Tautos mokykla
03 02. Lietuvos kariuomenės kultūrinis indėlis 1918-1940 m.
Lidija Veličkaitė
Tęsdama tautiškumo temą Lietuvos moterų lyga apskritojo stalo diskusijų ciklo antrame renginyje, sausio mėnesio 25 dieną pakvietė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedros profesorių habilituotą daktarą Povilą Algirdą Ažubalį. Profesorius yra matematikos didaktikos ir pedagogikos istorijos specialistas. Matematikos tema parašęs penkias mokomąsias knygas, vadovėlį, šešias monografijas. Paskelbęs per 300 mokslinių, metodinių ir mokslo populiarinimo straipsnių įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose, knygose. Dalyvavęs ir skaitęs pranešimus apie 100 tarptautinių ir šalies mokslinių konferencijų.
Tačiau prof.A.Ažubalis pamatęs, kad beveik visiškai nėra tirta, koks yra Lietuvos kariuomenės kultūrinis indėlis 1918-1940 m. Koks karinis indėlis – tai aišku. Po kelių šimtų metų nelaisvės ir vergovės svetimiesiems 1919 metais kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės su rusų bolševikais pirmieji savanoriai, šauliai, partizanai ir mobilizuoti kariai narsiai kovėsi, nors neturėjo pakankamai ginklų, buvo nemokyti, prastai apsirengę ir dažnai basi. 1919-1920 m kovos su vokiečiais bermontininkais Žemaitijoje, su lenkų legionais, 1926 m. perversmas. Pastarąjį kai kas vadina „žiauriuoju“ Smetonos perversmu, tačiau iš tikrųjų tai buvo išgelbėta Lietuva. Nes jei 1926 m. vadinamojo „žiauriojo“ Smetonos perversmo nebūtų buvę, šiandien mes lietuviškai nebekalbėtume. Buvo ruošiamas kitas – bolševikinis perversmas, nes vis tiek jie buvo nepatenkinti liaudininkų socialdemokratų vyriausybe - ir Lietuvos būtų nebelikę. Tuo nereikia net abejoti. Pasigirsta įvairių balsų, balselių radijo laidose, kad, atseit, kam ta kariuomenė buvo reikalinga, tik daug pinigų kainavusi, o vis tiek 1940 m. nepriklausomybės neapgynė. 1940 m. Lietuvos kariuomenė, nors ir būtų buvusi galingesnė, nieko nebūtų padariusi, nes buvo apsupta tokių galingų ir nuožmių priešų, kad pasipriešinimas būtų buvęs labai kruvinas, ir Lietuvos, ko gero, nebūtų likę.
Tačiau kariuomenė kartu su mokykla, su bažnyčia, visuomene, visuomeninėmis organizacijomis – skautais, Šaulių sąjunga - per 20 su viršum nepriklausomybės metų (1918-1940 m.) užkasė Lietuvos žemėje tokią miną, kuri po truputį sproginėjo pokario metais, o 1990 m. sprogo galutinai, ir okupantai vis tiek turėjo išsinešdinti.
Tam įtakos turėjo Lietuvos kariuomenėje pravestas didžiulis kultūros švietimo darbas. 1918 m. susikūrusi Lietuvos valstybė buvo mažaraštė ir beraštė. 40 proc. Lietuvos valstybės piliečių buvo beraščiai. Tokie ateidavo ir į kariuomenę.
Prof. A.Ažubalis sako, kad prireikė septynerių metų kruopštaus tyrimo – perskaityta daugybė to meto knygų, straipsnių, perverstos archyvų bylos, ir 2007 m. pasirodė monografija „Karo pedagogika Lietuvoje 1918-1940 m.“, jos autoriai: Algirdas Ažubalis, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Audronė Petrauskaitė, Bronius Puzinavičius, Feliksas Žigaras.
Pusė knygos puslapių skirta aprašyti Karo mokyklai, karininkų ir aukštesnių karininkų kursams, Vytauto Didžiojo aukštajai karo mokyklai ir karo pedagogikai: kaip kareivius rengti ginti Tėvynę, kaip juos auklėti. Kita pusė knygos – šviečiamoji kariuomenės veikla. Prie Kariuomenės štabo buvo sukurta Kultūros ir švietimo komisija, paskirta tam darbui keletas labiausiai apsišvietusių ir linkusių tam darbui karininkų. Jie suorganizavo visose dalyse atitinkamus padalinius, kur parinkdavo taip pat išsimokslinusius, kartais net pedagoginį išsilavinimą turėjusius karininkus. Juk karininkais buvo tapę tie patys mokytojai – I pasaulinio karo metu jie buvo mobilizuoti, apmokyti ir gavo karininkų laipsnius.
Prof.A.Ažubalis sako, kad archyvuose rasta daug medžiagos, jog kariuomenė greta maisto, drabužių, šaudmenų pirko ir pradinio mokslo vadovėlius. Kareiviai buvo mokomi ne tik statuto, šaudymo, apkasų kasimo, bet ir lietuvių kalbos, krašto pažinimo, geografijos, Lietuvos istorijos, aritmetikos. Iki 1930 m. net nebuvo specialių vadovėlių parašyta, mokėsi iš tų pačių mokyklinių. Tiktai 1930 m. plk. istorikas, rašytojas Petras Tarasenka parašė „Kareivio elementorių“, pagrįsdamas jį savo pedagogine patirtimi. Prieš I pasaulinį karą jis dirbo mokytoju, Nepriklausomoje Lietuvoje dėstė Karo mokykloje.
1926 m. pradėjo veikti Kauno radijo stotis ir visuose kariuomenės daliniuose buvo pastatyti radijo aparatai. Generolas leitenantas Vladas Nagius-Nagevičius 1920 m. organizavo Karo muziejaus įkūrimą Kaune ir vadovavo jam iki 1940 m. Kariai buvo vedžiojami į kiną, teatrą, muziejus, buvo pradėtas kurti karių teatras. Ir visa tai buvo panaudojama kareivių švietimui, jų kultūriniam lygiui pakelti. Nuo to laiko Lietuvoje prigijo nuomonė, kad „tas, kuris netarnavo kariuomenėje, toks iš jo ir vyras“. Ir tais laikais jei dėl kokių nors priežasčių nepriimdavo į kariuomenę, tai tokiam vyrui būdavo gėda. Net panelės su juo šokti nenorėdavo eiti. Ir šis posakis galiojo iki 1960 m., kol kariuomenėje, jau sovietinėje, įsigaliojo „dedovščina“.
Vyrai, grįžę iš kariuomenės, būdavo gerbiami, namuose atsirasdavo knygų, radijo aparatas. Jie jau sugebėdavo su jaunimu ir vaidinimą suorganizuoti kokiame klojime ar daržinėje. Net kai kūrėsi „kolchozai“ – neapsieita be Lietuvos kariuomenės kareivių. Jiems buvo siūloma brigadininkų, fermos vedėjų, sąskaitininkų vietos. O tie, kurie nebuvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, tuose „kolchozuose“ dirbo paprastais darbininkais.
Prof. A.Ažubalis sako, kad Centriniame valstybės archyve randama visų pulkų ataskaitos: naujokai pirmame dešimtmetyje atėjo į kariuomenę – 30 proc. beraščiai, 20 proc. mažaraščiai; išėjo iš kariuomenės – beraščio nė vieno, mažaraščių - šiek tiek išėjo. Ne visus galima buvo išmokyti, nes kariuomenėje nebuvo pedagogų, galinčių dirbti su protiškai atsilikusiais asmenimis. Lietuvos kariuomenė nesinaudojo visuotinio privalomo pradinio mokymosi vaisiais. Visuotinis pradinis mokymas Lietuvoje buvo įvestas per penkerių metų laikotarpį nuo 1928 m. iki 1933 m. Į kariuomenę imdavo 21 metų vyrus. Jei jis pradinę mokyklą baigė 1933 m. - būdamas 14 metų, tai į kariuomenę galėjo ateiti tik 1941 m., kada jau Lietuvos kariuomenės nebebuvo. Pati kariuomenė atliko tą pradinio mokymo funkciją.
Rašant apie praeitį, visada reikia sieti su dabartimi, todėl 2008 m. pasirodė Humanitarinių mokslų katedros parengta knyga „Šiuolaikinės visuomenės vertybinės orientacijos ir Lietuvos kariuomenė“ – mokslinių straipsnių rinkinys, kuriame yra istorinis ir dabartis aspektai. Autoriai: Bronislovas Genzelis, Feliksas Žigaras, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė, Audronė Petrauskaitė.
Kadangi Lietuvos kariuomenė rūpinosi ryšiais su visuomene ir mokykla, 2009 m. išleista monografija „Karinis rengimas Lietuvos mokykloje 1929-1940 m.“, autoriai: Algirdas Ažubalis, Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė ir Virginija Žilėnienė. Joje rašoma, kad tuometiniai valstybės vadovai, kariuomenės vadai, suprasdami, kad valstybė nėra saugi nuo išorės priešų, tik įvedus privalomą pradinį mokymą, ėmė rūpintis, kad mokyklose kaip mokomas dalykas būtų įvestas karinis rengimas. 1929 m. balandžio 6 d. Švietimo ministro aplinkraščiu Nr. 154 mokyklose buvo įvestas pradinis karinis rengimas. Jam buvo skiriama nedaug – po vieną dvi valandas į savaitę, kad per daug neapsunkintų mokinių. Buvo suorganizuoti ir karinio rengimo mokytojų kursai – Aukštieji kūno kultūros kursai Kaune, veikę 1934-1938 m. 1938 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio mokslo fakultete įsteigta Fizinio auklėjimo katedra, ir anie kursai buvo uždaryti. Karinis rengimas buvo ir Mokytojų seminarijos mokymo planuose. Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“ pedagogas A.Gulbinskas rašė: „Nelaimė toms tautoms ir kariams, kurie žiūri į karo mokslą, kaip į nereikalingą dalyką, kurie jo svarbos nepripažįsta; jie bus priversti jį išmokti, jei tik nebus per vėlu“.
Tauta pradėjo suvokti, kad ateities kare vien kariuomenės jėgų nepakaks. Todėl pradėtos rengti kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės, steigiami ginklų fondai, periodinėje spaudoje įvedama skiltis – medžiaga apie kariuomenę ir tautos saugumo reikalais.
Kariuomenė pradėjo šefuoti pradžios mokyklas, padėdama įsigyti mokslo priemones, knygas, reikšmingus paveikslus, taip pat nuteikdama jaunimą karine auklėjamąja dvasia. Energingiausia visuomenės dalis Nepriklausomoje Lietuvoje buvo studentai. Jie reikalavo, kad karinis rengimas būtų ir universitete. Nes lietuviui studentui neužteks vien tik meilės savo kraštui, bet, prireikus su ginklu rankoje, teks ginti tautos idealus.
1919 m. birželio 28 d. įkurta Lietuvos šaulių sąjunga tikslu ginti Lietuvos Nepriklausomybę. Jos įkūrimo iniciatorius Matas Šalčius (1890-1940), struktūrą ir veiklos principus parengė Vladas Putvinskis (1873-1929). 1920 m. rudenį, vis labiau spaudžiant lenkams, šaulių būrius teko siųsti ir į frontą.
Archyvuose nemažai literatūros apie skautų veiklą. Jų organizacijose dalyvauja aštuonių - aštuoniolikos metų vaikai ir jaunuoliai. Pirmosios lietuvių skautų organizacijos įkurtos 1917 m. Voroneže, 1918 m. Vilniaus lietuvių gimnazijoje. 1922 m. buvo įkurta Lietuvos skautų asociacija.
Randama žinių apie retą paauglių patriotizmą. Susidomėję didinga Tėvynės praeitimi, trys vyžuoniškiai piemenėliai – Stasys Gučius, gimęs 1912 m. vienkiemio ūkininko šeimoje, Pranas Zabulionis ir Kostas Saladžius - 1928-1930 m. sugalvojo neįtikėtiną dalyką - pastatyti iki 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimo - netoli Vyžuonų ant legendinio Kartuvių kalno paminklą. Patys tempė akmenis į kalną - kasdien po 50. Turėdami vieną kitą centą, pirko cementą. Ir 1931 m. paminklas be jokio projekto buvo pastatytas. Jis stovi iki šiol – važiuojant nuo Utenos link Svėdasų, pasukus į kairę pusę – ten yra rodyklė. Paminklas primena ne tik Vytauto Didžiojo nuopelnus Lietuvai, bet spinduliuoja trijų patriotų širdžių šiluma. Okupaciniais metais niekas jo nenugriovė, nes buvo apaugęs mišku, okupantai jo nežinojo, o skundikų neatsirado.
Atgal
.jpg)
(1).png)
