Tautos mokykla
11 06. Lietuvos gaivinimas
Dr.Ričardas Kalytis
Per ilgai mes nesirūpinome skaudžiausia mūsų laikmečio žaizda – Lietuvos tuštėjimu ir Rytų Lietuvos likimu. (Mano straipsnis “Paniekintoji žemė“ išspausdintas ”Lietuvos Aide“ prieš 10 metų) Reikia pripažinti, jog ši tema ir dabar liko reikiamai nepaliesta visų partijų programose. Visoje ilgalaikėje mūsų istorijoje tokio masto praradimų kaip šiandiena nebuvo. Tai galima lyginti tiktai karų ir marų netektimis. Būtina išnagrinėti priežastis ir rasti racionalius sprendimus. Tai svarbiausias būsimųjų vyriausybių uždavinys.
Jau šiandiena galima teigti, jog svarbiausia emigracijos priežastis nedarbas, kitaip sakant, darbo vietų stoka. Žinoma, bedarbystę seka ir mažas uždarbis.
Emigravusi darbingiausia tautos dalis kelia papildomą valstybės problemą – darbo jėgos stokojimą. Esant tokiai padėčiai žlunga Vyriausybės bene didžiausias viltis sulaukti investicijų iš užsienio. Jau šiandiena tampa aišku, jog be jų mes, maža valstybė negalime orientuotis į didelių gamyklų atsiradimą. Kas belieka? Manau, Vyriausybė tą suprasdama, kviečia orientuotis į smulkųjį verslą, individualią gamybą, į kooperaciją. Tas yra teisinga. Tačiau, prielaidų tokios gamybos atsiradimui nėra. Nėra net teoriškai suformuluotos verslo filosofijos. Sakykite kokį verslą gali pasiūlyti daugiabučio (kiaurastogio) penkto aukšto dviejų kambarių gyventojas, netekęs darbo, sugriuvus didelei sovietinei gamyklai?
Įžymus filosofas Albertas Šveiceris sakė, jog žmogus nuvarytas nuo žemės ir sukištas į daugiaaukščius narvelius tėra vergas vykdantis pramonininkų nurodytus veiksmus. Su žemės atėmimu iš jo buvo atimtas ir kūrėjo sugebėjimas. Atėmus žemę ir “ant kalnelio gyvenusį jo gerą kaimyną, jis prarado ir dvasinę ramybę“.
Ne be išimčių. Pažįstu vieną tokį buvusį bernaitį jauną inžinierių, kuris suirus tokiai gamyklai, išėjo iš jos “kaip stovi“- be nieko. Vyresnieji “dėdės“ viską suprivatizavo. Teko nuomotis iš jų ir patalpas ir įrengimus. Dirba, ne emigruoja... Gyvena Grigiškėse, gamybinės patalpos Kirtimuose, galvanizacijos darbus vežioja į Naują Vilnią, sausą dažymą atlieka Fabijoniškėse, sandėliuoja Gerosios Vilties gatvės garaže. Sakykite, ar tai verslas, ar gali jis būti konkurencingas? Maža to, jų verslą sunaikino “Rangos“ manipuliacijos. Taigi, pasirodo nėra net įstatymų ginančių verslą. Atsigavo sunkiai su didele rizika užstatydami net savo bustą, tačiau minėtos verslo sąlygos nieko gero nežada. Vargo verslas...
Pavienė iniciatyva retai gali būti sėkminga. Reikia esminės valstybės paramos. Jeigu valstybė orientuojasi į verslą, tai ta orientacija turi būti visuotinė. Prielaidos verslui vystyti yra.
Pusė Lietuvos visa Rytų Lietuva yra ypatingai gražioje gamtoje, bet yra apleista ir ištuštėjusi dėl žemo žemės derlingumo. Čia yra didelė galimybė su ES pagalba, gyventojų investicijomis (santaupos) vystyti komunikuotas verslo gyvenvietes. Reikia suteikti potencialiems verslininkams veltui žemės sodybai. Sodyba susidėtų iš gyvenamojo namo, gamybinio pastato, viešbutėlio ir žemės ploto pagalbiniam verslui, susijusiam su šitos žemės naudojimu. (Žuvivaisa, sraigių, vaistažolių ,retų paukščių, kailinių žvėrelių, stručių, vaismedžių, gėlių, kuro auginimas, triušių auginimas ir pan.)
Ką gaminti, ką auginti turi būti ne tiktai verslininko rūpestis, tuo turi rūpintis ir valstybės institucijos. Turi būti įsteigti Verslo rūmai, leidžiami leidiniai, sukurtos bendrijos Turi būti perprofiliuotos kai kurios mokymo įstaigos, orientuojantis į politechnologijas.
Didžiausia susijusi su verslu būtų žemės reforma, užtikrinanti garantiją verslininkui į numatytą žemės plotą.(Kaip tai padaryti yra vyriausybių reikalas.) Reikia prisiminti kaip su vargu, bet ir su entuziazmu Lietuva kėlėsi po 1922m žemės reformos). Prisiminkime, į ką žmonės pavertė dykvietes leidus statyti kolektyvinius sodus. Reikia išlaisvinti žmonių entuziazmą, jų kūrybinę galią. Tą galima padaryti. Mes turime gražią gamtą, daug nenaudojamos žemės, gerus kelius, išplėstą Internetą.
Reikia priminti, jog šiandiena bene geidžiamiausia prekė yra sodyba gražioje gamtoje. Žmonių santaupos didžiulės guli svetimuose bankuose nenaudojamos. Kodėl? Jau pradedant projektavimu, o vėliau ir statyba, išjudintų mūsų nuosavą apmirusį kapitalą. Atsirastų darbo prasidėtų kapitalo apyvarta.
Verslo sodybos komunikuotoje gyvenvietėje savaime specializuotųsi, kooperuotųsi ir vėliau sudarytų verslo klasterius. Čia valdžios veiksmų prireiktų mažiausiai.
Manau, jog Rytų Lietuvos apleistos žemės dar kol kas yra bene vienintelis turtas teikiantys viltį Lietuvos ekonomikai.
Gerai apsvarstykime, ar verta investuoti dideles lėšas į neperspektyvius chruščiovinių namų masyvus miestuose ( nesant perspektyvų pramonei). Ar ne geriau atverti kelią žmonėms “ėjimą į gamtą“?
Išvardinti darbai padėtų spręsti emigracijos klausimus, Rytų Lietuvos atgaivinimą, tikslinio žmonių santaupų investavimą. Nesprendžiant šių klausimų Lietuvos ateitis miglota.
Atgal
.jpg)
