, pasidomėkime, kaip šią problemą sprendė mūsų protėviai.
A.Šapokos redaguotoje "Lietuvos istorijoje" šiuo klausimu taip rašoma:
"Išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą, lietuviai išreikalavo, kad jis savo 1447 m. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti, kad nesusiaurėtų Lietuvos sienos. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos, bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m.), tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje". Jeronimo Cicėno knygoje "Vilnius tarp audrų", skyrelyje "Čia mūsų žemė", taip rašoma:
"Visas Vilniaus kraštas yra lietuviškas, ir lenkai, bet ne lietuviai gyvena salomis. Ne savo tautinei ambicijai padilginti, bet nemeluotai praeičiai pažinti štai ką turime atsiminti.
Lietuvių giminės gyvenamieji plotai Kristaus eros pradžioje ir iki 501 metų pagal K.Būgos tyrinėjimus buvo 430000 kv. km (o1920 - 1924 m. tarptautinių sutarčių nuostatais - 88 111 kv. km). Lietuvių giminės gyvenamieji plotai 1201 m. - 215 000 kv. km; Mindaugo karalystės (1260 m.) - apie 180000 kv. km; Vytauto imperijos nuo 1410 iki 1494 m. - apie 850 000 kv. km; Istorinės Lietuvos (1569 - 1772 m.) - apskaičiuota pagal istorinius žemėlapius - 320 000 kv.km; Etnografinės Lietuvos nuo 1566 iki 1795 m. - 114000 kv. km.
Šie duomenys paimti iš prof. dr . Pakšto studijos "Keletas samprotavimų apie Lietuvos ribas" (žr. “Aidai", 1950 m.). Prof. dr. K.Pakštas, remdamasis K.Būgos sukurta ir kitų tautų mokslininkų paremta toponomastikos teorija, šitaip nurodo mūsų protėvių gyvenamąją erdvę: nuo Vyslos žemupio iki aukštupio Volgos ir Okos, nuo Dauguvos iki Pripetės.
VI a. lietuvių žemes ėmė skalauti slavų antplūdžio bangos, VII a. Dniepro aukštupio ir Pripetės baseinuose įsikūrė gudai. Apie XVI a. germanai ir slavai sunaikino ar išstūmė lietuvių gimines iš Pasargės ir Alnos baseinų ir labai atskiedė lietuvių plotus Nemuno aukštupio ir Dysnos baseinuose.
XVI a. antroj pusėj lietuvių etnografinius plotus sudarė šios provincijos: Vilniaus palatinatas 44 000 km, Trakų - 31 300, Žemaičių seniūnija - 23300, Mažoji - Lietuva 15000.
Visa Lietuva buvo 114 000 km ploto. Mūsų etnografinė riba anais laikais ėjo rytuose Dauguva, apie 30 km nuo Kuršo sienos, beveik iki Drisos miestelio, nuo ten į pietus, lietuviams palikdama Gluboką, Dolginavą, Molodečną ir Voložiną. Pietuos lietuvių riba su gudais ėjo Nemunu, palikdama lietuvių pusėj abu Nemuno krantu. Nuo Mastų lietuvių riba krypo į pietus, palikdama Gardiną giliai Lietuvoje, ir siekė Narevo ir Baltvydžio girias.
1566 m. atliktas Didž. Lietuvos kunigaikštystės administracinis provincijų padalijimas į lietuviškąsias (kone visai atitikęs ir lietuvių - gudų etnografines ribas) išsilaikė iki Rusijai Lietuvą okupuojant. Rusija palatinatus ir vaivadijas tepavadino Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijomis. Senuose kitataučių žemėlapiuose, pvz., Niumbergo, Amsterdamo ir kituose, Vilniaus ir Trakų palatinatai nuo gudiškųjų atskirti daug sakančiu užrašu "Lithuania Propria", arba Tikroji Lietuva.
Šiuos žemėlapius nūn lenkai praleidžia neregimom, nors po Želigovskio smurto, sudarydami vadinamąją Centrinę Lietuvą, jais buvo pasikliovę ir visaip spekuliavo.
XVII a., kaip iš istorijos žinome, prasideda senosios Lietuvos saulėleidis. Prūsija susijungia su Brandenburgu (lietuvių kalbos iš bažnyčių, mokyklų ir teismų vijimo pradžia). 1654 - 1661 m. Maskvos kariuomenė pirmą kartą istorijoje užima Vilnių ir kitus Lietuvos miestus (Lietuvai netekus Smolensko ir Starodubo provincijų, daug gyventojų gudų subėgo į tikrąją Lietuvą ir, įsikūrę gyventi, sustiprino gudiškąją mažumą Lietuvos pakraščiuose). 1696-1717 m. karų virtinė ir baisus maras (žuvo visas trečdalis ano meto lietuvių, į jų sodybas Mažojoj Lietuvoj sukibždėjo germanai, oVilniaus krašte - gudai ir iš dalies, pietuos, mozūrai. Bet teisingai prof. K.Pakštas teigia: lietuvių tauta buvo baisiai apvogta didžios nelaimės metu, ji neteko gan daug savo žemių, ypač Vakaruose. Bet ji turi moralinę teisę šitos vagystės nepripažinti. Lietuva negali prisiimti kaltės už marą, badą, svetimųjų kariuomenių sukeltus gaisrus. Kam bet kiek rūpi teisybė - turi apie tai pagalvoti.
Tuo pačiu dėsniu lietuvių tauta nepripažįsta ir žemių, oypač aisčių kraujo vagysčių, kurias vėliau vykdė carų Rusija (iki 1914 m.) ir ponų Lenkija (1919-1939 m. būvyje)... Lenkai dvaruos susisuko diversijos lizdus ir iš antros pusės dvarais lyg kokia vėliava švytravo, neigdami lietuvių teises į savarankišką gyvenimą...
Versalio taikos konferencijoje lenkai vienu iš pirmųjų argumentų prieš Lietuvą pakišo svetimos stambios nuosavybės negerbimą (Jau tada Lietuvoje garsiuotasi būsima žemės reforma ). Va W.Wielhorskis savo knygoje "Polska a Litwa“ (Londonas, 1947 m.), skelbdamasis naujų pokario kelių abiejų tautų darniam sugyvenimui ieškąs, kartoja seną dvarininkų skundą: žemės reformos metu neteko egzistencijai pagrindo 2000 stambių lenkų dvarininkų. Vaje, jis gailisi ir keliolikos tūkstančių lenkų šeimų, kurios tuose dvaruose kumečiavo... Prancūzai Versalio dienomis nutaria iš arčiau susipažinti su Lietuva ir pasiunčia prof. A.Meillet. Prof. A.Meillet Vilniaus gubernijoje terado nežymų lenkų procentą, būtent - 20, Gardino gub. - 18, Kauno - 11,4.
Patys pas save, Lenkijoje dvarus saugodami, lenkų magnatai, politikai ir aukštieji kariai valdinius masino žeme okupuosimoje Lietuvoje. Antai brošiūroje, viešai platintoje tarp lenkų karių, oslaptai Nepriklausomoje Lietuvoje "Kodėl Lenkijos karys įžengia į Lietuvą ir Gudiją?" štai kas sakoma: „Rimtai paklausykite ir gerai apmąstykite, kokia didelė būtų tautai nauda prijungus šiuos kraštus (suprask: Lietuvą ir Gudiją). Rytuos yra daug daugiau žemės kaip pas mus Lenkijoje“. Ir toliau: Lenkijoj ūkiai vis smulkėją, prisipirkti nesą iš kur. Tuo tarpu Lietuvoje žemė 4-5 kartus pigesnė ir daug jos galima prisipirkti. Lenkų vyriausybė duosianti išsimokėtinai, be žemės, primesianti statybinės medžiagos ir t.t.
Kai Lietuva buvo priversta priimti lenkų ultimatumą, Vilniaus dvarininkų dienraštis "Slowo" skundėsi: "Ir kas iš to?" Anot dvarininkų, ultimatumas nebuvęs pilnutinis, nes nereikalavęs sugrąžinti lenkams žemės reformos nusavintų dvarų.
Šią lanktį darau norėdamas pastebėti, kad lenkai darė ir tebedaro didelę psichologinę ir politinę klaidą. Jie savo kaimynus vertina ne kaip lygius, bet kaip ponas baudžiauninką. Jau metas nebe tas. Juo greičiau lenkų politikai ir spaudos vadovai atsižadės didybės manijos ir imperialistinių kėslų, juo geriau ir pačiai Lenkijai, atsistatysiančiai savo etnografinėse žemėse, bet ne lietuvių, gudų ir ukrainiečių gimtuose plotuose".
Taip kažkada rašė Jeronimas Cicėnas savo knygoje "Vilnius tarp audrų". O kaip šiandieną mąstome mes? Ar mums nederėtų labai rimtai įsigilinti į kilusią problemą ir užduotį spręsti taip, kad nenukentėtų mūsų tautos interesai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
