VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

05 23. Lai gyvuoja opera!

Mykolo Romerio universiteto prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Kaip sakė vienas šmaikštus menininkas, opera – tai nuostabiausias meno nesusipratimas. Florencija. Spalvinga Renesanso epochos kompanija susibūrė į vadinamąją Kameratą. Kūrybingi poetai, kompozitoriai nutarė pabandyti sujungti įvairias žodžio, muzikos, teatrines raiškas į vieną junginį. Taip gimė vadinamoji „drama su muzika“ (dramma per musica). Nors pirmieji kūriniai neišliko, tačiau 1600-ieji metų riboženklis jau reikšmingas operos žanro vystymosi istorijoje. Antikiniai herojai, mitologiniai personažai įžengė į improvizuotą vaidybinę erdvę dainuodami. Dramma per musica pastatymai tapo rūmų iškilmių dalis, čia buvo apstu baleto scenų, kurias šoko netgi patys didikai, rūmų damos ir kavalieriai.

Labai turtinga operos istorija mena Prancūzijos karaliaus Henriko Ketvirtojo ir Marijos Mediči vestuvių metu Piti rūmuos atliktą J. Peri ir O. Rinucini operą „Euridikė“. Ir pirmuosius specialiai statytus teatrus – nuo Venecijos teatro „San Casiano“ iki moderniškiausių, statytų jau XX amžiuje. Nuo sudėtingų scenos įrenginių juose iki elektronika valdomų konstrukcijų, apšvietimo agregatų. Nuo tik vyrų dainavimo scenoje tradicijos, garsiųjų kastratų epochos iki divos pasirodymų, garsiausių pasaulyje dainininkių. Nuo puikaus balso demonstruotojų iki aktoriniu talentu apdovanotųjų solistų. Nuo didžiųjų, rimtųjų operų (seria) iki bufonados susipriešinimo, epochos, vadintos operos karais. Nuo didelės scenos reikalaujančios istorinės dramos iki kamerinės erdvės.

Violeta Urmana (Urmanavičiūtė)

Jau Vytauto Didžiojo aplinkoje vokiečių Ordinų pareigūnai atveždavo žinių iš Europos, o magistas Ulrichas von Jungingenas kunigaikštienei dovanojo šiuose kraštuose nežinomus, brangius klavišinius instrumentus: klavikordą ir portatyvą. Reikšminga buvo jėzuitų veikla, priartinusi Lietuvą prie neregėtų europinių naujadarų. Kazimieras Motiejus Sarbievijus 16 a. suteikė menines emocijas skleidžiančio ir didaktikos tikslams tarnaujančio teatro reikšmingumą.

Operos menas į Žemutinę pilį atkeliavo Vazų valdymo laikotarpiu. Dramma per musica statoma buvo neblogų muzikantų, kurie Lietuvą pasiekdavo iš Italijos. Šis menas tapo būtina rūmų švenčių, iškilmių dalimi. Baigiantis 16 a., Zigmantas Vaza netgi įkūrė baletą. Juo ypač rūpinosi valdovo žmona Cecilija Renata. Ji nuolat rengė naujus pastatymus, kuriuose dalyvaudavo ir rūmų damos, kavalieriai, svečiai. Rūmuose jau buvo nuolatinė kapela, garsėjusi meninėmis kūrinių išdailomis.

Mokslininkai teigia, kad dramma per musica idėją iš Italijos 1625 m. parvežė jaunasis karalaitis. Operos teatro Lietuvoje pradžia galima laikyti 1636 m. rugsėjo 4 d., kuomet Vilniuje, Žemutinėje pilyje, buvo parodyta italo Virgilio Pucitelli opera „Il ratto d’Elena” („Elenos pagrobimas“). Reginys truko net penkias valandas. Žiūrovai buvo priblokšti ne tik daugeliui nematytu žanru, bet ir rūbais, sceniniam veiksmui naudojama mašinerija, scenų kaita, trykštančiais fontanais. Intarpuose buvo rodomas baletas, šoko taip pat ir susirinkę svečiai.

Prabėgo šimtmečiai, ir 19 a. viduryje Vilniaus miesto teatras atidarytas Rotušėje. Čia buvo rodomi iš Vakarų į Rytus ir iš Rytų į Vakarus pravažiuojančių teatrinių trupių spektakliai, pastatyta pirmoji lenkų nacionalinė opera – Stanislawo Moniuszko „Halka“. Jaunos vilnietės skrupulingai ruošdavosi kelionei į teatrą: netoliese buvusiose parduotuvėlėse pirkdavo ilgas vakarines pirštinaites, skrybėlaites, siūdindavosi arba laukdavo iš Paryžiaus atvežamų puošnių vakarinių drabužių. 

Atėję klausytojai ir šiandien gali įsivaizduoti Rotušės salę, iškilmingus laiptus, aplinką, kurioje buvo statomos operos.

Lentelė ant Nacionalinės filharmonijos pastato liudija, kad šiame pastate, vėliau tapusiu kino teatru „Milda“, miesto koncertų sale, 1906 m. lapkričio 6 d., jau atgavus spaudą, buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“.

Tik 1920 m. pabaigoje Kaune būrelis entuziastų pradėjo kurti operą. Pirmasis parodytas spektaklis – Giuseppės Verdi opera „Traviata“. Tradicija buvo ilgaamžė, gyvybinga ir prasminga tiek vyresniajai kartai, tiek jaunimui, kuriam ši opera tapo gyvąja mūsų teatro atmintimi.

Deja tradicija sunaikinta nesuvokus jos prasmių.

Tačiau šiandienis gyvenimas priverčia galvoti apie kitokias tradicijas. Viena jų – artėjant Europos dienai, meno gerbėjams parengti Europos operos dienai skirtą renginį.

Gegužės 10 ir 11 d. operos gerbėjų ir smalsautojų Vilniuje laukė susitikimai su menininkais ir operą mėgstančiais verslininkais. Ne šiaip prie kavos puodelio, bet klausant puikios Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatos“. Šį teatralizuotą koncertą-renginį nemokamai galima buvo paklausyti, pažiūrėti ir net jame dalyvauti įvairiose Vilniaus vietose.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su kitų valstybių teatrais šią dieną šventė jau aštuntą kartą. Šių metų tema –  „Kelionė į operą“. Įvyko nemažai pokalbių apie operos meną, artistus „Šviežia kava“ kavinukėse.

Operos kūrėjo, statytojo, dainininko amatas – sunkus menas, reikalaujantis ne tik prigimtinių gebėjimų, bet ir išminties, pasiaukojimo, stabilios psichikos, ištvermės, daug, daug darbo. Dabar į sceną lenda daug netinginčių tai daryti. Tačiau tikrų operos meistrų, artistų – ant pirštų suskaičiuoti. Tokios šventės būtų gera proga prisiminti ryškiausius Lietuvos dainininkus: visų laikų lietuvaitę primadoną Violetą Urmaną, neturėjusius sąlygų buvusioje santvarkoje pasaulyje plačiai skleistis Virgilijų Noreiką, Vaclovą Daunorą, Gražiną Apanavičiūtę, talentingus, operos ir jos mylėtojų, profesionalų bendruomenę kūrusius Kiprą Petrauską, Antaną Kučingį ir kitus.

Apie operos meną kalbėjomės ir Mykolo Romerio universitete. Su Sofija Jonaityte docentės, dėstytojos iš Portugalijos aplankė teatro užkulisius. Portugalė buvo sužavėta, dėstytoja Jolita negalėjo praleisti progos nepasimatavusi sceninės atributikos. Docentė Gintautė sekančioje paskaitoje bandė apie operą kalbėtis su studentais. Ir mano pokalbis su jais nebuvo vaisingas. Daugelis besimokydami mokykloje operos teatre nėra buvę. Netgi vilniečiai. Tai rimta tema teatrui, kuriant veiklos strategiją. Buvo studentų, kurie sakė, jog ten „neįdomu ir nuobodu“.  O tai jau priekaištas visai vidurinio mokslo sistemai, kuri Lietuvos nepriklausomybės metais ypač apleido meninį ugdymą. Sakyčiau ir jos poskyrių vadus, ypač vadovaujančius neformaliam švietimui, meninis gyvenimas ne tik nedomina, bet ir nesupranta jo reikšmės žmogui. Todėl net nežino kodėl meną reikia mokykloje puoselėti. Labai apsidžiaugiau šiuolaikinės muzikos koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje, savęs nedemonstruojančių klausytojų būryje pamačiusi nuoširdžiai muzikos klausantį ministrą prof. dr. Dainių Pavalkį. Į meninės kultūros svarbą suvokiantį žmogų galėtų lygiuotis ir kiti valdininkai.

Diriguoja Martynas Staškus

Ir vis tik, pagrindinės Operos dienų gegužės 10 ir 11 dienomis programos akcentas buvo LNOBT operos stažuotojų bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų jėgomis atliekama J. S. Bacho „Kavos kantata“. Šis teatralizuotas muzikinis reginys, menantis dar 1976 m. Operos ir baleto teatro  parengtą „Kavos kantatos“ sceninį pastatymą, galėjo sudominti net opera ir nesidominčius. Kantatą yra dainavę žinomi, o tuokart jauni teatro solistai: Sofija Jonaitytė, Danguolė Juodikaitytė, Jolanta Čiurilaitė, Romutė Tumuliauskatė, Edmundas Kuodis, Eduardas Kaniava, anuomet dar studentu stažuotoju buvęs Sigitas Dirsė ir kiti.

Šių metų renginio muzikos vadovas buvo Nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų orkestro vadovas, vienas iš geriausių Lietuvos dirigentų – Martynas Staškus. Renginio  režisierė Jūratė Sodytė. Pagrindinius vaidmenis atliko teatro operos stažuotojai Monika Sakalauskaitė (Lizetė) ir Raimundas Juzuitis (Šlendrianas), studentas Edgaras Davidovičius ir kiti atlikėjai.

Verta priminti, kad nemokamai „Kavos kantatą“ galima buvo išgirstiOperos ir baleto teatro kamerinėje salėje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje. Norintieji galėjo dalyvauti ekskursijoje po teatrą. 

 Kaimyninėse valstybėse matome ir kitokių operos menui skirtų renginių. Tomis dienomis, gegužės 7 d. Miunchene (Vokietija) prasidėjo Keturioliktoji Miuncheno bienalė (Munchener biennale), tarptautinis naujojo muzikinio teatro festivalis. Iki 23 d. dviejų savaičių programoje – penkių operų ir muzikinio teatro premjeros. Tai speciali Biennale Extra  serija. Festivalis pradėtas rengti 1980 metais. Pirmoji šiais metais rodoma opera – jauno serbų kompozitoriaus Mark Nikodijevič kamerinė opera „Vivier“. Sekančią dieną žiūrovai matys – dar jaunesnio, 1984 m. Monrealyje gimusio kanadiečio kompozitoriaus Samy Moussa muzikinio teatro pastatymą – „Suniokojimas“ („Vastation“). Greta jaunimo darbų – vokiečių kompozitorių Dieter Schnebel veikalas kameriniam teatrui „Utopijos“ bei Detlev Glanert kamerinis teatras „Sunumeruotas“ („The Numbered“). Jaunas ispanų autorius Hèctor Parra gegužės 20 d. pristatys kamerinę operą „Paaukotas gyvenimas“ („The Sacrificed Life“). Miuncheno aukšoti muzikos ir teatro mokykla parengė jau mirusio kanadiečių kompozitoriaus Claude Vivier (1948–1983) operą „Kopernikas“. Miuncheno atlikėjų, artistų grupės parengs ir Manuela Kerer, Nikolaus Brass, Dieter Dolezel projektus.

Įdomus pokalbis apie muzikinį teatrą, jo problemas vyko Lietuvos kultūros ministerijos salėje. Pasirodo, operai, naujajam muzikiniam teatrui atnašaujančių nemažai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Išsakyta viltis kada nors sukurti šiame žanre dirbančiųjų institucijų asociaciją. Išsakyta viltis sulaukti geresnio Kultūros tarybos skiriamo finansavimo.Vargsta prastose, operai, baletui nepritaikytose patalpose dirbantis Klaipėdos muzikinis teatras. Ir kiekvienas galėtų daug godoti. Tačiau matyti, kad šiandien jau yra apie ką kalbėti: atsiranda jaunų, įdomių dainininkų, mobilūs tampa solistai, ruošiantys partijas Panevėžyje ir Klaipėdoje, bręsta jauna dirigentų karta. Gaila, kad pokalbyje niekas neatstovavo Kultūros ministerijos.

Suvienijus kūrybines jėgas muzikinio teatro įvairovei kurti, linkėdami sėkmės, galime tik pasidžiaugti: lai gyvuoja pati įvairiausia opera, vienas nuostabiausių nesusipratimų mene.

Atgal