Tautos mokykla
02 20. Ką Vasario 16-ąją byloja Dangeručio vardas
Vytautas Baškys
Praėję amžiai paliko daug reikšmingų nutikimų, vardų ir vietovardžių. Dangeručio vardas praėjusiame amžiuje buvo išpopuliarėjęs dėl vardadienio Vasario 16-ąją. Toks minėjimas netiko sovietmečio realybei, todėl vardas iš lietuviško kalendoriaus vardyno buvo išimtas.
Kas gi buvo tas Dangerutis ir ką jo vardas reiškia Lietuvai? Henriko Latvio „Livonijos kronikoje"pažymėta (Dangeruthe or Daugeruthe). Kronikoje nurodyta, jog jis 1213 metais vyko į Novgorodą: „lietuviai vėl susitarė su sėliais ir su neištikimu Rygos vyskupo vasalu Visevalde, paskui pasiuntė pasiuntinį Dangerutę į Novgorodą”. Jis „vyko su daugeliu dovanų“.
Paaiškėja, jog visą mėnesį vedus derybas su Didžiojo Naugardo kunigaikščiu Mstislavu Narsiuoju buvo sudaryta taikos sąjunga. Tai rodo sėkmę. Istorijoje pasirodęs lietuvių diplomato vardas žymi pirmą Lietuvos tarptautinę misiją. Metraštinė žinia nurodanti „lietuvius“ rodo Lietuvą kaip tos misijos rengėjos buvus tarptautiniu subjektu – valstybe, kurios Didysis kunigaikštis buvo karaliaus Mindaugo tėvas Ringaudas.
*
Antru planu regisi tolesnė įvykių raida. Grįžtant iš Novgorodo lietuvių pasiuntiniai pateko į kryžininkų nelaisvę. Dangerutis buvo įkalintas Cesio (Vendeno) pilyje (Vendenas – ankstesnis Latvijos miesto Cėsio (Cēsis) pavadinimas. IX-XIII amžiais buvo pilis. Greta jos 1209 metais buvo pastatė mūrinė pilis, kuri minimų įvykių metu priklausė Rygos arkivyskupijai.
Dangerutis nelaisvėje. Netrukus lietuviai buvo atvykę jo vaduoti, bet nesėkmingai. Netekęs vilties atgauti laisvę ir neatlaikęs kankinimų Dangerutis anot Daukanto į „gelžinius įdėtas“ nuo kankinimų žuvo (persismeigė kalaviju). Krikščionių smurtas peržengė krašto moralės ribas. Barbariškas įkaitintos geležies ordalijos sukėlė visuotiną viso Baltijos krašto pasipiktinimą.
Kilo kariniai žygiai. 1214 m. persikėlus per Dauguvą į kovą vyko Steksė, bet jam žuvus 1215 m. lietuviai padėdami Vissevaldžiui sėkmingai gynė Gercikę. Rygoje gaisro metu degė bažnyčia ir kryžininkų turtai. Pradėta tokius pat kankinimus įkaitinta geležimi taikyti patiems kryžininkams. Aprašyta, kaip estai, sugavę jų dvasininką, kerštaudami kankino tokiu pat būdu šaukdami: „laula, laula pappi“ (estų kalba - giedok, giedok, pope).
1221 m. žygyje prieš Cesį (Vendeną) buvo sulaikytas pritapęs prie kryžininkų Talibalda ir nukankintas tuo pačiu būdu įkaitinta geležimi: „Jie dėjo jį ant ugnies ir kepino jį tarsi žuvį tol, kol jis išleido dvasią ir mirė“. Tame žygyje 600 lietuvių ir Novgorodo kariai sutriuškino Cesio (Vendeno) gynybą. Kronikininkas pažymėjo – piligrimams iš baimės išsilaksčius, kovoje riteriai žuvo, o jų ginklai žlugo.
Kilęs visuotinas pasipiktinimas, po to sekusios įnirtingos viso Baltijos krašto kovos privertė Romos popiežių 1222 m. pripažinti inkvizicijos brutalumą „broliai, kartais kaltinamus kokiu nors nusikaltimu, verčia priimti karštos geležies teismą ir dėl to pasitaiko nusideginimų, o tai kelia atsivertusiųjų bei atverstinųjų pasipiktinimą“. 1222 m. kankinimai įkaitinta geležim Baltijos krašte buvo uždrausti.
Nors Dangerutis žuvo, bet šios aukos pasekmės tapo inkvizicijos saulėlydžiu. Nuaidėjęs Baltijos krašto pasipriešinimo garsas privertė 1289 m. atsisakyti žmonių kankinimų ir Vakarų Europoje. Dangeručio diplomatinė misija tapo žygdarbiu, viso Baltijos krašto indėliu į Europos civilizacijos raidą. Tai kelia užduotį pagerbti kunigaikščio atminimą kaip istorinės reikšmės žygdarbį, kuris iškelia Dangerutį Baltijos krašto tautų nacionaliniu didvyriu.
Atgal
.jpg)
