VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

07 22. Baletas „Kipro statula“ - muzikos, žodžio ir šokio vienovė

Dr. Elina Naujokaitienė

Straipsnyje nagrinėjama XX a. pirmosios pusės rusų baleto mokyklos praktika. Ji siejama su žodžio ir baleto egziliu, baleto politika, rašymo ir šokio psichoanalize. Remiamasi kolektyvinio archetipo ir sapnų idėjomis iš K.G. Jungo ir Z. Freudo opusų. Nagrinėjamas Michelio Leirio požiūris į politinių galios patologijų vaizdavimą mene, vaizdo ir žodžio ryšius (nužengimas vandenin ir dekapitacija). Gracijų trejybė, sudariusi Nijinskio šlovės vainiką, būdinga ir tango, ir baletui. Rusų moderno baletas sintezuoja ne tik hugoistinį romantizmą, tėvynės šokio meną, bet kreipiasi ir į Danijos bei prancūzų baletą. Ieškoma įkvėpimo ir italų commedia dell‘arte. Graikų mitai nesiliauja tuo laikotarpiu inspiravę Marijaus Petipa (1818-1910, Marselis-Sankt Peterburgas. „Delibo šaltinėlis“, „Sevilijos perlas“, Gli amore) ir jo trupės. Ir dabar į Vakarų tradicijas orientuotas šokis grindžia pastatymus mėlynų rožių ir griausmo takelio surenkančiais įvaizdžiais. Logos Viduržemio jūroje pasiūlo atkreipti dėmesį į raktines indų lėlės ir Spragtuko, „Užburtos fleitos“ ir generolo vedybų situacijas. Pigmaliono mitas Venerą, žmoną, nimfą, nereidę, silfidę kviečia susieti su gamtos dvasiomis ir kūrybiniu identitetu. Toks šokėjas prieš savo valią kaip įsivaizduojamas ligonis, kuris rodo nukryžiuotą ir nuolankų šokį (consternation de la danse). Baletas kaip mirtis (Esma Lamia Azzouz, 1998) reiškiasi krištolinėmis natomis ir sultonės paveikslu. Tačiau banalūs tėvo ir sūnaus vaido balete paveikslai, sukoncentruoti į leirišką rožinę ir žydrą, tėra feministinis biseksualaus rašymo akcentas. Baletinės amžiaus fantazijos apie stebuklingas piliules kaip šekspyriški vasaros nakties sapnai arba Odaliskos pasotina virtuoziškumu, gracija ir oro ažūru. Romantinių partijų lengvumas, charakteris ir tarybiškumas primena simbolistų geltonosios meilės arba lietaus motyvą, kur ugdoma galvos susikeitimo vietomis su nusikaltusia šokėja tematika. Šizofreninės naracijos supratimas būdingas psichoanalitinei šokio interpretacijos mokyklai. Komparatyvistiniu požiūriu nagrinėjant literatūrines rusų baleto egzilyje potekstes, susitelkiama į knyginių haliucinacijų pastatymus scenoje. Probleminiu laikoma etažerinė baletinio pasakojimo gramada, elektrinis sapno barokas. Keliama hipotezė, kad pats baletas gali atrodyti kaip farmakologinis „sprogimas“. Marso palydovai demas ir siaubas nukelia erotikos ir laisvalaikio (loisir) poetines zonas į Viduržemio jūros Lagoso poetinę-teologinę sferą. Vaizduotės šuns motyvas baletiniame rusų moderno kabarete atrodo kaip vežiko sutraiškytas. Politinės kovos, neigiamybės kritikuojamos ir pateikiamos pavaizdžiai. Padaroma išvada, kad poliarinės ir poetinės jūros su savo romantine fauna ir flora bei antropomorfiniais idealais įkvepia XX a. pr. rusų šokio kultūrą. Apolono ir jo žinių perlais ir purslais bėganti „lingvistika“ atrodo kaip protinga ir radikali kalba. Dainuojančios stygos atveria ir savo kapą, ir savo balaganėlį, kur veikia visuomeninės nuomonės spiralės. Remtasi I.A.Muravjovos, V. Krasovskajos tyrinėjimais, Michelio Leirio etnografinėmis studijomis, „Muzikos enciklopedija“ (sud. Juozas Antanavičius). V. Hugo ir Kleisto bei kitų vokiečių romantikų kanceliarijos vaizdinių sistema transformuojasi po soboro kupolais į plastinius pastatymus.

Stiprūs ir minkšti baleto interviu: greitai vėjo nušluojami debesys.

(Nerval)

Psichologiniai ir estetiniai garsiojo baleto šokėjo Nižinskio meno pagrindai nušviesti Francoise‘os Reiss disertacijoje „Nižinskio gyvenimas arba gracija“. Psichologiniame kontekste autorius pasireikšdamas perteikia psichologinio automatizmo bruožus. Savotiškas bandymas taikyti psichologinį formų eksperimentą. Kalbant apie visuomenės „restauravimą“, galima apibūdinti ir viktimologines tendencijas intersubjektyviuose ryšiuose. Nižinskio siela iš tiesų sutelkė tiesiog mistinę vakarietišką rusų baleto vaizduotę. Teologinės tendencijos labiau linko į bizantišką žodžio, plastikos ir vaizdo santykį. Rožės gyvenimo spektrai kaip veidrodyje daugėja kartu, padaugindami slavų šokio sezono Paryžiuje atspindžius. Tai ir romantinės silfidės, ir nereidės su žvejais, ir Fany ant Perkūno takelio. Tame Kleopatros karnavale yra ir šventosios žemės pėdsakų. Tai ir nervališkas, vokiečių ir prancūzų santykius nusakantis „Artemidės paviljonas“. Rusų romantizmo estetika apima romantinių temų klostes, kurios rūpi ir meno kritikui Micheliui Leiriui, diagnozuojančiam karikatūrinius šokio rakursus, nagrinėjant rašymo ir psichoanalizės problematiką.

Malda, saugumas, proto kontrolė apima ir „Nereikalingą atsargumą“ („La Precaution inutile“) ir „Blogai saugomą merginą“ (18 a. Londonas). „Magiškas piliules“, „Haarlemo Tulpę“ galima matyti Marijaus Petitpa šokio režisūroje. Šokis ir jo filosofija įnoringa kaip drugelio kaprizai. Egipto ir Izraelio sniegino sodo poetiką derina „Lelijos“ („Nenuphar“) baletas. Bundanti Flora ir Perlai, Korsaras ir Raimonda, tūkstantis Arlekinų atsispindi ne tik dvaro maginiame veidrodyje, bet ir javų lauko fejerijoje. Tiek Dunojaus mergelė, tiek sniego mergelė perteikia graikų ir antikinės mitologijos grožį scenoje. Butaforinis mečetės paveikslas įsimylėjusių porai, klaidžiojančiai Alaino Robbe-Grillet romano labirintuose. Rusų baletas, pasiklydęs Sankt-Peterburgo baleto romane. Pakretė, Terpsichorė, mėlynoji Dhalia, Pigmalionas, Roksanos grožis – bendrasis temų arsenalas. Feministės su baletu sieja politinį šizofreninį diskursą kaip siuntimą myriop. Baletas gali atrodyti kaip tarptautinis dialogas. Kaip egzilio romanas. Distancijos, brolybės ir draugiškumo pripažinimas. Beprotybes išklausius, ima dominuoti poetiniai sodų iš krištolo regėjimai, įsimylėjėlių nakties mėlynė, vidinio rašymo šizofreniškas charakteris, kai malda neorientuota į išorę. Dvilypis lietus, blogas moteriškas miegas. Du kariaujantys asmenys viename. Pats šokis alžyrietiškame literatūriniame kontekste, gretinamame su baletu, gali dvelkti Sultono ir Sultonės paveikslais, kurių vienas siejamas su šešėliu, jungiškuoju kolektyvo archetipu ir kriminalizuotomis jungtimis. Fantazija apie moterį sultonę. Baletas rusų išeivijoje kaip senjoro teisė meilės ir psichėjos ryšiai. Tokį pasaulį regėjo Michelio Victoro Mariaus Alphonso Petipa (1818-1919) vienijami šokėjai. Slavų šokio sezonai, siejai su Paryžiaus parodų XX a. pradžioje tradicija, atnaujina ne tik akademiškumą, bet ir jį krikščioniškai kritikuoja. Kita vertus, Islamas daigina nuosavą sceninę architektūrą teatrališkai meilės temai. Kultai gali telktis ir musulmonijos ateities zonoje, o šokančio ir besimeldžiančio sąmonė siekia ištrinti, eliminuoti kitos sąmonės pastangas įskverbti į savąją. Pamiršta galia moteriškose sultonės rankose dažna baleto komedijų pastatymuose. Šokio psichoanalizei ir simbolinei užrašymo zonai dėmesio skyrė ir Freudas, ir Jeanas Belleminas - Noelis. Tėvo spektras dažnai siejamas su beprotiškumo tema. Krištolinės gaidomis perteikiamas ugnies, kalėjimo, kraujo, imbroglio, krištolinių natų motyvas. Intre-ecriture - tikra šizofrenija, susijusi su šokio politika ir literatūriniais ekstatiniais kontaktais. Psichopatologinius dvasios nusilpimus ir nesugebėjimus pats šokis dažnai išgydo. Biblijos sakralumas balete dera ne tik su mitologija scenoje, bet ir su balerinos violetine spalva, jos rūbu, šiaudiniu baletu, princo barokine emblematika, karališku kabinetu. Floros pamokomis prabyla paryžietiškas dendizmas. Kartais rašant apie baletą praverčia ir mechaninių gyvūnų veiksmų tyrimai. Sekant tokius šokėjų judesius, rodos, gali patekti į XVIII a. Paryžiaus gatveles.

<sk>Grojimas rojaliu ir gręžiojimasis į teatralinę praeitį

<text>Patsai Dianos-Kipro statulos paveikslas iškyla kaip Viduržemio Jūros logosas. Peterburgo baleto trupėje buvo atliekami Pakeretės, balandžio vaidmenys (Diena ir naktis, 1883). Varvara Aleksandrovna Nikitina atliko ir dainos vaidmenį balete „Kipro statula“, 1883. Balete galima įžvelgti socialistinės visuomenės modelį. Varlė iš pasakos siūloma kaip žemiško ir vandens pasaulio moralė. Ji sąmoningai žino, kad yra negraži. Savo sodo labirintuose ji slepia rubininius kraujo lašus. Rausvas ir melsvas dvigubos mistinės šviesos dubliavimas scenoje. Ekstra ir intradiegetiniai veidrodžiai. Tyla balete nusistovėjusi kaip komunikacijos pagrindas. Baleto moteriškasis identitetas – po daugybe šydu ir klosčių. Rožės ir mirties spektras šokio scenoje, pastangos jas perteikti įrašais. Baleto fenomenas prancūzų kritikų pateikiamas kaip consternation generale.

Viduržemio Logoso logika baleto mistinė Diana-undinėlė - tai H.K.Anderseno „Mažoji Sirena“. Šiems ovidiškos Pigmaliono meilės virsmams priklauso ir najadės, ir silfidės, ir peteliškės. Šiai miško deivių grupei, kurias atgaivina ir žmonomis-nimfidėmis paverčia, Venera, priklauso ir Pakeretės, Balandžiai, Svanildos. Taip pat ir Tilbė, Odaliska, Reinas. Trobelė lietaus muzikoje (La chaumiere a musique). Tokia deivės Medeinos/Žvėrūnos meilė vakarietiškos slavų baleto tradicijos kontekste - Gli amore di Teolinda (Muyerbeer, Giacomo). Orfeo. C 054831A. <sk>Šokėjos tuščiadvasiškumas-krikščioniškas suicido pasmerkimas

<text>Per egzilį į Vakarų kultūrą perkeltas rusų baletas dvasiniu požiūriu suartėja su Skausmų Mergelės pranciškonų riterių ordinu. San Luigi di Palazzo Neapolyje turime versiją, kuria norima pakeisti Alessandro Scarlatti. Muzikinis Pergolesi išsiliejimas atrodo kaip melodika, maldaujanti, beveik pietistinė. Teatro aspektas būdingas operos epochai. Gulbės giesmė kompozitoriaus, kenčiančio nuo tuberkuliozės. Stabat Mater sukūręs autorius miršta 26 metų. Dar greičiau sukurtas opusas „Tarnaitė“ bent sukėlė Bufono vaidus. Galima padėkoti ir Stravinskiui, kuri malonę ir pirmenybę teikė Pergolesi. Baletas pastatytas 1919 metais. Po „Švento pavasario“ ir „Petruškos“ skandalo kūrėjas pats norėjo nutraukti savo ryšius su praeitimi. Diagilevas komanduoja rusų baletui. Rusų baleto sezonai inspiruojami commedia dell‘arte argumentais. Jauni žmonės šioje aprašyto šokio tradicijoje buvo matomi pavydintys moteriško Pulčinelos pasisekimo (bažnytinis logoso pavydas). Jie ją nusprendžia užmušti. Bet gudrioji Pulčinela pakiša kitą asmenį ir vaidina, kad jis numiršta po smūgiais. Pagaliau dalyvaujama ir Pulčinelos nužudyme ir jos prisikėlime dideliam asasinų nustebimui. Istorija pasibaigia linksmai bendra beprotybe. Pergolezės kūrinius pastišuoja kiti muzikai. Stravinskis savo stiliumi įtvirtina neoklasiką. Ironiška, turtinga ir kandi partitūra. Baleto sukūrimas Paryžiaus Operoje (1920 Ernest Ansermet) su Pablo Picasso dekoru, reprezentuojamas balius Neapolyje mėnulio šviesoje. Balto istorija atrodo kaip klusnumas (soumises), Brule vive (gyva sudeginta), le mirage de la competence (kompetencijos miražas). Socialinio nesaugumo aplinkoje atsiranda l‘etat voyou.

Kalbant apie psichoanalizę susijusią su tango kaip viešnamių reptilija, tai yra ir tango poetų (Henry Deluy, Gallimard, 2005). Tai hibridinė muzika, tipiškas kosmopolitizmo produktas. Kadenciniai su klase susiję judesiai, vaivorykštinė gama, visos įmanomos arabeskos „Esmeraldos teatre“. Bodelių boui-bouis liaudis su suteneriais ir gražiomis širdelėmis, tarsi aljansas su alkoholiu, ložė su padugnėmis, prostitutėmis ir proksenetais. Simbolinis laukas, kur kairuoliška poezija aprėpia istorinį, socialinį ir poetinį momentus. Neatskiriamas trio – muzika, žodis ir šokis, psichoanalitinių rašymo tyrinėjimų centras. Kultūrų susimaišymas.

Visi tie vidiniai šokio ir meilės nuopuolio balsai (Les voix interieurs) tartum himnų mūza ir oro Mozė. Žemai čionai yra siela (Puisque‘ici-bas toute ame). Šokio politiniame kontekste – ne tik politika, romantizmas, ar Victoro Hugo libretai. Bet ir 1999 metų ‚Niekas neveda Medūzų‘ (Personne n‘epouse des Meduses). Baletai statomi pagal Theophilo Gautier „Rožės šmėklą“ (Spectre de la Rose). Toks ir faunas, ir Petrouchka, Nijinskio ir Noureevo žiedlapių zigzagai - creuse, souffler, imiter. Sėklų barstymas ir vaisiai kaip edukacijos rezultatai. Estetinės gracijos ir psichologijos problematika.

Fokino braižo istorinis sąlygotumas: vaizduojamieji baletinio pavidalo pradai

Michelis Leiris apie šokio meną galvoja kaip amžinąją reptiliją ir psichoanalitiko canape. Tai gali būti ir mirganti oro dykuma. Į glosarijų patenkančiose glosose matyti tirados iš stalčių. Kalbos erudicijos prasmę palaiko tėvo paveikslas ir kova su juo. Fizinis baleto artisto aspektas – sensualite bebete. Su erotika už galvos mes matome mirties smurtą (violence, prievartą). Proteguojama iliuzijų dauginimo linija. Iš už kapo girdisi agonijos vaidmuo. Brutalus meilės ir mirties coitus. Erotinės suicidinės šokio tendencijos. L‘age d‘homme Salomėjos galvos istorija atrodo kaip Kleopatros gyvačių. Sinkretiška Lukrecijaus ir Juditos sintezė. Oficialus falinis įvaizdis yra pascališkas. Kas slypi figų pintinėlėje? Neaišku, ar ateina, ar išeina, ar sėdi ant organo. Gal joja ant Agamemnono. Vagina gali būti ir tekantis moteriškas organas, kur trijulė klausosi Janes Fonda‘os monologo. Kai matome moterišką ir vyrišką organus kaip simbolius, vyriškasis yra žudikiškas, todėl niekas daugiau negali įsikišti. Todėl pavojus įsileisti ką nors savo. Figas galima taupyti. Pavojų keliančios kalbos įgėlimas. Leiriui moterų paveiksluose (Kleopatra, Lukrecija, Judita) atsiskleidžia tai, kas žudo, ir tai, kas nužudyta. Tai vaizduojama kaip erotinis tėvo ir sūnaus konfliktas. Koridos paveikslas perteikia mauvaise foi - blogą tikėjimą. Blessure ir penetration atrodo nebe moterų tarpusavio kova, bet du erotizuoti vyriški kūnai. Heteroseksualumas feministinėje menotyroje atrodo kaip kastracija. Fascinacija ir siaubas rodo, kad dauginat kastracijos paveikslus, moters vaidmuo antrinis. „Asmuo“ diskurse. Moteriškųjų figūrų baletas Leiriui siejasi su abstrakcija. Kafkos atveju tai ir turime - laišką tėvui. Bulius ir budelis. Leiriui suicidas meno kritiko praktikuojamas kaip fantazmas. Kriptuota autoerotika. Geismo - atrodo kaip rašymas. Svaiginanti enocijacijos strategija verčia regėti Breughelio akluosius kaip mitinę kastraciją. Psichoanalitinę restrikciją lengva pajuokti. Leirio talentas ištraukia švelnios kastracijos kortą (la carte de la tendre castration). Mitologinė Tėvo figūra slepia dešimtis kaukių. Praeities fantomai virsta realiais estampais. Tai, kas galinga, organizuoja mūsų afektyvinį gyvenimą. Nakties sapnuose profanuojamas tėvų paveikslas (rožinis - motinai, melsvas – tėvui). Nuo pastelės iki sprogstančių ir pavojingų edukacijos ir maldos aspektais. Tėvo range ne tik kanapės kalbinis liapsusas. Chiromantinės operacijos. Kanalizuojama punktuacija. Naktinio užterštumo metu susitaikoma su Andre Bretonu. Vaginos animalinis gerumas rodo ir dvasios smerkimą (mepris de l‘esprit). Erotizmo ir tyrumo diagnostika sumišusi su rūbų elegancijos geismu. Simptomai, sušukuojantys seriją manifestacijų. Galų gale Leiris griebiasi gydymo scenų parašymo. Grožis ir baimė įgauna anekdotišką prasmę. Senas agresyvumo jausmas reiškiasi kaip tautologinis turniketas. Galų gale fizinė meilė prabyla kaip asmenybės kertinis akmuo. Froidistinis karikatūros lygmuo, mechaninis receptų taikymas nuo Gide‘o iki Sartre‘o, kur rodo parafroidiškas žaidimo taisykles. Leirio vaisinga rezistencija verčia patį seksualumą padėti į vietą. Mistinis mitinis froidizmas tikrai karikatūriškas. Jungiškojo tipo deviacija tematikai po kastracijos skatina šaltumo ir paskaičiuoto šaltumo temą, lakonišką simbolinę tvarką. Edipinėje dramoje naujajai autobiografijai atsiranda lakūna. Poetiniai bandymai atrodo kaip „Žmogaus amžiaus“ siuspensas - darosi grėsmingesnis dėl avangardo nimbų. Dvigubas diskursyvinis mirties svaigulys pasiūlo diskurso be pabaigos idėją, trapus triukšmas (frele bruit). Harmonijomis perteikiamas ne tik suicidas, bet ir mazochizmas, išgąstis (angoisse). Pasukta į šoną maniera (apskritimas) be apgaulės arba magijos.

Marius Petipa ir stanislavskiškas žavėjimasis psichologine dramaturgija

Grįžtant prie barokinio baleto meno (Vivaldi „Rosmira Fidele“) – turime įsimylėjusiojo skulptūrą temą. Su itališku dinamiškumu Vivaldi librete „Partenopė“ (1699) perteikia Venecijos dvasią. Academia dell‘Arcadia Romos bibliotekoje (1690) Partenopė, arba Neapolio karalienė, kartu yra ir Eurimenė. Kipro karalaitė sukelia karą, kuriame niekaip negali įgauti tikrojo identiteto. Perteikiamas Armindo ir Rozmiros pavydas. Karas prieš Arzasą operoje su brio perteikia įvairias kompetencijas. Apolono statula ir deganti ugnis. Sinopsyje tarnai perteikia blogas naujienas. Jas atkartoja Nicos baroko muzikos orkestras. Pasirodymo karaliui scenose slepiama lytis ir identitetas. Vivaldžio pastiše matome karnavalo šventės reprezentaciją. Tai artima ir Vivaldžio Orlando Furiose pastatymui Prahoje. Ištikimoji Rozmira (Rosmira fidele), palaikant Desprez Akademijai, pasirodo ten, kur išsibarsto dramaturginės konvencijos. Tokią matome „Fida Nimfa“ Venecijoje. Teatras teatre sukuria į begalybę vedančio sodo iliuziją, sukurtą architektų iliuzionistų (Rococo italų architektas Bibiena). Baroko iliuzija remiasi psichologinėmis charakteristikomis. Ezoterinė Vivaldi meilė tartum tranšėjų registruose. Hendelis ir Pergolese princesę Erziliją perteikia karine šlove; Ormontės ir Armido riteriais. Choreografinis tekėjimas, gestai, mokslas ir apšvietimas leidžia dalyvauti projekcijose nuo Farinelli iki „Miunhauzeno nuotykių“ (Terry Gillima). Lyrinės teatrų reveliacijos priklauso mėgėjams. Atranda įsimylėjusių karinių deimantų vėrinius. Kapitonas Frakasas pasirodo kaip apipešiota papūga (perroquet deplume). Tarp skausmingų intrigų gali išgirsti ir nimfomaniško įtarumo gaidų. Muzikinio tembro stebinanti energija. Tai teatras, kuris klastingai bendrauja. Le theatre avec une malice communicante. Subtiliomis ir niuansuotomis partijomis nervingai reiškiasi smuikas.

Jūros Venera (Marien Venus, 1953) lieka ją įrėminančių tekstų šešėlyje. Teksto gilumoje perteikiamas širdies traumatizmas (coups d‘amours). Metaforinės kelionės knygomis apima ne tik Graikiją, bet ir operos ir baleto pastatymų le vecu. Atlantidos nostalgija, prarastas rojus, Prospero dangus, salos manija. Salos iš dviejų pusių (su veidų reversais ir filigranomis) portretas. Pasakotojas nusileidžia eleginiams motyvams. Afroditės formų Poekastrica rodo pasenusią Afroditę. Sodas atrodo kaip Villa Cleobulos. Kapų akmenų dedalai parodo Prospero salos žaizdas. Mirties paminklai – tokie, kaip baletas, galų gale žada ir gyvenimą. Refleksijos apie Marių Venerą suvokiamos kaip Medūzos atėjimas. Meilės inkarnacija – tai ir Anderseno „Petite sirene“ (Mažoji undinėlė). Ji rašytojo publikuota 1837 metais. Ji išgelbėja gyvenimą vienam nuskendusiam princui. Bet pagundos kaina brangi. Jei princas jos neves, ji virs puta ir išsisklaidys. Taip ir įvyko. Amžinai dingusią ją nusinešė bangos. Edwardo Erikseno skulptūroje stebint uolą ir žmogiškąjį pasaulį, akys atsiveria stebuklui, o uodega transformuojasi į kojų porą. 165 cm bronzinė skulptūra turistams yra incontournable kaip plokštelė arba albumas. Daugybė legendos reprizų - tiesiog pastūmėtų į vandenį arba dekapituotų. Carrement decapite. Baltas – tai žanras tartum senjoras, kurio „žodis“ – tai žaibas (eclaire, tonnerre). Ugnies simbolizmas, sielos transfigūracija. Polifilo sapno alchemikų tvarinys. Inspiruojantis Elenos – „motinų“ - personažas balete. Nervalis, Gogolis, Rousseau, Chateaubriand‘as, Proustas perteikia mirusių sielų ir vienuolijų jausmus balete. Kosminės vizijos su spalvingomis sikomoromis perteikia planetos tamsą, kur dygsta pirmieji kūrybos grūdai. Sapne rojus dažnai pasibaigia. Schilleriškos pays brumeux imitacijos. Provincijos puokštė ir Molocho auksinė skulptūra. Visto stalas su sofistiniais argumentais ir sublimuotos dvasios žiežirbos. Kitoje nuo Gogolio Europos pusėje atsikleidžia Vokietijos ir Oriento poetinės inkarnacijos. Serafita ir užburta ranka perteikia vaizduotę ir skurdą; pilys, svajonės sostai, atminties siekimas, jaunystės švarumas, pragaro ir beprotybės atsisakymas.

Prancūzų choreografo Petipa deridistinis įspaudas rusų baleto kultūroje ir jos santykiuose su Vakarų Europos kultūra atnešė edukacijos vaisių. Imperatoriškasis teatras Sankt Peterburge patyrė ispanų šokio įtaką. Romantinėmis ir tapybinėmis inspiracijomis Petipa baletas po J. Perrot skynėsi sau kelią į žiūrovų širdis ir protus. Čaikovskis ir Glazunovas, muzikos ir pantomimos suartėjimas su Logosu postuluoja šedevro idėją (Roksana, Bajaderė). Vestalė, Raimonda, Metų laikai leidžia psichoanalitiniu žvilgsniu regėti prancūzų techniką, rusų lyrizmą bei italų virtuoziškumą. Petipa poetinė baleto revoliucija operavo ne tik Diagilevu, bet ir Slavų sezonais Paryžiuje. Marijaus brolis Lucienas Petipa buvo didelio lengvumo šokėjas Paryžiaus Operoje. Grodekas savo psichoanalitinėmis konferencijomis Baden-Badene 1916-1919 metais gamtos stichijomis, kurios judesiu atsispindi šokyje, išryškino didaktines ir terapeutines funkcijas. Nemigos jausmus perteikimus balete psichoanalitikas aiškino vaiko noru per daug ilgai miegoti motinos lovoje ir tėvo pavydą. Prie pavydo prisideda ir seksualus pavydas. Vaikiškos reprezentacijos dažnai siejamos su mitologinėmis reprezentacijomis. Lazda, skrybėlė ir šukuosena dažnai išreiškia neapykantą tėvui. Tipiška Edipo legenda domina sielos kareivėlio funkcijų procesu, kuris sudaro kertinį baletinės vaizduotės akmenį. Pranašavimo ir tikslumo žodinė jėga balete psichoanalizės požiūriu grindžiama karališkos poros be vaikų paveikslu. Todėl tėvas ir sūnus linkę vienas kitą nugalabyti. Delfų orakulo pranašyste, motina su tėvu susilaukia vaikų ir kartu gyvena. Disputais Korinte galų gale įmanoma išsivaduoti ir nuo Tėbų monstrų. Sumušto žmogaus žmona tampa našle. Mito metamorfozės atspindi sekso komerciją rusų baletinių tradicijų srityje.

Atgal