VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

08 09. Ką duodi Lietuvai?

Prof. Petras Bielskis

Atvažiavo iš Venesuelos Lietuvos istorijai, jos vertės pajautimui visą gyvenimą pašventusi istorikė Jūratė Statkutė de Rosales ir atvežė savo naujausią knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“. Profesorius Vladas Žulkus teigia: „Turime naują reiškinį Lietuvos archeologijoje (...), pateikti šaltiniai ir faktai, kurių neįžiūrėjome anksčiau, mano nuomone, yra nepaprastai svarbūs mūsų priešistorei ir istorijai pažinti.“ Pritrenkė mokslinė drąsa ir asmenybės kryptingumas. Ir vienas karys lauke gali būti reikšmingas. Kokia svarbi tautinė savimonė, tikslas ir tada tik darbas, veikla, žygis, susiklausymas. Ateina žinomi iki kraujo tekstai: „Ne ką Tau duoda Lietuva, o ką Tu duodi Lietuvai.“

Kurtuvos kraštas pasidarė matomas ir girdimas ne tik Lietuvoje. Lengva pasakyti – pasidarė. Niekas savaime nepasidaro. Būtina kalbėti apie žmones, kurių didelis rūpestis ir ilgas darbas pakelia iš užmaršties mūsų savastį.

Kurtuvėnų klojimo teatrų krivūlės atidarymas - Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas prof. Petras Bielskis, Šiaulių raj. meras Algimantas Gaubas. Šiaulių raj. kult. skyr. vedėja Valė Jurešienė

Kas buvo ir kas dabar yra

Kurtuvėnų dvaras nėra tik dvaras. Jis apima kelių šimtmečių mūsų gyvenimo istoriją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės per karus ir sumaištis iki dabarties. Pirmi rašytiniai šaltiniai datuoti 1498 m. Čia savo dvasios pėdsakus paliko kelios Lietuvos bajorų kartos nuo Nagurskių iki Pliaterų.

Kažkur pelkėtuose miškuose ant patvenkto Kurtuvos upelio kairiojo kranto Jokubas Nagurskis pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastato vėlyvojo baroko stiliaus išlakią bažnyčią (1796). Grafas Liudvikas Pliateris įrengė žuvininkystės tvenkinius (1884). Išlikę to meto dvarvietės detalieji planai rodo buvus išpuoselėtus geometrinio ir peizažinio stiliaus parkus. Dvarai imta suvokti kaip mūsų bendro likimo dalis.

Įdomiausias iš visų išlikusių dvaro statinių yra medinis svirnas. Pastatytas, ko gero, Jokūbo Nagurskio laikais (XVIII a.) iš Karelijos pušų, stebina savo liaudiškai barokiniu stiliumi ir matmenimis. Dabarčiai labai reikšminga, kad grafas svirną pavertė teatru, kuriame vaidino vietiniai baudžiauninkai.

Ne taip svarbu, kas ir kaip čia buvo vaidinama, svarbiau pati teatro idėja. Kurtuvėnuose buvo bažnyčia, vystomas ūkis ir veikia teatras. Toks kultūrinis paveldas dabar jau suvokiamas kaip reikšminga kultūrinė vertybė ir istorinės atminties objektas.

Ta svarba perauga vietos bendruomenės ribas ir tampa paveldu visai Lietuvai.

Apie svirno išlikimą galima kalbėti tik sąlyginai. Du pasauliniai karai, 1940 m. rusų okupacija, paskutinis dvaro savininkas grafas Stanislovas Pliateris ištremiamas į Sibirą, šeima slapstosi kaimuose, vokiečių okupacija, vėl sovietų valdžia, kolūkiai. Dvarvietė ir svirnas ardomi. Blogis niekada nedidėja be galo, kaip balionas pučiasi, pučiasi ir sprogsta. Prasideda nauji laikai – Sąjūdis, atgimimas, nepriklausomybė. Lietuvos Respublikos Seimas 1992 m. įsteigia Kurtuvėnų regioninį parką.

Dabar jau būtina kalbėti apie žmones. Laikai pasikeitė ir viską lemia ne šiaip žmonės, o nauji žmonės. Kurtuvėnų regioninio parko direktoriumi 1993 m. paskiriamas Rimvydas Tamulaitis (g. 1963), Vilniaus universiteto auklėtinis, fizikas, ekologas, pedagogas. Parko centru tampa Pliaterių dvaro teritorija. Iš privačių savininkų atperkamos žemės dalys, tvenkiniai, išlikusiems pastatams atkuriama jų funkcija ir ekonominis pagrindimas, atstatoma nudegusi oficina, įkurtas jojimo paslaugų centras, istorinis svirnas pradeda atgauti pirmykštį savo pavidalą. Sugrąžinama jam ir senoji kultūrinė funkcija – nuo 1998 metų čia šaukiamos klojimo teatrų krivūlės. Deja, gėris, pasirodo, irgi turi savo raidos ribas. 2001 m. vasarą (liepos 22 d. ) pilnai restauruotame svirne dar vyko vyskupui M.Valančiui pagerbti tarptautinė klojimo teatrų krivūlė, o jau rugpjūčio 1 - osios naktį unikalusis svirnas sudegė.

Būtent čia prasideda pats svarbiausias ir nuostabiausias reiškinys ne tik Kurtuvėnų dvaro renovacijos istorijoje, bet ir visos respublikos paminklosaugoje. Kultūros paveldo išsaugojimas pasidaro gyvenimo tikslu, siekimas tikslo padeda susitelkti, žūtbūtinumas atveria priemones ir galimybes.

Jo valios dėka

Ekstremaliose situacijose iškyla asmenybė. Parko direktorius Rimvydas Tamulaitis apie save sutelkia dideles mokslininkų pajėgas – Jūratė Valužytė, Birutė Salatkienė, Rita Trimonienė, Raimonda Ragauskienė, Salvijus Kulevičius, Vita Andriulienė, Regina Smilgevičiūtė, Vidmantas Lopeta, Dangiras Mačiulis, Rimantas Jankauskas, Aivas Ragauskas. Be to, jį supa savo darbui šventai atsidavę žmonės. Istorikė ir archeologė Birutė Salatkienė taikliai nusako jo pilietines, kultūrines prielaidas ir paskatas: „Sodyba pasirinkta regioninio parko centru, siekiant ne tik neleisti sunykti paskutiniams jos elementams, bet pamažu pradėti dvaro sodybos rekonstrukciją“. Sunaikintas klojimas, tik jo valia (žinoma, daug kas padėjo ir rėmė jo valią) ne tik per keletą metų prisikėlė iš naujo (2006), bet buvo tiksliai atkurtas pagal anų laikų statybinę technologiją, net pušinė mediena buvo atvežta iš tos pačios Karelijos miškų.


Punsko teatras. Nenuorama žmona. Rež. Jolanta Malinauslaitė - Vektorienė. Vaidinimo choras

Viskas, kas čia daroma, turi rimtus kultūrinius, mokslinius motyvus.

Parko direktoriaus požiūris į kultūros paveldą, integravimo į dabartį metodai leido ne tik atlaikyti negandas, bet įgalino išplėsti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinius tyrimus. Dvaro sodyba atgauna savo architektūrinę istorinę vertę. Pirmieji archeologiniai kasinėjimai pradėti 2007 m. Jau atkurta sodybos teritorija, atstatyta rūmų terasa, sodininko namelis, kempingas, jojimo maniežas ir šiomis dienomis atidengti buvusios ratinės pamatai.

Pamažu grąžinama kultūrinė atmintis. Daiktai, medžiai, tuo labiau namai ar sodžiai, dvarai visada turėjo savo gyvą turinį, buvo susieti su mums brangių žmonių vardais ir likimais. Yra mūsų gyva dalis. Kultūrą sudaro ne tik architektūra, mokslo veikalai ar literatūros kūriniai bei dailė, bet svarbiausia - žmonės, didelio temperamento asmenybės, kurios sugeba suvokti dalykų ryšius ir sąveikas. Labiausiai vertinga ir brangi kultūrinė atmintis. Rimvydas Tamulaitis nuvažiavo į Varšuvą, surado grafo Pliaterio Kurtuvėnų dvaro paskutinę paveldėtoją Janiną Pliater-Zyberk. Po šitiekos metų grįžusi į Lietuvą ji panoro karietoje pervažiuoti dvarvietės kaimus. Vyresni žmonės ją pamatę atpažindavo, sujaudinti šaukdavo „Dieve, mūsų grafaitė!“ Ji mandagiai sveikinosi, bet iš kočo nelipo. Atpažino alėjas, prisiminė pasivažinėjimą rogutėmis, užšalusius tvenkinius. Visi daiktai ir įvykiai atgavo gyvus pavidalus, kurie per karus, žmonių piktą valią buvo nutolę, beveik išnykę, apaugę velėna.

Senas žinojimas apie teatrą

Greta bažnyčios, greta žuvimi kvepiančių tvenkinių, žirgyno čia dar yra senas žinojimas apie teatrą. Kurtuvėnų dvaras Rimvydo Tamulaičio valia tampa Lietuvos kaimiškojo teatro tėvonija. Ir vienas žmogus, didelio raiškos temperamento ir aukštos savimonės yra didelė kultūrinė vertybė.

Klojimo teatras irgi panašiai kaip Kurtuvėnų dvaras keliasi iš užmaršties. Kaime ar miestelyje atsiranda žmogus, kuris netelpa savo kailyje. Apie jį ima telktis kultūros pasiilgimu persismelkę žmonės. Tada pasiima reikšmingus tekstus arba sukuria tipingas mūsų gyvenimo situacijas, didelių pastangų ir pasiaukojimo dėka perlipa ribą tarp šiapus ir anapus - ir atsiranda gyvenimas – teatras. Žmonės atpažįsta tame gyvenime save ir šaukia: „Dieve, juk tai mūsų gyvenimas!“

Savaitę prieš šv. Jokūbo atlaidus Kurtuvėnų regioninio parko direkcija ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija sušaukė XI Klojimo teatrų festivalį „Kurtuvėnai-2011“, paskirtą Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės 125-osioms gimimo metinėms. Be žmonių, kurie netelpa savo kailyje arba turi įgimtą aštrų raiškos pojūtį, čia neapsieisi.

Savu laiku greta R. Tamulaičio Kurtuvėnuose visus stebino kun. Eduardas Semaška, dabartinis Mažeikių parapijos klebonas ir dekanas. Būtent jis pakėlė kaimiškojo teatro vertę. Bažnyčia visada buvo teatro šalininkė ir rėmėja, bet kun. E. Semaška savo betarpišku dalyvavimu vaidinimuose nuo teatro nuėmė pigios pramogos šleifą. Vėl stebimės didele ir toliaregiška asmenybe.

Dabartinė Kurtuvėnų teatro vadovė Ramunė Mikėnienė jau įdomi vien tuo, kad vaidinimą jungia su liaudiniu dainavimu. Daina visada yra pusė teatro, atlieka svarbų emocinį ir jungiamąjį vaidmenį. Ir „Kuprotas oželis“, parašytas dainingai, ir viskas kartu labai tinka S. Kymantaitei-Čiurlionienei pagerbti. Labai imponuoja, kad teatre vaidina garsūs regioninio parko istorikai, mokslininkai. Nors kai kada šiek tiek pažeidžiamas tipiškumo principas.

Arba Skaistgirio teatras. Kas galėtų surinkti, sudominti ir išlaikyti tokį didelį solidžių žmonių būrį? Atsiranda bitė-motinėlė, tokia Vida Norkuvienė ir mažo miestelio buhalterė (Roma Grybauskienė), žemėtvarkos specialistas (Romas Ilgūnas), technologijų mokytojas (Romualdas Sruogis), mechanizatorius (Egidijus Baranauskas), raštvedė (Rimvalda Kaikarienė), kredito unijos kasininkė (Ginta Sruogienė), fermos darbuotoja (Angelė Paražinskienė), sandėlininkas (Algirdas Pranskus), socialinė darbuotoja (Eglė Minelgienė) atsitraukia nuo savo darbų ir ima kalbėti S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėlių“ tekstais. Čia kaip ir dievdirbystė. Žmogus nėra baigęs akademijų, bet paėmęs susuktą, surangytą medžio šaką galvoja apie surangytą žmogaus gyvenimą, prideda kokį ženklą, įdrožia akį ir šaka jau nebe šaka. Angelė Paražinskienė ateina su Normantienės gyvenimo patirtimi ir jai nieko nereika daryti, tik atpasakoti, ką žino. Lygiai taip Karaičio rūpesčius atpasakoja Romas Ilgūnas ar Jono reikalus gina Algirdas Pranskus. Visiems aišku, kad Magdalena (Roma Grybauskienė) yra padorumas, darbštumas, o Sūrinskis (Romualdas Sruogis) – pataikūnas ir sukčius. Atpažindamas, pritaikydamas savo patirtį žiūrovas pasidaro vaidinimo bendraautorius. Ir tai jam teikia pasitenkinimą.

Teatras kaip tautodailė

Bazilionų teatrą ant savo pečių laiko Birutė Sinkevičienė. Teatras matomas jau dvi dešimtis metų. Žemaitės „Tris mylimas“ vaidino prie Kurtuvėnų medinio svirno, o jubiliejiškai vakarojo Bazilionuose. Režisierė sukvietė visus miestelio vaidintojus – pilna scena. Atrodo, kad čia visi tik ir vaidina. Svarbu tai, kad režisierė visada išmintingai pasirenka situacinę dramaturgiją. Tautodailinis teatras galingas neišsenkama tipažų pasiūla ir netikėtų, priverstinių situacijų atžaidimu. „Trys mylimos“ - kaip tik tokia komedija. Vaidinimas galingas tikslia tipažų atranka. Trys moterys – trys meilės: naivi mergiščia, subrendusi pana ir gaspadoriškai mylinti mamutė. Liudvikas, tas mūsų laikų sukčius, turi taikyti trejopą meilinimosi techniką: Domicė dar vaikas, jai pakanka saldainio, Petronei jau reikia jėgos, o motinėlė pavojingiausia, būtina išlaikyti pagarbų atstumą. Jeigu Petronė (Lina Karlinskienė) ir motina (Angelė Kvašienė) tipažo prasme yra surastos tobulai, tai Domicė (Vida Petrylienė) bei Liudvikas (Raimondas Sinkevičius), būdami įdomūs ir gabūs, priversti nugalėti gamtinį faktorių. Užuot panaudoję įgimtas vaidmeniui tinkamas savybes, privalo transformuotis ir kurti charakterį. Komedijoje nurodyta, kad veikia ne moteris, o mergiščia, ne subrendęs vyras, o vaikis. Ir tai sudaro draminio konflikto esmę. Jei Kozerį, pavyzdžiui, vaidintų vaikinukas, tai jam tektų verstis per galvą ir įrodinėti esant senberniu. Deja, vaidinime Kozeris (Stasys Bagūnas) surastas idealiai, tikslių išorinių ir vidinių davinių: padžiūvęs, kaulėtas, įtarus, per dideliu švarku. Senbernis, džiovintas žiogas. Atrodo, kad čia buvęs, lyg jam ir nieko daryti nebereikia.

Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamilaitis

Vaidinimas gana šmaikštus, labai organiškas, spalvingas, bet, kaip ir daugelis tautodailinių teatrų, kartais neišnaudoja visų savo galimybių. Situaciniai epizodai: Petronė aptinka gulintį Kozerį, palaiko jį Liudviku ir įplaka niekuo nekaltam žmogui arba Liudvikas apkvailina Domicę ir tamsoje patupdo motinos kambaryje tarsi savo namuose, Domicė kalbasi su motina tarsi su anyta.

Pirmame epizode ne tiek svarbu mušti, kiek prasišauti. Pyktis - blogas patarėjas. Teatras galėtų išradingai žaisti pasirengimą įplakti – svarbi įtampa, sodinamas tempas ir keliamas ritmas, egzekucijos priemonių paieškos, žiužio suvijimas, patogiausias prisitaikymas egzekucijai. Kuo sudėtingesnis pasirengimas, tuo didesnis prasišovimo efektas. Antras epizodas irgi savo panašus struktūra. Liudvikas čia realizuoja vieną iš savo „štukų“. Žiūrovui svarbu matyti, kaip Liudvikas stato mergoms pelėkautus. Čia jis neapsimetinėja, bet veikia iš tikrųjų labai pavojingomis sąlygomis. Liaudinės dramos elementas, kada vienas reiškinys sąmoningai pristatomas kitu yra svarbi meninė forma.

Kalbėk nekalbėjęs, bet vaidinimą žmonės priima entuziastingai, su džiaugsmu. Koks teatro stebuklas – yra tuščia erdvė, ir staiga toje erdvėje atsiranda pavidalai, prisipildo garso, judėjimo, minčių, pradedame atpažinti savo likimus. Birutė Sinkevičienė turi tą erdvės įsiūbavimo galią.

Marcinkonys, kaip ir Punskas, savo klojimo teatrą išlaikė be pertrūkio nuo pat spaudos draudimo laikų. Vieną teatrą globojo ir kurstė dar prieškario laikų režisierius Juozas Gaidys, o kitą – net kelios klojimininkų kartos: nuo mokytojo A. Laukaičio (Vilkapėdžių kaimas, 1907), mokytojo V. Dubausko (Vaičiuliškės, 1933) iki J. Pajaujo, J.Maksimavičiaus, J. Vainos, T. Paransevičienės ir iki dabartinės, jau diplomuotos, garsių pedagogų (prof. Jonas Vaitkus) išmokytos ir pasmerktos pasišventusiai bei gabiai dirbti Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės. Būtent šie teatrai dar tebeturi pasipriešinimo nutautinimui aurą.

Vėl susiduriame su neeiline ir pašaukta asmenybe – Marcinkonių teatro režisierė Rimutė Avižinienė. Jos pilna Dzūkija, pilnas televizijos ekranas, nė vieno teatrų susibūvimo be jos. Kažkada girdėjau vienoje laidoje vedantieji stengėsi iškvosti jos skundus ir dejones apie dabartį, o ji niekaip – pilna šviesos, vilties, pasitikėjimo, smalsumo.

To, ką ir kaip ji daro ne tik gyvenime, bet ir scenoje, išmokti negalima. Ir tai ne profesionalumas, o aukščiau profesionalumo. Tai yra nuo Dievo. Ir aprašyti jos buvimo scenoje kaip potvynio, kaip paukščių sugrįžimo, žydėjimo ar mirties negalima. Gali nusakyti, kas vyksta, bet kaip nusakyti to vyksmo dvasią? Ji klauso, bet kartu galvoja ir vidumi atsakinėja, papildo, nesutinka – lyg tokios būtų veiksmo paskatų paieškos; ji kalba, bet kartu džiaugiasi, stebisi, abejoja, puola ir atsitraukia, nuliūsta ir nustemba – toks muzikavimas tekstu. Tas daugiasluoksniškumas, organika verčia ir visus aplinkui taip elgtis ir taip muzikuoti. Yra sakoma, kad klojimo teatro vaidila turi būti nuo žemės, pirmapradis, o režisierius – iš universitetinės kultūros. Toks prigimties, originalumo ir žinojimo santykis, o gal dėsnis.

Man atrodo, kad Ramutę kaip aktorę (Motina Antanienė)vedžioja įgimta, pirmapradė jėga, o repertuarą formuoja, parenka pjesę ir žmones jau žinojimas. V. Vorienės pjesė „Gyvenimas – mokykla“ - talentingai ir teatro specifiką išmanančia ranka parašytas kūrinys. Savo situacine struktūra, charakterių sodrumu, žaismingu teatralumu, kalbos puošnumu ji visai pelnytai festivalio repertuare stovi šalia Žemaitės ir S.Kymantaitės-Čiurlionienės kūrinių. Naują dramaturgiją į teatrą atveda irgi tik stiprūs režisieriai.

Turtingai ir ištaigiai atrodo trupė. Susitelkė pradinių klasių mokytojos, geležinkeliečiai, viršininkai ir direktoriai lygiai su moksleiviais ir sudarė šeimynišką bendriją. Pirmiausia stropiai laikomasi tipiškumo principo, nesilaužiama į atviras duris – vaiką vaidina vaikas, gražią vaidina graži, o „kaiminką“ – „kaiminka“. Viskas tiksliai numatyta ir sutvarkyta, švariai, spalviniai įdomiai ir prasmingai parinkti rūbeliai, šukuosenos ir skaros. Visi apimti kažkokio šišo, ir vaidinimas vyksta kaip vientisas žaidimas. Prieš spektaklį parke mačiau vaikinuką, kuris įsibėgėjęs statmenai įlipa į liepą, apsiverčia ore kūlio ir nukrenta ant kojų. Paskui matau jį, Karolį Sunelaitį, vaidinantį paauglį Stikliorioką spektaklyje. Tas netilpimas kailyje jaučiamas visų aktorių darbuose. Net vaikai Violeta ir Aleksandras žaismingai perteikia kaimo smalsumą – visiems rūpi, koks tas kaimynų svečias, bet saldainiai ant stalo svarbiau. Dvi kaimynės, bet Lina Sunelaitytė ieško skurdo, užguitumo įvaizdžių, o Genutės Čeplikienės moteris „bagota“ ir nepriklausoma, viena savąją apgobia balta skarele, aprengia tamsiu ilgu rūbu, virkaujanti, o kita spalvinga, besišvaistanti. O Irenos Makselienės sužaista Staselė - kad dar kiek, tai ir pačią Rimutę perspjautų. Kitaip nepasakysi, nes jie visi žaidžia.

Struktūrine prasme vaidinimas ryškiai sudalytas į dvi dalis. Kuo labiau iškeliamos iliuzijos pradžioje, tuo didesnis kritimo efektas po apgavystės.

Visi matyti spektakliai turi aiškų socialinį ir dorovinį užtaisą.

O šiaip tai žmogaus kultūra ne tas pat, kas žinojimas. Greičiau pašaukimas.

Atgal