Kovo 11-oji yra Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena. Ja atkuriamas nepriklausomos Lietuvos valstybės istorinis tęstinumas ir gyvybingumas. Įvykiai įvairių renginių pavidalu vykstantys tomis atmintinomis dienomis yra tarsi simboliai įprasminantys lietuvių tautą laike.

Prieš daugelį metų, tai - 1929 –aisiais metais - Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas kunigas Vincas Zajančkauskas mums, moksleiviams, pasakojo, su kokiu užsidegimu Nepriklausomojoje Lietuvoje jau dabar yra ruošiamasi Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų jubiliejui, kurį 1930 metais švęs visa lietuvių tauta, taigi ir tie lietuviai, kurie gyvena kituose pasaulio kraštuose. Mokytojas patylėjęs su jauduliu balse tarė: „Vaikai, juk jubiliejaus šventės metu Lietuvą lankys pats Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Mes visi nuščiuvome ir nustebę klausiamai sužiurome į mokytoją. Tuomet jis papasakojo, kad Lietuvai pagražinti draugija, steigėjo kanauninko Tumo-Vaižganto iniciatyva ir tos Draugijos pastangomis 1930 metais Vytauto Didžiojo atvaizdas su didele pagarba bus nešamas po visus Lietuvos miestus, miestelius, bažnytkaimius ir kaimus, kur žmonės iškilmingai jį sutiks ir palydės.

Šiandieninė lietuvių proza išgyvena ne pačius geriausius savo egzistencijos metus. Per pastarąjį dešimtmetį neskaitėme tokio romano ar apysakos, kurie būtų dvasiškai sukrėtę, meniškai įteigę, emocionaliai patenkinę mąslųjį skaitytoją, kuriuos tuojau pat būtų nusitvėrę į rankas latvių, estų, rusų, vokiečių, švedų ar lenkų vertėjai. Kur ta geroji R.Granausko, J. Apučio, R. Šavelio, S. Šaltenio apysakų epocha, kur tie intensyvieji J. Mikelinsko, R. Lankausko, V. Bubnio, M. Sluckio, R.Kašausko romanų metai? Juk tai jau klasika tapę kūriniai. Neįvardinu jų pavadinimų – jų būtų ne vienas.

Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika - aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios. Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni). Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris). Be abejonės, šiais atvejais su logika labai prasilenkiama, bet nuo to nesumažėja meninė įtaiga, vaizdumas, raiškumas. Tai daugiau poetinis pasaulis, kuriame daug vaizduotės ir išmonės, vaizdinių ir neįprastybių, kas šnekamajai kalbai mažiau būdinga.

Perskaičiau prof. Giedriaus Subačiaus atsiliepimą „Ar lietuvių kalbos baimė yra mūsų prestižas?“ ginantį dr. Loretos Vaicekauskienės samprotavimus apie lietuvių bendrinės kalbos nesėkmes ir smerkiantį Lietuvių kalbos instituto raštą „Dėl dr. Loretos Vaicekauskienės 2011 m. sausio 26 d. interviu“. Pirmiausia suabejojau, ar tiksli to atsiliepimo antraštė. Iš tikrųjų kas čia taip jau bijo lietuvių kalbos? Juk daugiausia bijoma ne kalbos, bet dėl kalbos. Dėl jos  likimo ir ateities būgštauja tūkstančiai, o gal net pora milijonų lietuvių – pradedant jautriais kalbininkais ir baigiant paprastais, bet ne vien apie kasdienę duoną mąstančiais žmonėmis.

Šiemet Šv. Velykos vėlyvos. Saulė kasdien aukščiau pakyla. Nebus purvo. Kaimuose bus lengviau pasiekti bažnyčią. Iš vienos pusės - Velykų šventėje, galime ir reikia džiaugtis. Iš antros – reikia galvoti, mąstyti ir susimąstyti. Kiekvienas žmogus susiduria su savo, Lietuvos, gyvenimo reiškiniais ir su pasaulio įvykiais, kurie žmogų užpuola staigiai ir netikėtai.

Jau eina 21-ieji metai, kai gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau, gerai įsiklausius, galima pajusti - pas mus kažkas vis tik yra negerai. Sakyti, kad lietuviai kažkokių niurgzlių tauta – nedora, net ciniška! Daug rašoma ir kalbama – Lietuva išsivaikščioja, nyksta. Net prognozuojama, kad po kokių 50 metų joje gali dominuoti jau ne lietuviai. Ir čia yra racijos. Pavyzdžiui, ne tik man kelia nerimą nesena informacija spaudoje, kad Panevėžyje kasmet tenka uždaryti vos ne po vieną vidurinę mokyklą. Gal ir ne taip? Jeigu taip, tai nesusimąstoma – kodėl? O gal norima to nematyti – laikytis stručio politikos? Juk kai kas ir sako – tokios spaudos geriau neskaityti – atseit, tik nuotaiką gadina, net skatina tokius dalykus, reikia nekreipti dėmesio į visokias šnekas...

Kuo toliau, tuo vis akivaizdžiau girdisi, kad vis garsiau falsifikuojami istoriniai įvykiai ir tiesos. Vis dar nenutylant maskvėnų balsams apie prūsų žemes kaip apie „russkyje iskonnyje zemli“, jau vis garsiau pasigirsta (ar tik ne labai gabių maskvėnų mokinių) Vilnijos „tuteišių“ pritariantys balseliai: „Vilno - istorinės mūsų žemės“. Jeigu V.Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas galingesnius ir gilesnius istorinius laikus. Prieš daugelį tūkstantmečių, vos nuslinkus ledynams, prie Nemuno apsigyveno žmonės. Per ilgus tūkstantmečius šiose žemėse susiformavo mūsų protėviai baltai – jų tautos, gentys. Susiformavusių tautų pagrindu ir jų gyvenamosiose žemėse iškilo ir valstybė. Prie Nemuno, ant mūsų protėvių baltų žemių iškilo Lietuva.

Vasario 16 – tosios programos per Vilniaus televiziją nutraukimas dėl „mūsų poeto“ J. Marcinkevičiaus buvo tarsi perkūnas iš žiemos dangaus. Šį reiškinį lydėjo šokas ir liūdesys. Dabar surinkęs šiek tiek medžiagos apie J. Marcinkevičių, imuosi plunksnos, nieko nuo savęs nepridėdamas, bandysiu ginti Lietuvą. Be to, noriu savo skausmu pasidalinti su artimaisiais ir Laisvės kovotojais.

Artimiausioje ateityje reikėtų susimąstyti, ar verta žaisti demokratiją postsovietinėje visuomenėje, nes tie žaidimai gali baigtis neprognozuojamai... Kartais reikia labai nedaug, tiesiog keleto ryžtingų žmonių, ir viskas sustoja į savo vietas. Pažvelkime į praeitį ir pasisemkime ryžtingumo ir išminties.

Straipsnyje „Kas yra bendrinė kalba?“ rašėme, kaip buvo pasiektas toks lietuvių bendrinės kalbos brandos lygis, kuriame atsiskleidė visos jos esminės ypatybės (LA, 2011 03 15, Nr. 58-60; 03 23, Nr. 63-68). Tačiau kelias į šį lygį buvo nelengvas, o palyginti su kitomis bendrinėmis kalbomis, gal net išimtinai ilgas ir vingiuotas. Prasidėjo jis su  pirmaisiais lietuviškais spausdintais raštais XVI a. viduryje ir vedė per tarmių tankmes, įveikdamas valdančiųjų sluoksnių abejingumą ar net priešiškumą, kol 1883 m. Ragainėje ėmęs eiti laikraštis „Aušra“ galiausiai paskelbė, jog klaidžiojimai baigėsi. Rasta kryptis, kuria vedama lietuvių kalba taps tautos pasididžiavimu ir išlikimo laidu. Vis dėlto, apsisprendus dėl perspektyvaus kelio, ir toliau būta visokių vargų. Kokių radosi vargų dėl bendrinės kalbos?

Kaip į paskutinį vilties šauksmą gelbėti Lietuvos muzikos kultūrą Nepriklausomybės šventės - Kovo 11-osios - išvakarėse Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje surengtas respublikinis forumas „Muzikos ir meno mokyklos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisų kontekste: ar mokykla yra formaliojo ar neformaliojo švietimo institucija?“. Forumą rengė Lietuvos kultūros kongresas, Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmai ir Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Vilniaus skyrius. Forume dalyvavo prof. Saulius Sondeckis, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius prof. Eduardas Gabnys, konservatorijų, muzikos ir meno mokyklų direktoriai, mokytojai, dailininkai: Aloyzas Stasiulevičius, Kęstutis Ramonas; Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausias patarėjas Alvydas Puodžiukas ir kiti svečiai.

Vienu iš tautinės mokyklos uždavinių turi būti Lietuvos jaunimo patriotiškumo, pasididžiavimo savo valstybe ir jos istorija ugdymas. Lietuvos himne – Tautiškoje giesmėje giedame: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Todėl pagrindiniais dalykais bendrojo lavinimo mokyklose, turinčiais tiesioginę įtaką patriotiškumo ugdymui, yra valstybinės kalbos ir savo Tėvynės istorijos mokymasis. Mikalojus Daukša sakė: „...maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didelė gėda – savosios nemokėti“. Šiek tiek perfrazavus tą patį galima pasakyti ir apie istoriją. Maža garbė žinoti pasaulio ir Europos istoriją, didelė gėda nežinoti savosios, Lietuvos istorijos, Jos istorinių asmenybių ir kovų už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.

Per pastaruosius metus „nuleistas“ iš viršaus pagal sovietiško administravimo metodus žodis „pacientas“ padarė mūsų kalboje tiesiog stulbinančią karjerą. Jis užkariavo radiją ir televiziją, spaudą ir net daugelio medikų (ir nemedikų) kalbą, prasiskverbė net ir į grožinę literatūrą. Šimtus metų mums tarnavęs žodis „ligonis“ įstumtas į kampą ir šiandieną yra ant išnykimo ribos. Kaipgi tai galėjo atsitikti ir ar galime su tuo susitaikyti?

O vyskupe Motiejau, o Valančiau! Pagalbos tavo šaukiame visi. Padėki, vyskupe, malda Aukščiausiąjį Doros, blaivumo Lietuvai prašyti.

Taip jau yra. Žengdami į trečią atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, mes staiga supratome, kad nebeturime aiškaus tikslo ir nebežinome, kuriuo keliu traukti toliau. Tarsi Dantės „Dieviškosios tragedijos“ herojus, atsidūrėme klaidžiam miške. Sustojome ir dairomės. Kur dabar eiti? Kas galėtų parodyti tikrąjį kelią? Formalią laisvę jau turime. Po jos iškovojimo skambėję šūkiai apie tapimą „labiau europiečiais“ irgi nebegali mūsų sutelkti. Naujų uždegančių tikslų niekas nekelia. Juk atrodė - laimingas gyvenimas ateis savaime.

L. Vaicekauskienės mintys, išreikštos interviu, taip pat kitose pastarojo meto publikacijose apie lietuvių kalbos norminimą, vykdomus sociolingvistinius projektus ir jų idėjas (pvz., žurnale „Naujasis židinys-Aidai“, 2011 m. nr. 1, interviu Žinių radijui, 2011-01-31 ir kt.) yra asmeninė jos nuomonė. Tos mintys nebuvo atvirai pateiktos ir neišdiskutuotos nei jos vadovaujamame Kalbos kultūros skyriuje, nei Lietuvių kalbos instituto mokslo bendruomenėje ir neparemtos moksliniais argumentais, o pati nuomonė ne vienu atveju prieštarauja tradiciškai susiklosčiusioms nuostatoms dėl lietuvių kalbos norminimo ir puoselėjimo. Viešojoje erdvėje iki šiol nė vienas profesionalus kalbininkas nepareiškė pritarimo L. Vaicekauskienės pozicijai.

Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojo ir jos Švietimo sekcijos pirmininko Zigmo Tamakausko dar 2009 metų gegužės mėnesį buvo pareikšta iniciatyva miesto savivaldybei įrengti atminimo lentą prie namo, kuriame 11 metų gyveno iš Varnių ištremtas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininkas, tautos švietėjas, knygnešystės organizatorius ir rašytojas vyskupas Motiejus Valančius. Po ilgokai trukusio susirašinėjimo pagaliau atminimo lenta su gražiu bareljefu buvo sukurta ir šių metų kovo 9 dieną, smarkaujant žvarbiam vėjui, atidengta.

Pasitaikė ne viena proga įsitikinti, kad daug kas – ne vien paprasti žmonės, bet ir diplomuoti filologai – turi gana netikslų supratimą apie bendrinę kalbą. Kas tai per kalba, kokios jos funkcijos, kaip ji atsiranda ir kuo ji svarbi visuomenei? – štai klausimai, kuriuos derėtų kiekvienam jos vartotojui išsiaiškinti.

Jau kažkelintą Kovo 11-ąją TV žinios pirmuoju šventės akcentu rodė reportažą iš nacionalistų žygio Vilniuje. Nenuostabu. Oficialūs renginiai per daug pilki ir nuobodūs. O čia juk – skandalas! Nenuostabu ir tai, kad kiekvienais metais eisena ilgėja. Kai net iškilmingas šventės minėjimas Seime virsta savęs niekinimu ir tarpusavio priekaištais, kažkas turi išrėkti, kad didžiuojasi esąs lietuvis. Kai partijos ir šiaip visuomeninės organizacijos atrodo išsikvėpusios, radikalus jaunimas bent jau supurto apsnūdusius stebėtojus patriotine aistra. Kai protingieji ir labiau patyrę džiaugiasi laisve rūpintis tik savimi, už bendrą reikalą kovoti veržiasi sunkiai valdomas gaivalas.