VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

03 18. M. K. Tippett ir „Naujieji metai”

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter

Įprasta, kad naujųjų metų išvakarėse Operos ir baleto teatruose, skamba J. Štrauso operetė “Šikšnosparnis”, Dž. Verdžio operos “Traviata” ar  “Bohema“. Tačiau ne kiekvienas žino, kad anglų kompozitorius M. Kemp Tippett (1905 –1998) yra sukūręs operą “Naujieji Metai”, kuri yra jo penktoji ir paskutinė opera. Libretą parašė pats muzikos autorius. Kompozitorius libretus pradėjo rašyti tuomet, kuomet Nobelio premijos laureatas, vienas žymiausių XX amžiaus poetų T.S. Eliot, paprašytas atšovė, kad jo eilės užtemdys jo muziką ir pasiūlė pasirašyti pačiam.

Operos turinys yra išimtinai kitoks, nes balansuoja tarp dviejų pasaulių: kažkada ir šiandien arba niekada ir rytoj. Ir visiškai nieko bendro neturi su mūsuose įprastu džiaugsmingu Naujųjų metų sutikimu. Tiesa, libreto eigoje susitinka dvi vienišos širdys, blogis nugalėtas, tačiau turinys primena sapną su fantastikos elementais. Pirmą kartą opera išvydo sceną 1989 metais.

Operos turinys

Pirmasis veiksmas: Džo Anna yra vaikų psichologė, kuri norėtų padėti "Vaiduoklių mieste" gyvenančioms ir tarpusavyje konfliktuojančioms gaujoms. Tačiau pati yra tapusi šio miesto nesantaikos taikiniu, tad nesiryžta išeiti iš savo apartamento. Nes to paties kultūrinio judėjimo pavadinimu “Rastafarian” narys Donny, kuriam priklauso ir Džo Anna  yra priešiškai nusiteikęs jos atžvilgiu ir jų įmotei Nan. Bemąstant iš niekur atsiranda erdvėlaivis gabenantis Merlin, kuris beesąs kompiuterių „stebukladarys” ir pilotą Pelegrin. Jie abu yra Regan, mažojo karaliaus pavaldiniai. Šie keliautojai yra iš ateities. Erdvėlaivio keleiviai bando susisiekti su Džo Anna, kuri tūno savame bute.

Antrasis veiksmas: Dėmesio Centre Naujųjų metų šventimas.  Šamanas  transo būsenoje nuteikinėja švenčiančiųjų minią nepaklusti Donny ir jo negarbinti. Erdvėlaiviui atvykus, Merlin įsivelia į šį įvykį ir atsiduria jo centre. Netikėtai Džo Anna ir Pelegrinas susitinka, tačiau jiems lemta išsiskirti. Erdvėlaivis išskrenda. Džo Annai pavyksta išgelbėti  Donny nuo minios sužalojimo.

Trečiasis veiksmas: Rankoje laikantis simbolinę rožę Pas Džo Anną atvyksta Pelegrinas. Pastaroji yra jų meilės simbolio ženklas. Džo Anna įgyja užtarėją, tad dabar gali išeiti į viešumą. Ji nebejaučia baimės. Pranešėjas taria paskutini žodį, kuris yra viso kūrinio apibendrinimas: “-Žmonija švenčia teisingumą”.

Pasak kritikų, operos librete kompozitorius tarpusavyje suliejo nesuderinamus dalykus: Getę su muilo opera. Pasak Nyčės iš chaoso pakilusi sužibo lyg žvaigždė.

M. Tippett buvo netipiška ir neeilinė asmenybė. Pasak jo amžininko M. Berkeley jis buvo filosofas mokyklos suole, kalinys karo metu, o hipiu tapo įmetėjęs, išskirtinai yrėsi gyvenimo keliu. Nežiurint į tai, kad jis dievino literatūrą, jam buvo lemta tapti pačiu populiariausiu praeito šimtmečio britų kompozitoriumi. Gebėdamas prabilti alternatyviu balsu, niekuomet nebuvo britų klasikinės muzikos kompozitoriaus B. Britten šešėlyje. Jei B. Britten būdingas Mocarto lengvumas, Tippett muzika buvo skausminga, žeidžianti, kraujuojanti, kovinga, nelyginant L. V. Bethoveno.

Komunizmui,1930 aisiais metais įsigalėjus Anglijoje, M. K. Tippett  buvo verčiamas įsilieti į pasekėjų gretas. Tačiau pastarasis nenorėjo priklausyti jokiai partijai. Siekė būti pacifistu. Už tai jis kalėjo, nes savo kūryboje priešinosi panaudoti su karu susijusius atributus. Kuriant jam labiau rūpėjo išreikšti save nei partijos tikslus ir siekius. Tad 1943 – ųjų metų vasarą, trim mėnesiam jis buvo patalpintas i Wormwood Scrubs, vyrų kalėjimą esantį netoli Londono. Tuomet jis išgarsėjo kaip sąžiningas prieštarautojas. Tippett pasaulio problemas sprendė muzikos pagalba. Jis gėrė mintis iš aplinkos ir perteikė jas savo kalba. Po Pirmojo pasaulinio karo, Tippett ketino sukurti muzikinį kūrinį, kuris išreikštų jo poziciją prieš eksploataciją ir nusivylimą. Bedarbystės 1930-aisiais Anglijoje padarinių sujaudintas, Tippett šia tema ketino parašyti operą. Tačiau atsisakė šios minties, nusprendęs kad joje bus per daug dramatizmo. Oratorijoje “Mūsų laikų vaikas”, atvaizduota 1938 – ųjų lapkričio 9 - oji, vadinama “Kristallnacht”. Tuomet į orą pakilo dūžtančių langų šukės Vokietijos ir Austrijos miestuose, išnaikindamos sinagogas ir žydų institucijas. Į nacių konclagerius deportuota daug žmonių. Šiuos veiksmus išprovokavo Vokietijos diplomato Ernst vom Rath nužudymas. Jį įvykdė Paryžiuje gyvenantis žydų berniukas Herschel Grynszpan. Ši naktis įsimintina kaip ekonominių ir politinių priemonių prieš žydus padarinys. Tippett siekė sukurti dramą, kuri muzikos kalba liudytų apie žmogaus žiaurumą, manydamas  kad jis turėtų solidarizuotis kaip kompozitorius. “Mūsų laikų vaikas” yra tradicinė įmantri oratorija.  Skirtumas tas, kad Tippett vietoj liuteroniškų choralų į savo kūrinį patalpino penkis spiričiuelius, prieš tai išstudijavęs Hendelio ir Bacho oratorijas.

Norėdamas skaityti Getės ir Šilerio parašytus darbus, išmoko vokiečių kalbą, kalbėjo prancūzų ir italų kalbomis, degė aistra kelionėmis. Dar mokyklos suole, jis domėjosi E. Kantu ir kitais intelektualų darbais, tačiau įstojo į Karališkąjį muzikos koledžą. M. Tippett mokėsi komponuoti muziką sekdamas anglų kompozitorių, susilaukusių tarptautinio pripažinimo savojoje gimtinėje ir Europoje pavyzdžiais. Būtent: E. Elgar ir Vaughan Williams. Jį domino šie kompozitoriai nes, gebėjo prabilti  kitu balsu ir nesekė jau pramintais anglų kompozitorių takais, bet savo kūrybon įnešė europietiško, netipiško anglams skambesio.  Nežiūrint pastarųjų pažangos, dvaro muzikantas H. Perselis  buvo didžiausias autoritetas tiek B. Britten tiek M. K. Tippett.

Pastarojo muzikinis talentas atsiskleidė vėlai. Pirmosios kompozicijos buvo be gailesčio sunaikintos. Tik sulaukęs 30 – ies, išspausdino savo pirmąjį darbą.  Prieš tampanti eksperimentine ir kvapą gniaužiančia, apie 1950 - uosius jo muzika buvo išimtinai lyriško charakterio. 1965 – aisiais jam apsilankius Amerikoje, jo kūryboje atsirado džiazo ir bliuzo motyvai. Ne visi kritikai buvo linkę pritarti šitiems stiliaus pakitimams, buvo manančių, kad Tippett muzika prarado savitumą. Kadangi Tippett daug keliavo, iš savo kelionių parsivežė ne vien įspūdžius, bet ir egzotinius mušamuosius instrumentus. Siekdamas perteikti regėtą įspūdį po vizito ant Senegalo ežero, juos panaudojo savo paskutiniame orkestriniame darbe “Rožinis Ežeras”.

Jis ne vien komponavo, bet dirbo pedagoginį darbą Morley Koledže. Ten įsteigė Morley dainininkų grupę, kuri atliko ankstyvąją anglų muziką, XVI amžiaus anglų Renesanso kompozitorių kaip Tallis, Dowland ir H. Purcell bei italo Monteverdi kūrinius.

Jis neslėpė fakto, kad yra homoseksualus. Dėl polinkio tai pačiai lyčiai ir netolerancijos jo atžvilgiu bei baimės būti atstumtam, studijavo Jungo psichoanalizę. Sapnų analizė jam padėjo suprasti jo kitoniškumą. Jo motina buvusi feministė, arši kovotoja už moterų teises. Galbūt šis faktas jį pastūmėjo prie traukos savai lyčiai. Gyvenime jis artimai bendravo tiek su vyrais, tiek su moterimis. Evelyn Maude, vidutinių gabumų smuikininkė, degė meile jam, tačiau pastarasis ją pripažino tik kaip vyresnę seserį.  Su muzikante ir muzikologe Allison kažkuomet ketino įsivaikinti vaiką. Tačiau ji Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nusižudė. Tippet buvo sukrėstas. Tuomet gimė antrasis dainų ciklas. Kūrinyje atsispindėjo jo širdgėla, išgyvenimai. Tačiau Wilfred Franks, jaunas dailininkas gebėjo sužadinti tikrą aistrą jame ir pastarąjį uždegė meilės liepsna. Tippet buvo be galo dėkingas, kad pastarasis padėjo atrasti individualumą ne tik gyvenime, bet ir muzikoje.

M. K. Tippet esant gyvam, kūryba kritikų buvo vertinama prieštaringai, gal dėl tos priežasties nedažnai atliekama. Apie 1976 – uosius, M. Tippett kūryba panešėjo į jaunystėje kurtus kūrinius, jis linko į lyrizmą.  Apibendrinant jo kūrybinį palikimą, lyriškieji kūriniai kritikų buvo pripažinti kaip labiau pavykusieji.

Atgal