VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

09 13. Neirantas - teatro kritikas

Donaldas Strikulis

1932 - ųjų rugpjūtį, kai kuriuose Kauno laikraščiuose pasirodė trumpa žinutė: „Tragiškai žuvo Kastas Meškauskas...“ Atostogų metu, rugpjūčio 3 dieną, nuskendo Palangoje.

Kas jis – Kastas Meškauskas?

Apie jį žinoma labai mažai: žurnalo „Vairas“ atsakingas sekretorius, kartu dirbo ir „Fiziško auklėjimo“ redakcijoje... Kauno III gimnazijos mokytojas...

Ir viskas?!

Vėliau „Vaire“ (Nr. 10) pasirodė išsamesni prisiminimai. Rašė Zigmas Kuzmickis („rašė tiek tikrąja pavarde, tiek slapyvardžiais...“); St.Meringis („Neiranto – K.Meškausko šviesiam atminimui“); O.Pleirytė-Puidienė („... visuomet susiburdavome ir taip nuoširdžiai pasikalbėdavom... Ypatingai apie teatro meną, kurs visus mus tiek domino... p. Normanto (pabrėžta mano; Normantu pasirašinėjo ir istorikas Adolfas Šapoka – D.S.) kiek diplomatinė, bet ryški kritika“.) ir kiti.

Kastas Meškauskas gimė 1906 gruodžio mėnesį Telšių apskrities, Plungės valsčiaus, Pučkorių kaime, ūkininkų šeimoje. Dar I pasaulinio karo metu bendravardis tėvas pramokė jį skaityti ir rašyti. 1918 metais įstojo į Telšių I-ąją „Saulės“ gimnaziją, kur baigė dvi klases, vėliau mokslus tęsė Plungėje ir 1925 metais su pagyrimu baigė gimnaziją. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą, literatūrą, istoriją ir pedagogiką.

Mirties metais jau buvo išlaikęs visus egzaminus ir rašė diplominį darbą.

Dar ankstyvoje jaunystėje Kastas Meškauskas pradėjo darbinę veiklą. Būdamas paskutinėse gimnazijos klasėse, pradėjo mokytojauti vienoje žydų mokykloje lietuvių kalbos mokytoju. Studentu būdamas mokytojavo Ukmergės gimnazijoje, o 1930 – 1932 metais Kauno I-oje ir vėliau III -oje gimnazijose. Bendradarbiavo Kauno radiofone, „Vaire“, „Fiziškame auklėjime“; skaitė paskaitas įvairiuose kursuose. Buvo Dr.J.Basanavičiaus Mokytojų sąjungos generaliniu sekretoriumi, dažnai važinėjo po provincijos miestelius ir kaimus su paskaitomis.

Labiausiai rūpinosi lietuvių kalbos grynumu ir jos rašyba. Tuo klausimu net buvo išspausdinęs stambų straipsnį – „Rašybos dalykai“.

„A.a. Kastas Meškauskas išsiskyrė iš kitų tarpo savo gabumais ir darbštumu“, - rašė Zigmas Kuzmickis, - „turėjo kilnią širdį ir aukštą tėvynės idealą, kurio vardan dirbo, nesigailėdamas nei laiko, nei jėgų“.

Bene geriausiai Kastą Meškauską pažino rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė (1885-1936). Jie gyveno viename name: jis aukštu žemiau, labai gražioje Kauno vietoje - Žaliakalnio šlaite, virš tuo metu buvusių kapinių Vytauto prospekte.

Kaip prisimena rašytoja, nors juos skyrė gana didelis amžiaus tarpas, su Kastu ji labai dažnai susitikdavo, aptarinėdavo tuometinius Kauno įvykius, bendrus pažįstamus... Štai kaip Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė prisimena Kasto Meškausko pasakojimą, kaip jis susidomėjo teatru: „Man įdomu buvo susekti, kaip kūrėsi mūsų teatras, kaip anuomet visuomenė į jį reagavo. Pasirodo, būta tokio pat klaikumo, svetimų vėjų gaudymo... Bet Tamstos recenzijos įdomios, atviros ir drąsios... Net Kiprą Petrauską, kurį ligi šiol visi pratę ekstaziškai favorizuoti, Tamsta jau tada viešai pabarei už rolės nemokėjimą... už tai, kad „Eugenijaus Onegino“ premjeroje dainavo savo arijas iš cilinderio“.

Kastas Meškauskas turėjo omeny skandalingąją P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ premjerą, įvykusią 1923 metų balandžio 23 dieną. Tuo metu teatrą remontavo ir spektakliai vykdavo taip vadinamoje Tilmanso salėje, tam visai nepritaikytoje ir visiškai netinkamoje erdvėje. Salė buvo maža, prisigrūdusi, prirūkyta. Kokia salė, toks ir spektaklis, kurį „režisavo“ pats K.Petrauskas. Jis iš tikrųjų gerai nemokėjo savo partijos ir buvo priverstas žvilgčioti į „špargalkę“. Ir tai pastebėjo ne tik jo partneriai, bet ir akylūs žiūrovai. Tarp pastarųjų buvo ir O.Pleirytė-Puidienė.

Išliko labai nedaug Neiranto recenzijų ir kitų rašinių. Jis spausdinosi „Fiziškame auklėjime“, „Kary“, „Lietuvos aide“, „Pavasaryje“ ir, suprantama, daugiausia žurnale „Vairas“.

Neiranto rašiniai gerokai skyrėsi nuo kitų, šalia spausdintų recenzijų. Jos buvo labai profesionalios, gerai apgalvotos, argumentuotos. Tai nebuvo tik eilinio žiūrovo premjeriniai įspūdžiai. Jaučiasi, kad jų autorius yra gerai susipažinęs su teatro specifika, režisierių darbu bei aktorių vaidyba.

Štai keletas fragmentų iš minėtų recenzijų „Vaire“:

„Kornevilio varpai“:„A.Olekos-Žilinsko pastatymo sumanymas yra geras ne tik savo lengvumu, masiniais susiėjimais ir efektais, bet ir savo realiu ir išsamiu traktavimu teatralumo principo (...) čia iš viso reikia taikyti utilitarinę ar filosofinę substanciją pastatymo visetui nėra reikalo, nes tas konstravimas pastatymo sumanyme teatrinio (siauresne ta žodžio prasme) žaismo fakto jau apibendrina pastatymo viseto plotmę ir nustato jo vietą“.

„Aukso žaismas“:„Rež. Dauguviečio šis pastatymas niekuo kitu nesiskiria nuo kitų jo meninių pastatymų.(...) Jo kūrybos vulkaniškumas rodo menininko lakią vaizduotę, bet vienas kitas meniškas štrichas nesudaro kūrinio viseto. Rež. Dauguviečio „Aukso žaismo“ statysena primena jo kitų pastatymų žardus, ant kurių uždėtas naujas tekstas.“

„Pasiutusi veidmainystė“:„Fedoto-Sipavičiaus antrasis, kaipo režisieriaus, pasirodymas fiksuoja jį ne kaip savaimingą menininką, bet kaip kompiliatorių to, kas seniai nuvalkiota.“

„Patriotai“:  (...) valkšniai drakoniškas pastatymas kvepėjo chaltūra.“

„Snieguolių karalystė“:„Patį spektaklį galima apibrėžti kaip blogo skonio sintetiką pastatymą. (...) labai grakštus ir švelniai plastingas buvo Juozapaitytės šokis: ne be reikalo ji laikoma viena geriausiųjų lietuviškųjų balerinų.“

Apie Vytauto Bičiūno teatro „Žvaigždikis“ spektaklį – H.de Morje „Trilbi“: „(...) Ir nenorėdami turime stebėtis p. Bičiūno drąsumu imtis statyti tokį veikalą, kuris privalo išmaningo ir prityrusio režisieriaus ir tokių pat artistų. Amžina rimtis, suvargęs ir sudilęs žodis ir pilietiškai prislėgta nuotaika – visos šios tragingos sąvokos labai charakteringos „Žvaigždinio“ pastatymams“.

St. Meringis, savo plačiame straipsnyje apie Neirantą – K.Meškauską, rašo, kad „per trumpą, palyginti, laiką Neirantas ne tik susigyveno su teatru, bet ir pats tapo nuo teatro jau neatskiriamas, jam reikalingas, autoritetingas.“

Keistoka, tačiau skaitant daugelio mūsų teatralų prisiminimus apie to meto Valstybės teatro spektaklius, nutikusius įvykius ir panašiai, apie Kastą Meškauską beveik niekas nerašo ir net neužsimena (!?), nors, anot St.Meringio, „po kiekvienos teatro premjeros ar kito ryškaus įvykio jo sprendžiamasis balsas buvo teatralų nekantriai laukiamas.“

Kodėl??

Kas šis paslaptingasis recenzentas Neirantas, paaiškėjo tik po šešiasdešimties metų (!).

Dar praeito amžiaus devinto dešimtmečio viduryje, šių eilučių autoriui Kaune teko nemažai bendrauti su labai įdomia, jau garbingo amžiaus sulaukusia moterimi. Tai buvo Elena Petrikaitė - Jakševičienė, garsaus prieškario Kauno žurnalisto, prozaiko, poeto, dramaturgo Vytauto Jakševičiaus-Alanto žmona. Nors mūsų pokalbių metu ji buvo jau garbaus amžiaus, tačiau ji puikiai prisiminė daugelį tarpukario Kauno įvykių, atsitikimų ar nuotykių ir apie tai pasakojo labai vaizdingai ir emocionaliai. Dar 1931 metais ji tapo Vytauto Bičiūno vadovaujamo teatro „Žvaigždikis“ aktore. Nors tai buvo pusiau profesionali jaunų artistų trupė, pasivadinusi skambiu lietuvių žvaigždžių dievaičio vardu, tačiau „Žvaigždikis“ buvo tikras teatras, turėjęs „lygiai „liepsnos“, lygiai „tautos dvasios“ požymių“, bet bandęs atgaivinti skandalingąją to „velnio išperos „Vilkolakio“ absurdų dvasią“ – rašė laikraštis „Rytas“. Vėliau, ištekėjusi už Vytauto Jakševičiaus, ji buvo pavyzdinga žmona ir motina.

Elenos Jakševičienės likimas pokaryje susiklostė gana tragiškai. Išgyveno visus bolševikinius vargus ir sibirietišką siaubą. Stebuklingai pabėgusi iš lagerio, E. Jakševičienė slėpėsi pas rašytoją J.Grušą. Vytautui Alantui pavyko pasitraukti į Vakarus. Jis daugelį metų nieko nežinojo apie savo žmoną ir sūnų, ir manė, kad ji žuvo tais tragiškais pokario metais. Toli nuo tėvynės vėl sukūrė šeimą ir nejučiom tapo dviejų žmonų vyru. Apie tai sužinojęs, jis nedvejodamas atnaujino ryšius su Elena. Kiek galima, stengėsi padėti jai tiek dvasiškai, tiek materialiai. Elena irgi nenusisuko nuo jo. Domėdamasi, nors ir skurdoku Lietuvos kultūriniu ir meniniu gyvenimu, ji laiškuose smulkmeniškai aprašinėjo visus įdomesnius įvykius, pati daug klausinėjo.

Šių eilučių autoriui įdomiai bendraujant su miela Elena ir dažniausiai gurkšnojant mūsuose dar ne itin dažną „amerikonišką“ kavą, man pavyko atkurti keletą tuo metu dar mažai žinomų Kauno kultūrinio gyvenimo fragmentų. Taip atsirado rašiniai apie minėtą „Žvaigždikį“, „Stedros komedijontus“ ir kt. Taip atsirado ir paslaptingas teatro recenzentas Neirantas.

O paslaptį labai greitai atskleidė Vytautas Alantas. Štai ką jis rašė savo laiške Elenai 1985 spalio 30 dieną: „Vienas dalykas yra Algirdo, kaip teatro kritiko, reikalas. Iš Tavo laiško matyti, kad jūs ten negalit susigaudyti ir klaidžiojate, spėliodami, kaip ten iš tikrųjų būta. Tu teisingai spėji, kad Kostas nebuvo kompetentingas rašyti apie teatrą ir jis nerašė. Rašė Algirdas. Tą žinau su šimtu nuošimčių tikrumu, nes kartą, kai jis buvo išvažiavęs gastroliuoti ar kuriais kitais reikalais, mane prašė jį „pavaduoti“. Atsimenu, parašiau, rodos, vieną ar dvi premjerų recenzijas jo vardu. Ir jis pasirašinėjo ne „Normantas“, o Neirantas. Sutinku su Tavo nuomone, ką sakai apie mūsų šių laikų kritiką. Jie taip nukritikuoja kūrinį, kad patys nebesusivokia, ką kalbą. Algirdas buvo scenos meno žinovas ir jo kritikos žodis taikė į tikslą. Paslaptį, kad jis rašė apie teatrą, žinojom mes trys: jis pats, aš ir Kostas. Jei kam reikės, tą dalyką išaiškink ir nebereikės daugiau spėlioti. Sakau, tai buvo iš tikrųjų ir čia nėra ir negali būti jokių abejonių.“

Abejonės pradingo, todėl grįžkime prie Kasto Meškausko.

„Per daug jautriai yra atestavęs mane a.a. K.Meškausko artimiausias draugas Alantas.“ – prisiminė rašytoja O.Pleirytė-Puidienė. - „Tasai jo laiškas, rašytas į mane prieš pora metų, guli mano archyve. Ir jam teko būti jautriam, netekus savo draugo, ir tuo pat jautrumu pasižymėjo jie abu – vienas man nepažįstamas, bet gilios kultūros žmogus. Kitas pažintas ir jautrus, nors buvo dar jaunas, gražus, sveikas, gyvenimo nepalaužtas.

O Kastytį

Baltuolytį

Liepė bangai pasiūbavus,

Palangoj, aikštėn pušyno,

Išvilioti ant smiltyno,

Negyvai jį užbučiavus...“

Nors jau žinome šio pseudonimo autorių, tebūnie ir toliau jie būna visi trys Neirantai: Vytautas Alantas, Algirdas Jakševičius ir Kastas Meškauskas - Teatro kritikas –Neirantas.

Atgal