VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

Kultūra – tai bendras likimas

Petras Bielskis

Norint suvokti reiškinio svarbą, nuotolio ar aukščio mastą reikia vertės orientyro, išeities taško ar palyginimo. Kultūroje tas taškas yra tautinė individualybė. Ačiū Dievui, savo galvojimui mes turime išeities tašką. Tautinė individualybė yra ne kas kita, kaip tautinis buvimo būdas. Lietuvių filosofas Antanas Maceina mums paliko orientyrą, kuris įgalina susivokti sudėtingame dabarties pasaulyje. Jis aiškino, kad „tautinė individualybė yra gamtinių veiksnių pradėtas ir vienodo bei bendrai pergyvento istorinio likimo išryškintas žmonių buvimo būdas. Ji yra įgimta, ne įgyta” (A. Maceina). Tai kalbama apie tautos etnologinės struktūros reikšmę žmogaus kūrybai.

Tarptautinis Baltijos šalių teatrų festivalis Panevėžyje tarsi kūrybinė laboratorija. Juozo Miltinio teatre visą savaitgalį švietė langai, švietė panevėžiečių veidai – suvažiavo geriausi Baltijos šalių teatrai į savo metinę meno šventę ir suvaidino septynis europinio lygio spektaklius.

Visi teatrų darbai brandūs, labai įvairūs savo stilistinėmis ir žanrinėmis apraiškomis, gerai suręsti patyrusios režisūros (neretai dar jaunos) ir ypatingai krito domėn kūrybingai panaudota ir išnaudota talentinga jaunoji aktorinė karta. Švytėte švytėjo ryškūs vaidmenys ir nauji vardai.

Ir ne tik spektakliai sudaro šio kultūros reiškinio vertę: per teatrų kūrinius kartu atskleidė didelius ir dramatiškus savo tautų likimus, meninio mąstymo būdą ir gyvą tradiciją. Keletą dienų bendravo ir diskutavo didelis būrys teatrologų, režisierių ir aktorių, atlikto tam tikrą giminingų tautų kultūrinę inventorizaciją – kas surasta naujo meninės kalbos plėšiniuose, kaip etninė struktūra, kultūrinė atmintis panaudojama dabarčiai kurti, kas sudaro tautos dvasią ir viltį.

Meno filosofas Krescencijus Stoškus Klaipėdos universiteto teatrinėje konferencijoje (2009) kalbėjo apie teatro antropologijos pagrindus. Jo nuomone, kuriantis aktorius kaip ir dievybė sudarytas iš trijų lygmenų: daiktiškumas, idėja ir dvasia. Kalbama apie teatrinį diskursą arba bandymą klasifikuoti patirtį, kad ir simboliškai ją užkoduoti ir padaryti pažinią.

Ta prasme labai ryškus Estijos aktorės, pedagogės ir režisierės Anos Lamp sukurtas Talino mažojo teatro spektaklis „Vidurnakčio saulė“. “XX amžiaus pradžia – istorinių revoliucijų laikotarpis, palietęs ir kultūrą, ir teatrą. Menininkai bandė išsivaduoti iš sąvokų: gražu ir bjauru; gera ir bloga; teisinga ir neteisinga, kurių priešprieša vadovavosi praėję amžiai. Iškilo poveikis ieškoti naujų saviraiškos formų. Šis permainų laikotarpis įtakojo ekspresionizmo, futurizmo, konstruktyvizmo ir kitų meno krypčių formavimąsi,“ – rašoma festivalio kataloge. Teatras talentingai ir kūrybingai pabandė pratęsti anų laikų stilistikos ieškojimus mūsų laikais. Daug išmonės, daug žaismės ir teatralumo: sukūrė detektyvinę intrigą apie keisto likimo pjesės bendraautorių ir režisierių, kurio, pasirodo, niekada nebuvo. Nesunkiai atpažįstame savo teatro šelmišką jaunystę: scenografija tarsi kurta mūsų dailininko Stasio Ušinsko, o aktoriai – atėję iš Vilkolakio spektaklių.

Festivalio tarptautinę žiuri (vertinimo komisiją) sudarė žymūs teatrinės kultūros veikėjai ir mokslininkai – Vladlenas Aleksandrovas (Bulgarija), Vladimiras Osipovas (Ukraina), Luule Epnerė (Estija), Viesturas Kairišas (Latvija), Julius Dautartas (Lietuva) – ir visi vienbalsiai pripažino, kad tai buvo geriausias festivalio spektaklis.

Didelio ir entuziastingo susidomėjimo publikos ir teatrologų tarpe susilaukė Valmieros teatro spektaklis „Potvyniai ir saulėgrįžos Straumenuose“, sukurtas jauno latvių režisieriaus Viesturo Meikšano pagal latvių klasiko Edvarto Virzos (Eduardas Liekna) poemą „Straumėnai“ (1933). Teatras stengiasi „atgaivinti archajiškus ir jau išnykusius ritualus, ir iš arčiau pažvelgti į eilinio kaimo gyvenimą, kuris besąlygiškai paklūsta gamtos ritmui. Spektaklyje svarbiausia ne žodžiai, o garsai ir muzika. Saulėgrįžų ciklas ir ypatingi ritualai padeda atskleisti latvių tautos poetinę, filosofinę ir sakralinę prigimtį“ (festivalio katalogas). Tai irgi tam tikra teatrinės savimonės, tautos pasaulio suvokimo antropologija. Tai nebuvo etnografinės buities ir darbų iliustracija, bet žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio formos: potvynis, žuvų gaudymas, sėja ir pavasario paukščiai, daina apie bičių darbą, dvasių pokalbiai apie senuosius laikus, senelio išėjimas, miškakirčių peštynės, gyvuliai tvarte, gerovės pabaiga... Peršasi mūsų E. Nekrošiaus „Metų“ režisūrinės poetikos paralelės, kad ir žmogaus bėgimas nuo vilkų, mirties laukimas arba balanų skaldymas...

Estijos Endla teatras iš Pernu turi ypatingų nuopelnų estų tautai – 1918m. vasario 23 d. iš jo balkono buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija. Deja, karai ir bolševikai sunaikino pirmąjį Estijos nepriklausomybės simbolį, o dabartinis pastatytas visai kitoje vietoje ir kitoks, bet estai atsimena ir brangina pirmojo teatro aurą. Teatras garsėja aukšto profesionalizmo spektakliais. Į Panevėžį jie atvežė Rojaus Striderio „Maištininkus“. Politinė ir dokumentinė drama apie amžiną individo ir sistemos priešpriešą. Režisierius ir scenografas Andres Normetas spektaklyje perteikia savo betarpiškus išgyvenimus iš antiglobalistinės demonstracijos Rostoke 2007 metais. Spektaklio kūrėjai tikisi pažadinti jauno žmogaus nepriklausomą mąstymą. Bėda ta, kad antiglobalizmas pats nežymiai tampa globalizmu. Teatrologė Elvyra Markevičiūtė suabejojo, ar globalistų idėjos, jų šaukimas į maištą turi rimtas motyvacijas – kodėl aš ten turiu važiuoti, dėl to, kad daug kas važiuoja? Spektaklis pasirodė plakatiškas, dominuoja verbalinė informacija, toli nuo žmogiškos dramos. Daug kalbama apie technikos ir civilizacijos diktatą, bet patys statytojai visą sceną užgriozdino įvairiausia elektronine aparatūra, kompiuteriniais mirgėjimais. Artistas pasitraukė gilyn, už tiulinio rūko, į antrą planą. Tačiau jauni artistai yra jauni, ir jie savo vidine energija priverčia klausyti ir girdėti.

Festivalis Panevėžyje yra Baltijos ir Baltarusijos dramos teatrų festivalio tąsa. Jis su mažomis pertraukomis vyksta nuo 1956 metų. Jau pirmajame festivalyje Rygoje Lietuvos akademinis dramos teatras už „Paskenduolės“ (rež. K. Kymantaitė) pastatymą iškovojo pagrindinį prizą. Antrajame, Vilniuje, Kauno dramos teatras už J. Grušo „Herkus Mantas“ (rež. H. Vancevičius) spektaklį irgi pasiėmė pagrindinį prizą. Vėliau, 1984 m., dar pagrindinis prizas atiteko Lietuvai už Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (rež. E. Nekrošius) spektaklį. Ir dar 1985 m. pagrindiniu prizu premijuotas kauniškių B. Kutavičiaus ir S. Gedos spektaklis „Strazdas – žalias paukštis“ (rež. J. Vaitkus).

Lietuvos teatras ir šiais metais atrodė fundamentaliai ir spalvingai. Nieko nestebino, kad lietuvių spektakliai buvo dėmesio centre ir surinko daugiausiai apdovanojimų bei prizų.

Už Vilniaus Mažojo teatro Mariaus Ivaškevičiaus „Mistro“ spektaklį Rimui Tuminui pripažinta geriausio režisieriaus nominacija. Geriausias yra geriausias, bet tai nieko nepasako. Reikia detalaus aprašymo ar kultūrologinės analizės.

Dar 1834 metais Paryžiaus koledže A. Mickevičius savo slavų literatūros XVI paskaitoje suformulavo nacionalinio teatro pagrindinius principus. Pirmiausia jis kalba apie nacionalinę dramą. Jos turinys turi būti paimtas iš liaudies gyvenimo, drama privalo kelti reikšmingas nacionalines problemas, savo jėgos ir poetiškumo ieškoti liaudies dainoje, rapsodijoje, dramoje turi būti pranašystė. Čia teigiama, kad teatre negalima atkurti žmogaus, remiantis vien realiai matomu pasauliu, kad žmogus pažinus tik atkuriant žmogaus žemę, žmogaus pragarą ir žmogaus dangų. Jis kritiškai vertina A. Puškino dramas dėl to, kad jose herojus veikia tik istorinio, žemiško konflikto plotmėje, neturi ryšio su idealiu arba nerealiu pasauliu (sverchnaturaljnij mir), nepažįsta protėvių kulto ir dėlto negali atskleisti savo dvasios pragaro ar dangaus.

Tais laikai dar buvo manoma, kad lietuviai yra slavų gentis. Pats A.Mickevičius „Vėlinėse“ protėvių kulto patirtį atveda iš lietuviškos aplinkos. Su didele pagarba paskaitoje aiškina apie liaudies įgimtą sugebėjimą žavėtis ir stebėtis, kaip pagrindinį teatrinės savimonės elementą. Savo varganoje lūšnelėje tamsiais vakarais valstietis seka savo gentainiams pasaką apie paslaptingą paukštę, panašią į feniksą, kuri skrisdama virš kaimo numeta vienintelę plunksną. Viskas aplinkui nušvinta. „Tuo pačiu metu pasakotojas (skazitelj-vieno aktoriaus teatras) uždega pluoštelį balanų, ir šviesa, sklindanti nuo jo, sukrečia klausytojus iki drebulio“. Pasakyta tarsi apie mūsų laikų teatrą.

R. Tuminas turi absoliučią režisūrinę klausą. Galima, žinoma, reikalauti ir ieškoti jo kūryboje visokių teatrinių ir neteatrinių atributų – išbaigtų charakterių, tapatybės, istorijos, romantinių herojų ir nelabai romantinių, jaunystės ar senatvės, valdžios troškimo, iškeliavimo ir parkeliavimo, bet negalima pamiršti R. Tumino režisūros savitumo. Jis kaip tapytojas spektaklį lipdo iš didelių spalvinių potėpių, kartais juos klodamas vieną ant kito, drastiškai keisdamas ritmus. Su tokia režisūra reikėtų elgtis labai atsargiai. Sąmoningai ar genetinės atminties vedamas, kurdamas spektaklį apie A. Mickevičių, panaudojo beveik visus A. Mickevičiaus suformuluotus, iš toli ateinančius žinojimus apie teatrą. Todėl, tikriausiai, R. Tumino spektakliai visus ir visada priverčia stebėtis ir žavėtis.

Daugelis būgštavo, kad arenoje pasirodęs Lietuvos plikbajoris Tovianskis nesumenkintų Adomo Mickevičiaus per ilgus amžius susiformavusio įvaizdžio. Ačiū Dievui, jaunam ir talentingam aktoriui Jokūbui Bareikiui pavyko apginti mūsų dvasios pranašą. Tik atrodo kartojasi analogiška situacija kaip ir su „Madagaskaru“. Ten gabų dramaturgą vedžiojo neordinariniė Pakšto šmėkla, ir, kol neatsirado režisūrinė Salomėjos dramos linija, spektaklis šlubavo ir blaškėsi. Dabartiniu atveju ko gero tą juodą darbą tęsia Tovianskis. Aktorius Ramūnas Cicėnas dirba kaip Dievas, bet jo herojus negali būti dramos protagonistu. Jis kaip ir Pakštas drumsčia protus, bet drama eina per Adomo asmenybę, o adekvačios savo dramine jėga scenos, kur Salomėja surišta įgrūdama į konteinerį, čia Adomas neturi. Gal tai galėtų būti scena pas Romos Popiežių? Tuo labiau, kad lietuvių fataliniai žygiai į Romą buvo keli: Valančiaus pagalbos šauksmas prieš Lietuvos pravoslavinimą ir rusinimą. A. Jakšto maldavimas prieš vilnijos lenkinimą, rusų okupacijos metų partizanų tragiškas laiškas...

Labai imponuoja naujas Sauliaus Varno darbas Juozo Miltinio teatre – Henriko Ibseno spektaklis „Kai mes mirę nubusime“. Kai kurie teatrologai priekaištavo aktoriams už per daug didelį daiktiškumą arba ženklų tiesmukišką simboliką (burlaivių maketai, miglos, tandeminiai dviračiai), bet režisūrinė mintis ten yra graži ir originali. Ypatingai nustebino ir sukrėtė nepaprastumu greta dramos verbalinės informacijos įvestas įspūdingas ir funkcionalus šiaurinio lokio personažas. Pats principas lyg ir žinomas, vėl primena E. Nekrošiaus sukurtą Nebylį Prosmani „Pirosmani“ spektaklyje.

Režisierius S. Varnas, pristatydamas spektaklį, rašo, kad čia „vyrai gyvena pagal savo moralės kodeksą, nekreipdami dėmesio į gyvenimo jiems rodomus ženklus, į uždarytus kelius, vis tiek veržiasi, vyksta dvasinė personažų kokybės paieška“. Apie du vyrus – skulptorius ir lokių medžiotojas, žvėriamušys. Buvo galima pasirinkti draminę priešpriešą tarp pagyvenusio ir jauno, stipraus ir silpno, bet ta priešprieša yra biologinė, nepriklausanti nuo žmogaus valios. Dabartiniu metu mokslininkai daug ir įdomiai dirba ir suranda, kad gyvulys turi daug žmogiškumo: moka užjausti, pasiilgsta, myli, atsimena blogą ir gerą. Tuo tarpu žmoguje dažnai yra daugiau žvėries. Jauna moteris, pasirinkdama žvėriamušį, įtvirtina konfliktinę biologinę nuostatą arba jauno – seno priešpriešą. Būtent, pasirinkdamas ir įvesdamas į meno kūrinį žvėrį kaip meninę priemonę režisierius sustiprina humanistinę dramos tendenciją ir draminę įtampą. Skulptorių (akt. A. Keleris) skaudina, jam meluoja arba sako netiesą jo moteris, jauna draugė Maja (akt. T. Razmislavičiūtė), o lokys laiko glėbyje storą eglinį rąstą, stebi ir sunkiausiu momentu paleidžia jį griūti visu ūgiu. Neigimas perteiktas trenksmu. Moteris išeina į kalnus, o tiksliau nuseka paskui žvėriamušį ir skulptorius savo netektyje arba vienatvėje padeda galvą ant lokio letenų. Literatūra kuria vieną informacinį takelį, o teatras įveda visai naują, papildomą informaciją sava, teatrine kalba. Lokys visą laiką egzistuoja žmogaus erdvėje ne kaip daiktas, bet kaip santykis, kaip vertės matas. Kita vertus lokys neturėtų veikti žvėriamušio erdvėje. Nei biologine, nei moraline prasme. Žvėris skiria savo skriaudikus ir kojūkų išeinant į kalnus jam neturėtų paduoti.

Apie mūsų teatrinį jaunimą turėtų būti speciali kalba. Jie daro nepaprastą įspūdį. Festivalio nominantais tapo Gintarė Latvėnaitė, Jokūbas Bareikis ir Leonardas Pabedonoscevas, bet tą sąrašą galima pratęsti ir paminėti dar daug kitų pavardžių. Įspūdingus darbus pateikė Gabrielė Tuminaitė, Mindaugas Capas, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Jonas Šarkus Tomas Žaibus, Vilma Raubaitė, Julius Žalakevičius. Jie visi unikalūs ir ryškūs ir teatru nugirdyti, apsėsti arba kūrimo troškulio vejami, demonų draskomi. Jų teatras yra galingas. Gerai išrašyti vaidmenys - dar suprantama, bet ten, kur nieko nėra, o vaidmuo atsiranda - ir dar ryškus, spalvingas. Kad ir Mindaugo Capo tuščioje vietoje sukurtas Lietuvis (Mistras) yra toks žanriškai švarus, toks veiksmingas, pilnas vitališkumo ir improvizacijos, kad nenurungiamai atsistoja greta kitų pagrindinių vaidmenų. Jo darbas kažkokia tai prasme formuoja net spektaklio idėją.

Gabių jaunųjų tarpe ir Ieva Stundžytė. Aiškiai išreikštas vedlys. Jos spektaklis „Antigonė“ (ne mitologinė) patvirtina žinojimą apie teatro metafizinę prigimtį arba žmogus kosmose. Čia veikia tokios didelės traukos, žmonės susieti ir įveržti į tokias griežtas elipses, toks veržlus ir bekompromisinis lėkimas, kad nėra kada rinktis. Žinojimas ir savo vaidmens suvokimas jų teatrinį buvimą daro reikšmingu ir labai įdomiu, užkrečiamu.

Atskira šneka turėtų būti apie nuolat veikusį visų trijų respublikų teatrologų, mokslininkų ir žurnalistų diskusijų klubą. Visaip šnekoriai postringauja. Girdi, kur teatrologijos grandai. Kartų kaita yra kietas dalykas. Bet ir žmogaus išmanymas ne pagal barzdos ilgį matuojamas. Ateina jauni ir nauji žmonės, kurie su meile gilinasi į teatrinį procesą, kurie stengiasi teatrą matyti žygyje, pavelde ir kaitoje, kurie neturi pamokslavimo ir vadovavimo kuriančiam žmogui komplekso. Normalus reiškinys.

Buvo sudarytas skaitlingas teatro istorikų, mokslininkų ir teatro kritikų korpusas. Estijos teatrui atstovavo: Eva-Lissa Linder, teatro mokslininkė, Estijos muzikos ir teatro akademija; prof. Luule Epnerė, Estijos muzikos ir teatro akademija, Anu Lampė, režisierė, teatro pedagogė; Meelis Oidsalo, teatro kritikas, Heidi Aadma, Estijos teatrų agentūra; Enn Siimer, teatro kritikas; Madci Pesti, teatro kritikas ir mokslininkas, Tartu universitetas; Hedi-Lus Toome, Estijos teatro sąjunga. Latvijos teatro delegacija: Normunds Akots, teatro kritikas; Dainis Grinvaldis, dramaturgas; Viesturas Kairišas, režisierius; Alda Briede, Latvijos radijas; Ieva Struka; Mara Dzene, Latvijos teatrų sąjunga. Lietuvos delegacija: Algis Matulionis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas; dr. Aleksandras Guobys, teatro istorikas, Lietuvos teatro sąjungos teatrologų skyriaus pirmininkas; Julius Dautartas, režisierius, Seimo narys; prof. dr. Petras Bielskis ,teatrologas, režisierius, Klaipėdos universitatas; Jūratė Grigaitienė, teatrologijos magistrė ; Saulius Varnas, režisierius; Elvyra Markevičiūtė, teatrologė; dr. Auksė Kapočiūtė, teatrologė LTMKM direktorės pavaduotoja; dr. Martynas Petrikas, teatrologas, Vytauto Didžiojo universitetas; Vilma Janeliauskienė, LTMKM teatro skyriaus vedėja.

Atrodo, grįžta gera, sena tradicija, kai spektaklių ar teatrinio vyksmo svarstyme dalyvauja betarpiški jų kūrėjai arba žmonės, praktiškai susidūrę su tuo vyksmu. Palyginkime su medicinos ar mechanikos mokslais – ten prisiskaitėlių iš viso nėra. Jei nemoki gydyti ar technikos valdyti, tai kaip tu savo plunksnas bepašiauštum, vis tiek būsi tuščiažiedis. Teatrologai neturėtų mokyti mokytų, o stebėti, fiksuoti, sudaryti kultūrinio konteksto perspektyvą ar retrospekciją.

Nacionalinės dramaturgijos ugdymas reikalauja gero etnologinės struktūros išmanymo, dramos ypatumai kelia specifinius uždavinius ir nacionalinio teatro raidai. Šių metų teatrų repertuaras ypatingai dėkingas diskusijoms apie teatro nacionalumą, meninės kalbos individualumą arba autentiškumą. Labai viltinga ir svarbu, kad teatro atminties klausimus aštriausiai kėlė jauni žmonės. Estų pedagogė ir režisierė Anu Lampė, grįždama į 1927 metus, ieškojo savo moderniojo teatro apraiškų. Nuolat ir nuolat lygino savo atradimus su juos į teatrą atvedusiais mokytojais, estiškojo teatro atgimimo šaukliais Valdemaru Panso, Leo Kalmetu, Karelu Irdu, Evaldu Hermakiulu. Arba latvių jaunas režisierius Viesturas Meikšanas, drąsiai atsigręžęs į savo tautos archajiškus ir jau beveik išnykusius ritualus, įgimtus žmogaus ir gamtos ritmus. Ir čia kūrybiškai buvo grįžtama prie Eduardo Smilgio, Gunaro Priedės, Arnoldo Lininšo.

Lietuviai ir ypač estai stebėjosi, kodėl režisierius C. Graužinis į savo spektaklį „Nutolę toliai“ iš Pauliaus Širvio eilėraščių taip tiesmukiškai sugrąžino tarybinius tekstus apie kolūkiečių trobeles ir raudonžvaigždės armijos vyrų atneštą laisvę. Visi džiaugėsi šviesia energetine spektaklio aura. Latvis Dainis Grinvaldis spektaklyje atpažino klasikinę graikų teatro tradiciją ir tarėsi atspėjęs C. Graužinio traukos į Graikiją priežastį. Graikai lieka graikais, bet raudonų žvaigždžių motyvas greta bendražmogiškų ir sakralių temų nuskamba disonansu kaip atsitiktinai paleista kulka.

Tarptautinė Baltijos šalių Teatro šventė „Panevėžys 2010“ buvo etnokultūriškai orientuota, graži, jauki, gerai organizuota, remiama vyriausybių ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatrų sąjungų. Festivalį globojo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Kitų metų Baltijos šalių teatrinis festivalis turėtų įvykti Rygoje.

 

 

 

 

Geriausiu spektakliu pripažintas Talino mažojo teatro spektaklis „Vidurnakčio saulė“ (Talino mažasis teatras)

 

 Nominanatai apdovanoti diplomais bei brozinėmis autorinėmis skulptūrėlėmis „Arlekinas“

 

Geriausiu režisieriumi pripažintas Rimas Tuminas už spektaklį „Mistras“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

 

Festivalio tarptautinė žiuri

Foto Ingridos Žilėnaitės

Atgal