VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

08 30. Pirmoji tarptautinė tautinių kiemo teatrų šventė

Pagerbta kaimo kultūra, dominavo etninės lietuvių tradicijos

Janina Janulionienė

Vilniaus S.Nėries gimnazijos psichologė

Šiandiena Lietuvoje daug festivalių, renginių, tačiau pirmą kartą šalyje buvo surengta tarptautinio tautinio kiemo teatrų šventė! Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacija ir Vilniaus G.Petkevičiatės-Bitės saugusiųjų mokymo centras (vadovas Gintaras Jurkevičius) organizavo šią teatrinio meno dieną, skirtą rašytojos, visuomenės veikėjos, mokytojos, režisierės G.Petkevičaitės-Bitės 150-čiui. Programoje varžėsi šalies ir užsienio kiemo teatrai. Buvo rodomi įdomūs spektakliai. Vyko kūrybiniai susitikimai su šokių, vokalo, teatro pedagogais iš Lietuvos ir užsienio. Su savo kūrybiniais sumanymais supažindino žinomi režisieriai, aktoriai, choreografai, dainininkai, koncertavo dainuojamosios poezijos atlikėjai. Vyko kūrybinės dirbtuvės. Apvaliojo stalo diskusijos, kaip vystyti vaikų ir jaunimo užimtumą miestuose, mokyklose, kiemuose.

Vilniaus GabrielėsPetkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro (toliau – mokymo centro) kiemeliuose svečius pasitiko svetingi šeimininkai. Mokyklos kiemas tam idealiai tiko: iš smėlio ir lentų įrengta platforma sujungė uždaro centro kiemo terasą su aktų sale, o girią primenantis medis, išsiraizgęs tarp vaidintojų ir žiūrovų savo plačiomis šaknimis, tarsi sustiprino šių kiemo spektaklių įtaigą. Dievo dukrytės Saulės šiluma kėlė žiūrovų nuotaiką ir teatrinės emocijos kunkuliavo visą dieną.

Gabrielė Petkevičaitė buvo pirmoji moterų judėjimo organizatorė, rašytoja, lietuviško spektaklio režisierė kartu su Povilu Vileišiu ir kt. artistais 1899 m. „Amerika pirtyje“ sukūrė ir įtaigius vaidmenis.

Sveikinimo žodį tarė mokymo centro direktorius Gintaras Jurkevičius. Jis pakvietė šventės dalyvius drąsiau atskleisti savo vaidybos talentus ir paskelbė apie įsteigtus prizus, kad paskatintų kolektyvus įtaigiau vaidinti. VPU doc.dr. Egidijus Mažintas papasakojo kaip prieš daugiau kaip 400 metų vykusius panašius vaidinimus Vilniaus, Kražių, Kauno, Varnių, Raseinių, Kėdainių ir kt. miestelių kiemuose, taip pat mokyklose statė poetikos ir retorikos profesoriai Liauksminas, Juškevičius, Knapijus ir kt. „Mes turime kurti spektaklius Lietuvos jaunimui ir remtis savo klasika, dramaturgais. Arba rašyti savo pjeses iš nuostabios savo senos šalies istorijos ir jas parodyti svečiams ir saviems. Man net nejuokinga, kai gabūs, teatro menui pasišventę asmenys nuolat kuria spektaklius pagal rusų, amerikiečių, Europos dramaturgų kūrinius. Komercinių niekalų pilni valstybinių teatrų repertuarai. Mes turime jiems būti opozicija“.

Žirmūnų seniūnė Ona Suncovienė pasveikino visus, kuriems svarbi deivės Melpomenės – teatro globėjos – dvasia, ir palinkėjo linksmos ir gražios šventės.

Šventę pradėjo Tarptautinis Europos dramos projektas „Teatro, muzikos ir šokio koliažas „Vaidinkime Raudonkepuraitę“. Projekte kartu su Panevėžio J. Miltinio gimnazijos teatro kolektyvu dalyvavo Punsko lietuvių kultūros namų jaunimo teatras „Kregždė“ (Lenkija), Rygos lietuvių mokyklos (Latvija), Sofijos R. S. Rakovskio mokyklos (Bulgarija) mokiniai. Šventės svečius sužavėjo moderni Raudonkepuraitės versija, kurią įvairiatautis kolektyvas, vadovaujamas režisieriaus Juliaus Tamošiūno, stengėsi perteikti kaip šiuolaikinę modernią detektyvinę istoriją. Vaidinimas parodė, kad kiemo teatro specifika yra ideali bendravimo tarp įvairių tautybių aktorių erdvė, o populiarios pasakos herojės Raudonkepuraitės istorija aktuali kuriamame globalaus didmiesčio kvartale. Tačiau vėlesni pasirodymai, kiemo trupių vaidinimo entuziastai įrodė, kad kiemo teatrui geriausiai tinka savos šalies istorijos, etninės kultūros puoselėjimas - nei modernios, holivudiškų tipų kolekcijos, nes jose žiūrovai įžiūrėjo lėkštus tarpusavio santykius, neįtaigius aktorinius štampus, elementarias neišieškotus kostiumų ir dekoracijų modelius, kurie kaip vanduo pilasi per šalies renginių ir talentų maratonus. Juose dominuoja ne tautinė, bet masinės amerikiečių kultūros pseudo ideologija, verčianti jaunuosius moksleivius skverbtis į anglakalbių kultūros klišes, gėdintis savo senosios kalbos ir papročių.

Po spektaklio atsikvėpti ir pasiruošti tolesniam spektakliui leido Madų šou (mok. Jūratė Butkutė). Jo metu savo darbus pristatė mokymo centro siuvimo-modeliavimo ir dailiojo mezgimo grupių mokinės. Pertraukėlių metu svečiai galėjo apžiūrėti ir kitų grupių mokinių darbų parodą mokymo centro skaitykloje. Kiemo teatro vaišių stalas nuolatos pasipildydavo vaisių sultimis ir mineraliniu vandeniu su lietuviškais sausainiais ir tradiciniais sumuštiniais. Norisi tikėti, kad centras, suorganizavęs neįprastą tautinio kiemo teatro šventę, nepames tako dėl takelio ir ateityje puoselės kiemo teatro tradicijas, o įgytą patirtį galės perduoti kitiems mokymo centrams ir švietimo mokykloms. Nes neformalus ugdymas šiandien švietimo sistemoje primena subkultūrų fiestą, o ne tautinio mokymo tradiciją, taip puoselėtą LDK ir tarpukaryje.

Kiemo teatras - viena iš svarbiausių jaunimo ugdymo ir kūrybiškumo apraiškų. Teatras kaip ir kitos meno šakos - muzika, literatūra, dailė - tiesiogiai ir aktyviai dalyvauja formuojant žmogaus pasaulėjautą, vystant jo sąmoningumą, pertvarkant ir gražinant aplink esančią kultūrinę aplinką teatrinėmis tradicijomis ir tautiniais papročiais. Kelmės Mažasis teatras (režisierius Algimantas Armonas) pakvietė į miuziklą vaikams ir šeimai „Paršiukų kelionės“ pagal R. Kašauską. Kolektyvas buvo ką tik grįžęs iš gastrolių Rusijoje. Į vaidinimą aktoriai įtraukė ir visus žiūrovus, o pernelyg moderni Trijų paršiukų muzikinė versija pabrėžė aktorių vokalo ir vaidybos meistriškumą. Nenuostabu, kad dauguma režisierių, kurdami spektaklius kiemui, stengiasi įtraukti kuo daugiau gabaus dainuojančio jaunimo. Tai praplečia aktoriaus raišką - ir žiūrovui tenka daugiau malonių pojūčių.

Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos kiemo teatras (vadovė Lilija Svalbonienė) parodė spektaklį „Ne mano siela“. Jame sprendžiama postmoderni sielos komercializacija. Dorovės temos jauniems žmonėms yra aktualios, kai visuomenės vertybės krypsta pinigų link. Vartotojiška visuomenė visada išsigimsta. Ar klesti? Tokių klausimų kilo žiūrovams.

Mokymo centro kolektyvas, praėjusį rudenį susibūręs į kiemo teatrą, suvaidino vodevilį „Bitele, skrisk per Lietuvą“ (scenarijaus autorius ir režisierius Egidijus Mažintas). Spektaklyje vaizduojamos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo akimirkos. Spektaklyje įdomu tai, kad dalyvauja gausus mokymo centro pedagogų, administracijos ir mokinių kolektyvas. Viso apie pusšimtį artistų. Vyriausiajam spektaklio dalyviui - virš septyniasdešimt, jauniausiam - aštuoniolika. Vodevilį žiūrėjo Panevėžio, Pasvalio, Šalčininkų, Vilniaus apylinkių, Vilniaus mokytojų namų ir Lenkijos žiūrovai. Pirmoje spektaklio dalyje rodoma, kaip Bitė atvyksta 1918 m. į daugiatautį Vilnių pasimatyti su dr. J.Basanavičiumi ir Geležinkelio stotyje susitinka daugelį tarpukario politikos veikėjų. Antroje dalyje – Bitė 1927 m. atkeliauja į mokytojų kursų uždarymo iškilmes ir išreiškia nepasitenkinimą Švietimo ministeriui K.Šakeniui. Mokinių rodoma pagarba ir atsisveikinimas su Alma Mater - sukrečiantys. Mokiniai, apspitę Mokytoją, daug klausia apie Vyriausybės politiką, kodėl didėja emigracija, kodėl nenoriai moterys priimamos į valstybinę tarnybą, kodėl mažėja tautinių būrelių gimnazijose, o daugėja politinių grupuočių organizuojami būreliai. Trečioje dalyje Bitė, grįžusi į gimtinę, tęsia tėvo darbus - gydo žmones – tiek jų kūnus, tiek dvasią. Pasiaukojimas ir tautos švietimas – panelei Petkevičaitei, kaip ją vadino žmonės, buvo gyvenimo credo. Tarp pusšimčio spektaklio artistų galima išskirti neeilinį pagrindinės G.Petkevičaitės rolės atlikėjos Angelės Grigaitės-Kondraškienės talentą. Grakšti ir elegantiška artistė puikiai šoko sudėtingus lietuvių liaudies šokius, ypač mokytojų kursų uždarymo epizoduose, kad atvykę Lenkijos lietuviai į festivalį iš karto kreipėsi į Angelę –„mokytoja Bite“, prisimindami triumfališkas teatro trupės gastroles Punske, kur visa lietuvių mokyklų auditorija stovėdama plojo šiam nuotaikingam ir linksmam vodeviliui „Bitele, skrisk per Lietuvą“. Režisierius neapsiriko, patikėdamas pagrindinį vaidmenį Angelei Kondraškienei, nurungusiai kitas pretendentes į šios Aukštaitijos dukros rolę labai sunkiame ir sudėtingame spektaklyje. Kaip pastebėjo gausiai susirinkę žiūrovai, tokie tautiški, nacionaline dvasia alsuojantys kūrybingi spektakliai turėtų būtų rodomi miestų aikštėse, teatruose, televizijos ekrane ir radijo eteryje.

Pasvalio kultūros centro kiemo teatro režisierius savo spektakliui pasirinko nuošalią vietą pievoje - tarp medžių, krūmų ir asfalto. Gintaro Kutkausko poezijos spektaklis „Saulėgrąžos rasa“, sukurtas pagal Pasvalio poetės Genovaitės Aldonos Kerpauskienės eilėraščius, nepaliko abejingų. Aktorių kiekvienas žodis, susietas su judesiu, pasiremiant ilga etnokultūros tradicija, keliavo žiūrovų akyse per eilę šimtmečių. Kokia nuostabi poezija ir kokios gražios lietuviškos tradicijos, melodijos... Aktoriai gyveno vaidmenimis, jie alsavo, mėgavosi savo kuriamo kaimo žmogaus grožiu.

Po šio spektaklio teatrų vadovai buvo pakviesti į apskrito stalo diskusiją „Jaunimo kūrybiškumo ugdymas laisvalaikiu kaip tvarios multikultūrinės visuomenės tapsmo problema“, kurią vedė Mykolo Romerio universiteto prof. R.Aleknaitė-Bieliauskienė.

Diskusijų dalyvius džiugino, kad tautinio kiemo teatro šventė atsirado pačiu laiku, mokiniai (nesvarbu, kokio amžiaus - vyresni ir jaunesni) mokomi kiemo teatro tradicijoje bendrauti su žiūrovais ir įtraukiami kūrybiškai į kuriamo lietuviškos tradicijos veiksmo aplinką.Viena iš pagrindinių bendro jauno žmogaus (moksleivio) ugdymo sistemos sudėtinių dalių yra teatro integracija į kitus mokomuosius dalykus. Pati integracija vyksta rengiant bei realizuojant bendras temines programas, susietas su lietuvių šventėmis, literatūra, istorija, muzika, etika, užsienio kalbomis ir kitais dalykais. Teatro mokytojas turi padėti mokiniui skirti teatro vystymosi kryptis, vaidybos ir persikūnijimo ypatybes, laikmečio ir charakterio kūrimo subtilybių. Ugdyti drąsius, energingus, sugebančius išsakyti savo nuomonę moksleivius, kurie geba integruotis į bendruomenę, visuomenę, yra tolerantiški ir aktyvūs, tautiškai nusiteikę šalies piliečiai.

Kol vyko diskusija, žiūrovams koncertavo mokymo centro lotynų Amerikos šokių šokėjos, popchoro atstovai, „Linksmuolių“ klubo nariai, pilvo šokėja Inga iš klubo „Povo plunksna“.

Viešoji įstaiga neįgaliųjų teatras „Naujasis teatras“ parodė ritualinių apeigų spektaklį „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“ (scenarijaus autorius ir režisierius Egidijus Mažintas), kuris nukelia visus į kunigaikščio Gedimino dvaro valdymo laikus ir parodo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės meilės istoriją. Spektaklyje aktualus senųjų lietuvių tikėjimo obalsis - pagarba gamtai, žyniams ir valdovams, etinėms lietuvių prigimtinio tikėjimo vertybėms. Įdomu, kad spektaklio artistai akli. Šią nuostabią trupę, sugebėjusią pakilti virš europinių kosmopolitiškų vertybių, sujungė senieji lietuvių mitai ir padavimai.

Visi vaidinę kolektyvai buvo apdovanoti profesorės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės monografijomis „Teatro uždangą praskleidus. Jonas Alekna“.

Šventės pabaigoje nepriklausoma žiuri paskelbė tris laureatus ir juos apdovanojo. Pirmąją vietą užėmė Pasvalio kultūros centro kiemo teatro poezijos spektaklis „Saulėgrąžos rasa“. Antroji vieta teko Kelmės Mažojo teatro spektakliui „Paršiukų kelionės“. Trečiąją vietą užėmė Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“. Prizą už baltų tradicijų ir papročių propagavimą bei etninės kultūros paveldą gavo „Naujojo teatro“ spektaklis „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“. Dar ilgai nesiskirstė žiūrovai po spektaklių. Norėjo pabendrauti ir pasikalbėti su patikusiais aktoriais, pasiklausyti dainuojančių ir šokančių atlikėjų.

„Pirmoji tarptautinė tautinių kiemo teatrų šventė baigėsi. Tikimės, kad kitąmet prie mūsų prisijungs kiti kolektyvai, norintys parodyti savo meną, talentus“, - kalbėjo Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorius Gintaras Jurkevičius. – „Norėtume, kad tokia šventė taptų tradicine“.

Kviečiame visų mokyklų ir kiemo teatrų kolektyvus į kitą tokią šventę Vilniuje kitais metais.

Atgal