VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

05 25. Rytojaus teatras

Prof. Petras Bielskis

Lietuviai, ačiū Dievui, vis dėlto yra didžiojo teatro tauta. Dar prof. Vytautas Maknys sakydavo, kad žmonės iš Vilniaus akademijos teatro dalyvavo kuriant pirmąjį Maskvos „Patėšnaja palata“teatrą. Šiomis dienomis sužinome, kad dviejų didžiausių Maskvos teatrų vadovai (Vachtangovo – Rimas Tuminas, Majakovskio – Mindaugas Karbauskis) irgi yra iš Lietuvos. Man kartais atrodo, kad mums Dangus atlygina už šimtmečiais trukusį kentėjimą, skriaudas ir netektis. Tie dalykai niekur nedingsta. Eidami iš gyslų į gyslas virsta išmintimi, naujais pasauliais, dideliu išmislu, gabumais.

Pasibaigė Šiaulių universiteto sušauktas šeštasis tarptautinis studentų teatrų festivalis Po saule (2011. 05. 10-12). Dyvų dyvai kiek gabių ir jaunų žmonių, kaip dega jų akys, kiek jie tikisi nuveikti ir kiek nuveiks. Pasižiūri į juos ir šviesiau pasidaro. Juk esame iškankinti ujimo. Pasivartai spaudą arba televizorių įsijungi ir apanki nuo juodumo. Veikia pastovios juodintojų brigados. Kitaip nepavadinsi. Kiekvieną dieną vis tie patys ir vis apie tą patį– Mazuronis, Kirkilas, Lozutka, Donskis, Bielinis, Uspaskich, Račas, Bruveris, Gapšys, Miliutė, Veselka... –Ir vėl iš pradžių, vėl iš naujo. Kartais imi Dievui burnoti: „Viešpatie, atsiimk gi juos arba tuos, kurie į mūsų atmintį taip bjauriai juos bruka. O žmonės aplinkui iš tikrųjų gražūs, o valstybė suvargusi, bet dieviškai graži ir laisva, o viltis didelė.

Kur tautinę kultūrą veda studentų teatras? Irgi erdvė apmastymams beribė. Mūsų studentų teatras ateina iš toli, iš Vilniaus jėzuitų akademijos laikų. Lietuvos Bažnyčia, per akademiją baigusius kunigus, priėmė teatrą kaip savą. Teatras įsitvirtino ne tik bažnyčioje, bet ir parapijinėje mokykloje.Iš ten, kaip visuotinai gerbtinas, grįžo vėl į akademiją. Nuo tų laikų teatras yra mūsų žmonių kovos ir susikalbėjimo įrankis. Visais laikais.

 Studentų teatrą sudėtinga vertinti. Programoje rašoma, kad siekiama „išreikšti save ir pasaulį“. Tai tarsi orientyras į teatrą, kuris privalo turėti savus raiškos būdus arba savą teatro kalbą. Bet kartu tai yra profesinio parengimo teatrui mokyklos, o ne šiaip studentai fizikai ar medikai. Vadinasi, reikėtų vertinti ir teatrinės programos metodiką, ir tam tikrų profesinių įgūdžių įvaldymą. Ir ne taip svarbu koks teatrinio ugdymo kursas, svarbu atitikti programos paskirtį ir lygmenį. Pramoginio scenos meno, estrados meno ar vaidybos ir režisūros studentų spektakliai turėtų skirtis reginio poetika, tačiau teatralumo reikalavimas turėtų išlikti visiems vienodas.

Ne visi išeis į teatro orbitą. Dalis, ypač tie, kurie turi papildomą specializaciją, sugrįš atgal į žmones, į Lietuvą. Ir dar kažin kas svarbiau ir vertingiau. Žmogų teatru pakelti galima dviem būdais: kuriant teatrą ir atvedant nutolusius į teatrą. Jėzuitai labiau mylėjo atvedančius į teatrą arba mokytojus, ugdančius teatru.

O gal studentų teatras gali numoti ranka į programas, metodus ir pateikti savą, laisvą teatrinį žaidimą, keiksmažodžiais kalbant, studentišką saviveiklą.

Visom prasmėm Šiaulių studentų teatrinė šventė svarbi ir reikšminga.

Pirma diena. Didžiausios pagarbos ir dėmesio nusipelno estrados meno III kursas (vad. N. Mirončikaitė) už lietuvių klasikos iškėlimą. Nejauku, kad Lietuvoje studentiško teatro festivalis beveik apeina mūsų laikmetį ir ypač lietuvių autorius. Žinoma, kursas galėjo pakelti naujesnę ar retesnę literatūrą, bet Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas ar Žemaitė su B. Sruoga yra gerbtini ir naudingi studentiškam žaidimui. Santūrus akademiškumas visai maloniai reiškiasi „Valdovo“ spektaklyje. Jaučiamos jaunuolių pastangos suvokti personažų tautinės individualybės prigimtį. Įsimena putiniškas A. Butkaus Valdovas. Tik šiek tiek gaila, kad sunkiai sekasi atrakinti sruogiškąjį „Dobilėlio“ žanrą. Čia reikėtų prisiminti „Vilkolakio“ teatro stilistiką ir tai labai tiktų estradinio teatro studentams. Visa kas čia vyksta yra utriruota, sureikšminta. Vyrai susikuria pseudo problemas, jaučiasi pjudomi, kiekvienas iškelia vis kvailesnes mintis, bet vertina jas hipertrofuotai, pasirinkdami ekscentriškas priemones. Moters pasirodymas tolygus diversijai, žūtbūtinė gynyba. Ne šiaip juokeliai, bet baimė. Vadas išdavė – visus apima panika. Tokia traktuotė būtų kaip tik estradinio meno krypčiai. Vaidinant tradiciškai, kaip paprastą pjesę sunyksta dramatizmas ir motyvacija.

Ir charakterių kūrimas studentams yra per sunkus uždavinys. Gal reikėtų labiau pasikliauti charakteringumu arba tam tikrų charakteringų bruožų atranka.

Gero žaidybiškumo daugiau Goldonio komedijoje „Kjodžos kivirčai“ (Vad. S. Jakubauskas). Ypatingai čia žavios merginos - žaismingos, šelmiškos, dainingos. Jos irgi priartina estradinio teatro estetiką.

Ir dar galvoju, kad nederėtų vyriškų vaidmenų duoti mergaitėms. Čia iškyla ne tiek meninė ar pedagoginė, bet ir etinė problema. Tai, kad trūksta vaikinų - nerimtas argumentas.

Latvijos kultūros kolegijos scenos meno A. Čeks spektaklis „Mano miestas“ (Vad. E. Neimane) estradiškai balsingas, išvaizdus, bet stigo dramatinio stuburo. Gal čia ir kalbos barjeras suveikė, bet spektaklis labiau panašus į dainuojamosios poezijos koncertą. Mažoka teatro.

Latvių teatras yra garsus savo sena ir didele režisūra - vien režisūros klasikas Eduardas Smilgis ko vertas. O mes dar prisimename režisieriaus Arnoldo Lininio didingą Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ Rygos dailės teatre, Ventos Vecumniece režisuotus spektaklius Šiaulių teatre. Ir režisierė Edite Neimane yra senas ir geras lietuvių teatro bičiulis.

O šiaip žiūriu į jaunus žmones, daug jaunų žmonių ir ieškau juose asmenybinių pradmenų. Galvoju apie šiomis dienomis mūsų teatro kultūrą palikusią Rūtą Staliliūnaitę ,o gal Laimoną Noreiką, , Praną Piauloką arba pirmąją mūsų teatro kartą Potenciją Pinkauskaitę ar Kazimierą Kymantaitę, daugelį kitų garsių artistų ir prisimenu, kad jų veiduose šalia fizinio grožio buvo dar kažkas. Kažkoks švytėjimas. Švietė atjauta, išdykumas ir išmintis. Tai ir yra aktorinės asmenybės pagrindiniai elementai - turėti tikslą, sugebėti stebėtis ir žavėtis bei mokėti pasakyti. Kaip ten sakoma, jei išvertė vėtra medį, jo vietoje reikia sodinti kitą. Dabartinė studentija ir yra tas ateities miškas, talentų, išminties ir tėvynės meilės aruodas. Dėstytojai turi prisiimti kaltę, kad diduma studentiškų spektaklių nekelia mūsų dvasios ilgesių, o įkyrokai ir retoriškai suka senas socialines idėjas. Klaipėdos universiteto MF režisūros kurso spektaklis B. Brechto „Geras žmogus iš Sezuano“ (Vad. R. Šaltenytė ir D. Meškauskas) irgi nuveda į tolimą ne tik geografiškai rytų mentaliteto kultūrą. Ten, sakyčiau, kažkaip kitaip atsiranda vaikai. Viskas teisingai, bet dominuoja kažkoks šaltas racionalumas. Gal per daug jau ilgimasi pamiršto brechtiško socializmo. Kad ir toks personažas kaip vandenešys, jo problemos mūsuose beveik nesuvokiamos.

Spektaklis labai išsiplėtęs, pati struktūra apsunkinta trumpametražinių epizodų klijavimu. Ir stilius nenuoseklus - yra visko: šešėlių teatro, sąlygiškumo, natūralizmo, vandens, prakaito ir vulgarokos fizinės jėgos, pliko tempo. Dirba darbą. Teisingai, bet dirba, o pasiilgome žaidimo.

Šnekėk nešnekėjęs, bet spektaklis vis tiek yra ir įdomus, ir spalvingas.

Jauni, dailūs kaip liepa žmonės, veržlumas ir gera nuojauta. Širdis pilna vilties, kad ateina nauja teatrinės kultūros karta, kuri netrukus lems ar mes dar esame ir būsime pasaulyje žinoma Miltinio, Nekrošiaus ar Ragauskaitės teatrinė tauta. Ypatingai maloniai nuteikia Vilniaus kolegijos MF pramoginio scenos meno darbas „Vakaras su Čechovu“. Kurso vadovai aktorė E. Gabrėnaitė ir R. Cicėnas dideli menininkai ir artistai, bet retai būna, kad kartu ir geri pedagogai. Iki šiol niekas geriau už E. Gabrėnaitę nesuvokia Ranevskajos likimo „Vyšnių sode“. Pasaulinio grožio ir lygio vaidmuo. O R. Cicėno „Mistras“ išjudino teatro mokslininkus kaip pavasarinis potvynis. Ir jų studentų spektaklis kaip potvynis. Sėdi vienuolika šviesuolių už balto stalo, kaip biblijinėje vakarienėje ir nėra kur įterpti abejojančio ar priekabaus žodžio. Visa vienuolika „pasišventėlių“ tolygiai kūrybiškai realizuoti. Irgi pedagogika. Vaidybiniai gabalai sudaro dinamišką ir talpią spektaklio struktūrą. Čia net monologai tampa dialogais, jų metu visi vienuolika ne tik girdi, bet ir veikia, organizuotas ir kryptingas aktyvus dėmesys. O dainingumas visų, o balsai, o žodžių įtaigumas ir grožis neišpasakytas.

Yra vis tik dvi scenos kurios galėtų būti tobulesnės. Jaunuoliai, vaidinantys „Mešką“, atrodo įspūdingai, bet ritmo augimo pasieka netobulai. Jaunuolis norėdamas šokiruoti moterį, parodyti kaip jos negerbia atsisega kelnių diržą ir stovi prieš ją vienomis apatinėmis. Drąstiška, bet kryptinga. Tik bėda ta, kad to ekstremalaus kirčio nė vienas, nė kitas partneriai nevertina, niekas nepasikeitė – kaip kalbėjo taip ir kalba toliau. Tada ta priemonė, kad ir neordinarinė, pasidaro savatikslė. Antra, „Meškoje“ ir „Piršlybose“ kulminacinės įtampos siekiama balsu, rėkiant. Riksmas pats savaime nėra veiksmas ar aktyvas. Po stovėjimo prieš moterį apsinuoginus, jau nieko nebeperėksi. Reikalinga kažkokia kitokia tolygi savo aštrumu teatrinė forma. Suprantama, kad jauni žmonės dar neturi ir negali turėti techninių galimybių. Jeigu pedagogams pasirodys tikslinga jie nesunkiai suras būdų tai nesudėtingai problemai išspręsti.

Kalbėti apie spektaklius labai trukdo elementarios informacijos stoka. Nėra programų ir negali įvardyti atlikėjų. Negi rašysi, kad tas, kuris stovi dešinėje, arba tas, kuris prievartauja, ta, kurią prievartauja. Be to, atlikėjai yra ryškūs ir verti, kad jų vardus atsimintume.

Antrą vaidinimų dieną visi laukė naujienų iš atvykstančių kitų šalių teatrų. Portugalijos Bragancos politechnikos instituto menų fakulteto vaidybos kursas atsivežė S. Beketo Belaukiant Godo ir Laimingos dienos. Ir su džiaugsmu matai, kad mūsų teatras tais tymais persirgo seniai ir išvengė liekamųjų pasekmių. Absurdas nėra tik kvailiojimas, gyvenimas be motyvų ir logikos. Čia panašiai kaip A. Čechovo komedijos – visa esmė ne jukinimas, bet komiškas prieštaravimas tarp norų ir galimybių, kartais net liūdnas ir tragiškas. O ir Beketo idėjos kaip, deja, ir B. Brechto, buvo įdomios tik „brandaus socializmo“ laikais. Dabar mūsų teatras žymiai iškalbingesnis ir problematiškesnis.

Šiaulių universiteto MF estrados meno II k. studentai (vad. Juozas Žibūda), savo spektakliui pasirinkdami lietuvių autorių noveles ir patys sceniškai komponuodami lengvai įveikė dramaturgijos bado problemą. Pasirodo, kad savo sceniškumu, konflikto šviežumu niekam nenusileidžia ir P. Cvirkos novelės. Yra, žinoma, ir tai natūralu, profesinių bėdų. Dar artistai per jauni, kad galėtų valdyti tempus, tolygiai kurti ir išlaikyti charakterį. Taip atsiranda riksmas kaip temperamento pakaitalas, daug grubios jėgos vietoje žanrinio spalvingumo. Dabar teatre greta sakymo sąvokos labai svarbi būdo sąvoka – ne tik ką, bet ir kaip. Teatrinio kalbėjimo būdas.

Dostojevskio pasaulis traukia savianalize, savistaba. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino ir teatro fakulteto vaidybos III kursas (vad. Silvija Krivickienė) ėmėsi F. Dostojevskio Brolių Karamazovų. Stulbinančiai gražus bažnytinis choralas. Gyvas garsas, muzikavimas yra daugelio studentų teatrų jėga ir originalumas. Čia grupė balsinga, muzikali ir greta didžiulio malonumo bažnytinis giedojimas sukuria nepamainomą atmosferą, dvasinį nusiteikimą.

Struktūros prasme spektaklis nesuveržtas, bet atskiros scenos gana įspūdingos. Pati įtaigiausia ir dvasingiausia Aleksėjaus pasipiršimo scena. Visada džiaugiesi, kad teatras yra ne tiek kalbėjime, kiek judėjime. Scena prasideda viename lygmenyje, o baigiasi kitame, kažkas įvyko ir žmonės pajudėjo savo idėjos kryptimi. O čia sužadėtinė dar meistriškai žaidžia prisidengimo ir atviravimo žaidimus. Aleksėjus nespėja jos pagauti – beveik tuo pačiu metu yra arti ir toli, atvira ir uždara, sava ir svetima.

Įspūdinga ir Katerinos Ivanovnos praregėjimo scena: priėmė Aleksandrovną kaip bičiulę, o po kelių akimirkų pasitikėjimas virto prakeiksmu. Didelės perkrovos, kurias jaunos aktorės įveikia gana aštriai, bet lengvai ir švariomis priemonėmis.

Du broliai – Dimitrijus ir Aleksėjus. Kartais atrodo, kad Dimitrijaus dostojevskiška savistaba  pasidaro savatiksle. Personažas kalba, juda matydamas tik save, nesistengia išgirsti partnerio arba priversti partnerį girdėti jį. Panašiai elgiasi ir tėvas. Aplink jį stovi bent penki partneriai, jis pats blaškosi centre, o epizodas baigiasi ten kur ir prasidėjo. Panašūs simptomai teatre yra labai pavojingi. Jie gali lengvai peraugti į soliavimą arba narcizizmą

Aleksėjus moka džiaugtis greta esančiu. Todėl tas aktorius dirba lengvai, atsargiai padeda partneriui ir pasiekia savo tikslo – žiūrovas patiki ir eina su juo.

Didžiajame teatre dažnai juntama režisieriaus redakcija arba savistovi teatrinė kalba. Šis spektaklis irgi prasideda nuo žiūrovų salės, aktoriai kyla ir grįžta į kėdes tarp žmonių, individualiai bendrauja, liečia žmones, Katerina Ivanovna su drauge bėga ratu, sužadėtinė kaip balne stačiomis įsitaiso Aleksėjui ant kelių, paskui atsisėda ant pečių. Įdomu, bet man atrodo, kad bent jau tuose taškuose verbalinė ir režisūrinė informacija turi skirtingus ritmus. Nuotaka turi nugalėti vertikalią režisūrinę plokštumą, surasti pateisinimus, grįžti į horizontalų bendravimą ir čia pradėti viską iš naujo. Tokie dalykai kartais būna lyg gyra prie kojos, bet jei reikia stabdyti tinka visi būdai. Mums, būdavo, dėstytojai aiškindavo, kad aktorius gali įlysti į stalo stalčių, bet pirma jis turi žinoti kam to reikia.

Y. Mišima spektaklis Markizė de Sad ( Lietuvos muzikos ir teatro akademija KTF vaidybos IV k. vad. prof. Jonas Vaitkus) jau lyg ir per sudėtingas studentiškam teatrui. Čia daug dalykų iš aukštojo pilotažo. Sukurtas tam tikras elgesio ritualas, rafinuotas bendravimas kaip rytų kultūrose per piešinį, gestą, ženklą. Markizė de Sad ( Milda Štakėnaitė )lyg išsijungia iš veiksmo, bet rankos dirba nuolat. Tarsi žuvis tūno, bet pelėkai judėdami rodo nuolatinę įtampą ir aktyvą. Žingsnio charakteris, galvos judesys, rankos, judesio sinchronas. Motina ( Karina Stungytė ) visą laiką laiko rankas trikampiu pridengdama gaktą, kambarinės ( Adelė Teresiūtė )rankos pakabintos ir kaip sparneliai atmestos atgal, baronienė ( Oneida Kunsunga ), dengdama vienu delnu kitą, žymi ir pastoviai išlaiko horizontalią liniją. Visur pradėta ir nebaigta. Judėjimas kampais ir linijomis primena šokį ar apeigą. Kylant įtampai ar lūžio scenose žmonės ima judėti zigzagais.

Visa kas kūniškai brutualu vyksta ten, kažkur už scenos, o čia scenoje, bandoma protu įteisinti, užglaistyti ar pateisinti. Finale, tas kažkoks blogis atėjo prie vartų. Iš to kaip scena reagavo į žinią, kaip pasikeitė tempai ir elgsena, kaip judėjimas iš linijinio peršoko į zigzaginį galima atspėti tos žinio svarbą. Ir jam nebuvo atleista. Ko gero čia ir slypi spektaklio konceptualumas.

Šešios aktorės: Milda Štakėnaitė, Karina Stungytė, Eglė Lekštutytė, Natalija Janičkina, Oneida Kunsunga, ir Adelė Teresiūtė sudaro tokį lygų ansamblį, taip tobulai valdo balsą, kad kalba skamba kaip muzika. Visi charakteriai praeina psichotechnikos žaizdrą. Ir žanro pajautimas, mano santykis į tai kas vyksta, ką pasakoju ir teigiu, nepriekaištingas. Ir kūno plastika arba judesio kultūra neeilinė. Visi tie dalykai priklauso išbaigtai, grynai profesinei aktoriaus technikai. Tai gal jau čia ir nebestudentų teatras?

Trečioji diena prasideda gerai. Braliukai iš Latvijos kultūros akademijos vaidina performansą pagal R. M. Rilkės poemą Aklas (vad. Mara Kimele). Persipina audiovizualiniai ir šokio menai. Dirba dviese, daug judesio, nuojautų ir vidinio įsiklausymo. Dalis filmuota, dalis suvaidinta neregio požiūriu. Įdomu

Ir vėl Lietuvos muzikos ir teatro akademija, KTF vaidybos IV kursas. Ar tik ne perdaug vienam kursui? Čia greta kurso vadovo prof. J. Vaitkaus ryškiai savo ranką pridėjęs ir režisierius Vytautas Kaniušonis. Antras jų spektaklis A. Žari Karalius Juoba sugrąžina jaunimėlį į studentišką teatrą. Nieko jie nepraranda. Visos technikos savo vietoje, bet atsiranda žaismė. Dramaturginė medžiaga sudaro sąlygas individualiai prisitaikyti, improvizuoti arba džiazuoti teatru. Tiesa pjesėje yra keletas provokuojančių ir vulgarokų scenų, bet studentai ir jas suvaidina kaip anekdotą, be destrukcinio azarto, su šypsenėle. Žanro jutimas, tikslų apsibrėžimas ir etinė nuovoka yra svarbiausi meninės kūrybos elementai. Juokavimas irgi turi prisilaikyti tam tikros struktūros: žinoti kur leki, neiškristi iš balno ir laiku bei tinkamai smūgiuoti. Pagrindinis raitelis šiame šėlsme yra Marius Čižauskas, veikiantis už karalių Juobą ir jo pati Juobienė arba Oneida Kunsunga. Suprantu, kad nustatant žanro ribas režisieriaus ranka čia svarbi, bet ir Marius turi Dievo dovaną. Jis stebi, pagauna mintį arba sugalvoja prisitaikymą ir muša įvartį. Kol visi staugia jis vėl pradeda naują ataką. Ir taip be atvangos. Spektaklyje dirba per šešiolika artistų ir visi veikia išsijuosę. Masė kaip personažas, bet ir toje masėje ryškiai matomas Bordeliūras (Aleksas Martinkus ), Ožislovas (Martynas Vaidotas ), žygūnas ( Gediminas Gutauskas).Įdomu stebėti mergaites iš pirmo spektaklio ( Markizė de Sad), kur jos vaidina aristokrates, teatro elitą. Čia jos ( A. Teresiūtė, E. Leksutytė, N. Janičkina) gatvės mergos, kareiviai, lenkai ar rusai. Ypatingai aiškiai matosi aktorinis diapazonas, persikūnijimo talentas, atsakomybė, pagarba profesijai – nėra mažų vaidmenų, yra maži aktoriai.

Festivalyje visas tris dienas veikė ir studentiškas Klaipėdos universiteto teatrologijos magistrantų korpusas ( Inga Šviesaitė, Rimantė Stankevičiūtė, Sigita Skėriūtė, Karolina Kudrevičiūtė, Jolanta Kazlauskienė, Rima Diksienė, Sigitas Kancevyčius). Jie irgi bandė priderinti savo jaunas pajėgas prie studentiško teatrinio šišo – savo įžvalgas skelbė festivalio spaudoje. Irgi jų rašymas vieniems patiko, kiti kraipė galvas ir abejojo. Kaip visada. Jaunųjų teatras veikė pilnai sukomplektuotas.

Studentų teatras galingas ir viltingas, bet kartu neramu ir dėl krypties: visos aukštosios mokyklos, išskyrus Šiaulių universitetą, praėjo pro teatro pagrindą – nacionalinę dramaturgiją. Reikėtų įsiskaityti filosofo Antamo Maceinos mokymą: „žmogiškasis individas ne tik tautiškai yra, bet tautiškai ir veikia, ir tautiškai veikia dėl to, kad tautiškai yra. Visa , kas realiai yra, turi tam tikrą būdą. Tautinė individualybė arba tautybė yra vienas iš žmogiškumo būdų“.

Rašyti yra lengva, bet padaryti, sukurti spektaklį išvengti skirtingų nuomonių sunku. Pagaliau nereikia to ir vengti. Pats darbas yra gražus, viltingas ir šventas. Kas prie to pridėjo savo ranką ar išmintį jau yra palaimintas. Į palaimintųjų tarpą pirmiausia turėtų jau būti įrašyta Šiaulių universiteto MF teatro katedros vedėja doc. Marija Žibūdienė vien už studentiškų teatrų festivalio Po saule idėją, o už nepriekaištingą tos idėjos realizavimą ko gero turėtų ir dangun patekti.

Dieve jums padėk.

Atgal