Susiskaldžiusioje Lietuvoje, kai sunku rasti bent gaivesnį gurkšnelį vilties, sudėtinga tvirčiau atsiremti, pamatyti prasmingą buvimo būdą, kai vis labiau tolsta kartos, giminės, kai sutrūkinėjęs vertybių tęstinumas, kai kartais nebeaišku kur einame ir ko siekiame, kokia šiandieninė visuomenė, rodos, tik vienintelis teatras dar pajėgia kalbėti apie amžinąsias, nenykstančiąsias vertybes, dar išlaiko aiškią takoskyrą tarp gėrio ir blogio.

Prezidentūra, tęsdama Atvirų erdvių visuomenei renginius, sekmadienį kviečia vaikus ir jų tėvelius į Prezidento rūmų Kolonų salę, kurioje bus rodomas spektaklis "Elenytė ir trigalvis".

Stovi Zieduonis ir greta jo atsiranda keletą kartų didesnė Rainio figūra. „O dangau, man saulė iškrito. Kokia gėda, visi eina pro šalį – o man saulė iškritusi. Visi aplenkia mane, o aš, atsiklaupęs vidury kelio, renku ir metu maišan.”(ten pat).

Zieduonis kartu su Latvija nugyveno sudėtingą gyvenimą, daug keliavo per pasaulį, giliai jį pažino, suprato sudėtingą pasaulio būtį. Ir spektaklio pavadinimas įvardinamas įvairiai: vieni rašo „Ziedonis and the universe“, kiti verčia kaip „Zieduonis ir pasaulis“ arba „visata“, „visums“.

Įžymus slovėnų rašytojas Žarko Petan, kieno vardas įtrauktas į 55-ių geriausių pasaulio aforistų sąrašą, be aforizmų kuria prozą, esė, scenarijus ir pjeses teatrui.

Literatūroje nurodoma, kad dabartinis postmodernistinis teatras yra arbitralus, eklektiškas, hibridiškas, neturintis centro, netvarus, netolydus, atmetęs metafizinę gelmę, pakeitęs ją žaismingumu, virsta trumpalaikių dirgiklių menu.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) šeštadienį vyks tarptautinis operos kritikų seminaras "Baltiškoji tapatybė operoje".  Pradėdama seminarą LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė glaustai nušvies šios pagrindinės Lietuvos muzikinės scenos pastarojo dešimtmečio veikos gaires. Latvijos muzikos informacijos centro vadovė muzikologė Inara Jakubonė kalbės tema "Dievų sutemos - ar iš tiesų? Latvijos nacionalinės operos dabartinis status quo". Nors Latvijos nacionalinės operos biudžetas dėl krizės drastiškai sumažėjęs, netrukus Rygoje įvyks Richardo Vagnerio (Richard Wagner) operos "Dievų sutemos" premjera.

Nuo XVII a. Lietuvos didikai savo dvarų kapelų muzikantus siųsdavo mokytis į Italiją. Kultūrinėje veikloje dalyvavę talentingi žmonės nuolat gyveno valdovo rezidencijoje, kiti - prisidėdavę. Daugelio jų pastangomis, atsižvelgiant į epochos tradicijas, buvo kuriamas gana griežtai apibrėžtas rūmų švietimo ir kultūros modelis, jos prasminis ceremonialas, dažniausiai atliepiantis paties didžiojo kunigaikščio bei jį supančios diduomenės aukščiausiojo sluoksnio švietimo ir kultūrinius poreikius ir etninių lietuvių tradicijų, papročių tendencijas. Todėl LDK gyveno įvairių tautybių muzikai, jų kuriama veikla susiklostė į savitą krašto kultūrą - lietuvišką švietimą, o procese dalyvavę asmenys vadintini lietuvių švietėjais, kultūrininkais.

Kiekvienais metais rudenį, kol nepabjūra orai, skubu studentus nuvesti prie senųjų Lietuvos Kunigaikščių mėgiamų vietovių, tame tarpe ir Valdovų Rūmų, kurie daugiau žinomi kaip Vilniaus Žemutinė pilis. Pilių švietimo ir kultūros vadybos mokymas arba artistų kvalifikacijos kėlimas buvo reikalingas užimamoms pedagogų pareigoms atlikti ir švietimo vadybos technologijoms tobulinti.

Ir teikiama pagalba gali gerokai pavėluoti. Man keista, kiek gali būti monų lizų. Tai ir Fernando Botero (1959), nupiešta Kolumbijoje, menininkui dar nesulaukus 30 metų. Tais laikais ypač mėgta pasišaipyti iš XVI a. šedevrų. Salvadoro Dali „Mona Liza“ ir yra jo autoportretas (1954). Niekaip neišgarbinta, it Duchampo.

„Kiemo teatras, apie kurį tiek svajojome, įsikūrė ir pasiekė nemažų pasiekimų ir laimėjimų. Svarbiausia, kad teatro veikloje dalyvavo beveik visas centro kolektyvas“, - papasakojo Vilniaus G.Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorius Gintaras Jurkevičius, sukūręs didelį tarpukario ministro pirmininko Augustino Valdemaro vaidmenį vodevilyje „Bitele, skrisk per Lietuvą. Kiemo teatras - teatrinis ugdymas, paremtas vaizdu, judesiu, garsu, dekoracijomis, muzika, improvizacijomis, šokiais, etiudais, artistiškumu.

1932 - ųjų rugpjūtį, kai kuriuose Kauno laikraščiuose pasirodė trumpa žinutė: „Tragiškai žuvo Kastas Meškauskas...“ Atostogų metu, rugpjūčio 3 dieną, nuskendo Palangoje. Kas jis – Kastas Meškauskas? Apie jį žinoma labai mažai: žurnalo „Vairas“ atsakingas sekretorius, kartu dirbo ir „Fiziško auklėjimo“ redakcijoje... Kauno III gimnazijos mokytojas... Ir viskas?!

Šiandiena Lietuvoje daug festivalių, renginių, tačiau pirmą kartą šalyje buvo surengta tarptautinio tautinio kiemo teatrų šventė! Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacija ir Vilniaus G.Petkevičiatės-Bitės saugusiųjų mokymo centras (vadovas Gintaras Jurkevičius) organizavo šią teatrinio meno dieną, skirtą rašytojos, visuomenės veikėjos, mokytojos, režisierės G.Petkevičaitės-Bitės 150-čiui. Programoje varžėsi šalies ir užsienio kiemo teatrai. Buvo rodomi įdomūs spektakliai. Vyko kūrybiniai susitikimai su šokių, vokalo, teatro pedagogais iš Lietuvos ir užsienio. Su savo kūrybiniais sumanymais supažindino žinomi režisieriai, aktoriai, choreografai, dainininkai, koncertavo dainuojamosios poezijos atlikėjai. Vyko kūrybinės dirbtuvės. Apvaliojo stalo diskusijos, kaip vystyti vaikų ir jaunimo užimtumą miestuose, mokyklose, kiemuose.

Atvažiavo iš Venesuelos Lietuvos istorijai, jos vertės pajautimui visą gyvenimą pašventusi istorikė Jūratė Statkutė de Rosales ir atvežė savo naujausią knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“. Profesorius Vladas Žulkus teigia: „Turime naują reiškinį Lietuvos archeologijoje (...), pateikti šaltiniai ir faktai, kurių neįžiūrėjome anksčiau, mano nuomone, yra nepaprastai svarbūs mūsų priešistorei ir istorijai pažinti.“ Pritrenkė mokslinė drąsa ir asmenybės kryptingumas. Ir vienas karys lauke gali būti reikšmingas. Kokia svarbi tautinė savimonė, tikslas ir tada tik darbas, veikla, žygis, susiklausymas. Ateina žinomi iki kraujo tekstai: „Ne ką Tau duoda Lietuva, o ką Tu duodi Lietuvai.“

Pagal statistiką, absoliuti operos imperija yra Vokietija - šios šalies gyventojai per sezoną turėjo progos pamatyti 7313 spektaklių. Tai trečdalis visų operos spektaklių, kurie buvo parodyti tuo metu visame pasaulyje. Vokietija aplenkė net JAV (1965 spektakliai), Austriją (1356), Prancūziją (1287) ir operos tėvynę Italiją (1163). Lietuva pasaulio šalių 50-tuke atsidūrė 32 vietoje (66 spektakliai) - tarp Graikijos ir Slovėnijos. Skaičiuojant operos spektaklius milijonui gyventojų, lyderės poziciją užima Austrija (162 spektakliai), antroje vietoje - Estija (124 spektakliai). Ši statistika, pasak apžvalgininkų, kelia pasaulio susidomėjimą - mažai kas tikėjosi, kad Estijoje esama tiek operos gerbėjų. Žemesnes pozicijas užima Šveicarija, Vokietija ir Švedija. Lietuva šiuo požiūriu yra 16-ta (milijonui gyventojų tenka 20,3 spektaklio). Pirmajame dvidešimtuke nuo Lietuvos atsilieka Prancūzija, Italija, Islandija ir Kroatija.

Straipsnyje nagrinėjama XX a. pirmosios pusės rusų baleto mokyklos praktika. Ji siejama su žodžio ir baleto egziliu, baleto politika, rašymo ir šokio psichoanalize. Remiamasi kolektyvinio archetipo ir sapnų idėjomis iš K.G. Jungo ir Z. Freudo opusų.

2011 m. birželio 10 – 12 dienomis Skapiškyje (Kupiškio r.) vyko XV-asis Pienių festivalis –  penktoji Senjorų teatrų šventė „Pienių pūkas“. Festiuvalį Skapiškio artistai sutiko su naujais apdovanojimais.

Lietuviai, ačiū Dievui, vis dėlto yra didžiojo teatro tauta. Dar prof. Vytautas Maknys sakydavo, kad žmonės iš Vilniaus akademijos teatro dalyvavo kuriant pirmąjį Maskvos „Patėšnaja palata“teatrą. Šiomis dienomis sužinome, kad dviejų didžiausių Maskvos teatrų vadovai (Vachtangovo – Rimas Tuminas, Majakovskio – Mindaugas Karbauskis) irgi yra iš Lietuvos. Man kartais atrodo, kad mums Dangus atlygina už šimtmečiais trukusį kentėjimą, skriaudas ir netektis. Tie dalykai niekur nedingsta. Eidami iš gyslų į gyslas virsta išmintimi, naujais pasauliais, dideliu išmislu, gabumais. Pasibaigė Šiaulių universiteto sušauktas šeštasis tarptautinis studentų teatrų festivalis Po saule (2011. 05. 10-12). Dyvų dyvai kiek gabių ir jaunų žmonių, kaip dega jų akys, kiek jie tikisi nuveikti ir kiek nuveiks. Pasižiūri į juos ir šviesiau pasidaro. Juk esame iškankinti ujimo. Pasivartai spaudą arba televizorių įsijungi ir apanki nuo juodumo. Veikia pastovios juodintojų brigados. Kitaip nepavadinsi. Kiekvieną dieną vis tie patys ir vis apie tą patį– Mazuronis, Kirkilas, Lozutka, Donskis, Bielinis, Uspaskich, Račas, Bruveris, Gapšys, Miliutė, Veselka... –Ir vėl iš pradžių, vėl iš naujo. Kartais imi Dievui burnoti: „Viešpatie, atsiimk gi juos arba tuos, kurie į mūsų atmintį taip bjauriai juos bruka. O žmonės aplinkui iš tikrųjų gražūs, o valstybė suvargusi, bet dieviškai graži ir laisva, o viltis didelė.

Nedidelis Skapiškio miestelis (Kupiškio raj.) Respublikinę Kultūros dienos šventę paminėjo neįprastai: Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“ (rež. Vita Vadoklytė) 2011 m. balandžio 15 d. žiūrovus pakvietė į kultūros namus, į V.V. Landsbergio „Pelytės Zitos gyvenimas“ premjerą.