VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

09 16. Skiepyti jaunimo ugdymą lietuvišku teatru

Dr. Egidijus Mažintas

„Kiemo teatras, apie kurį tiek svajojome, įsikūrė ir pasiekė nemažų pasiekimų ir laimėjimų. Svarbiausia, kad teatro veikloje dalyvavo beveik visas centro kolektyvas“, - papasakojo Vilniaus G.Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorius Gintaras Jurkevičius, sukūręs didelį tarpukario ministro pirmininko Augustino Valdemaro vaidmenį vodevilyje „Bitele, skrisk per Lietuvą. Kiemo teatras - teatrinis ugdymas, paremtas vaizdu, judesiu, garsu, dekoracijomis, muzika, improvizacijomis, šokiais, etiudais, artistiškumu. Jis svarbus pozityviosios vaikų socializacijos kontekste, suteikia žinių apie moksleivių teatrinio ugdymo istorinį kelią nuo XVI a. Lietuvos mokyklose iki mūsų dienų. Kiemo teatras padeda moksleiviams įgyti svarbiausias žinias apie teatrinio kūrybiškumo ir vaizduotės taikymo kryptis, suteikti žinių ir išmoko moksleivius teatrinio ugdymo metodų supažindina su teatrinio vaikų ugdymo galimybėmis ir šiuolaikinėmis tendencijomis, atskleidžia teatro privalumus ir pozityvius metodus mokymosi kontekste“. Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centras šiais metais švęs 18 metų jubiliejų. Šios mokyklos direktorius Gintaras Jurkevičius vadovaujantis šiai mokymo įstaigai nuo pirmųjų dienų, turėjęs viziją pamažu performuoti centrą į respublikinio mokslo ir kultūros židinį, toliau pasakoja: „1994 m. mūsų centras įsteigtas pagal danų FYNS grafystės liaudies mokyklų modelį. Šis centras, Vilniaus miesto tarybos pavadintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardu, netrukus savo pasiekimais bei moksleivių saviraiškos darbais tapo pastebimas ne tik gausių Vilniaus apskrities mokyklų tarpe, bet ir šalyje. Norėdami pateisinti žymios rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos, pasižymėjusios ir aktyvia pedagogine veikla, vardą, pradėjome taikyti ir neformalųjį švietimą“. Paprašėme papasakoti apie mokytoją Gabrielę Petkevičaitę - Bitę ir apie šį suaugusiųjų mokymo centrą, kuris turi garsios lietuvių visuomenės veikėjos vardą direktorių, edukacijos magistrą matematiką G.Jurkevičių.

„Moku keturias kalbas - visas lietuviškai“

Centre organizuojami seminarai, konferencijos, užsienio kalbų kursai, vyksta projektinė veikla, rengiamos parodos. Čia veikia dizaino studija, dramos būrelis, suaugusiųjų choras. Taip pat yra sporto salė, krepšinio aikštelė, informacijos centras, biblioteka, skaitykla. Organizuojami anglų, vokiečių kalbų kursai, informacinių technologijų, siuvimo-sukirpimo, vilnos vėlimo, savigynos, gydomosios gimnastikos, choreografijos (linijinių, Lotynų Amerikos šokių) užsiėmimai. Praėjusiais metais buvo pristatytas naujas mokymo centro laikraščio „Avilio kronika“ numeris, atnaujinta interneto svetainė, mokinių darbų paroda „Vilna, susivelki!“ ir bendruomenės narių foto paroda „Gamta mano akimis“. Taip pat moksleiviams patiko atvira chemijos pamoka „Alkoholių sandara ir fizikinės savybės“. Pavyko renginiai: prevencinis „Apsaugok save ir savo artimą“, kuriame moksleiviai susitiko su saugaus eismo specialistais. Po šio renginio moksleivius pedagogai pakvietė paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį - „Literatūros ir istorijos apyaušriuose plaka galinga maža žmogaus širdis“. Vėliau vyko atvira fizikos pamoka „Elektros srovės darbas ir galia. Laidininkų jungimo būdai“. Mokymo centro bendruomenė parengė šventinį koncertą. Mokymo centrą sveikino atvykę svečiai: Lietuvos suaugusiųjų švietimo įstaigų atstovai, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, Vilniaus m. savivaldybės Švietimo departamento atstovai, Žirmūnų seniūnė, kiti svečiai. Koncertavo mokymo centro bendruomenės nariai: dainavo mokymo centro popchoras, mokiniai, mokytojai. Aktyvus tautinių šokių būrelis, kuris vienija „Linksmuolių“ klubo narius. Jie paįvairina ne tik mūsų renginius, bet dažnai ir įdomiai parengia programas su baletmeisteriu P.Usovu ir muziku A.Asevičiumui, koncertuoja aplinkiniuose kaimuose ir bendruomenių susitikimuose. Mokytojos Jūratė Butkutė ir Stasė Jurkevičienė sėkmingai moko įvairaus amžiaus mokinius karpinių, vėlimo ir rūbų modeliavimo. Jų surengtomis parodomis džiaugiasi atvykę surašymo, vykusio pavasarį, dalyviai. Vodeviliui šios moteriškės pasiuvo kostiumus ir parūpino įvairias detales, kad scenoje atgytų tarpukario atmosfera, o artistų būrys siekė net apie pusšimtį. Dažnas jų ilgai negalėjo atsistebėti mūsų mokinių fantazija: iš menkų medžiagų skiaučių sugalvoti nuostabius meno kūrinius. Išradingumo mūsų mokiniams tikrai netrūksta. Kad ir spektaklyje: atsiskleidė mokytojai A.Makovskis, I.Jagelavičiūtė, K.Martinavičiūtė, A.Makovskis, A.Pavliukėvič, J.Butkutė ir daugelis kitų.

„Oi, kaiminkėle, kaip dabar sugedo svietas, nebėra gerų žmonių.

-Tik dar aš, tu, mūsų vaikai, ir auklėtiniai...“

Aktyvioje meninėje veikloje dalyvaujantys moksleiviai pasiekia geresnių rezultatų ne tik moksle, bet ir asmeniniame gyvenime. Jie nepatenka į gatvės ir kitų blogų įtakų zonas. Mums džiugu, kad, ir baigę mokyklą, jie dažnai aplanko savo Alma Mater.

Tačiau mūsų tikslas - kiemo teatras - pasiteisino. Birželio 1 d. atvyko daug kiemo teatro kolektyvų. Tame tarpe ir iš užsienio. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro vyko pasirodymai įvairiose aikštelėse: vieni - įrengtoje kiemo aikštelėje, kiti - prie šlamančio medžio, pievoje, dar kiti - aktų salėje. Tam yra puikios sąlygos: tarp mokyklos pastatų kukliai įsiterpęs skverelis su medžiais ir augmenija gali netolimoje ateityje tapti Tarptautinio Vilniaus kiemo teatru - apjungsime visų šalia esančių daugiabučių paauglius, vaikus, visus kviesime įsijungti į kuriamus spektaklius, mokytis vaidybos meno ir atgaivinti popsinėje kultūroje naują tautinio, lietuviško etnografinio teatro sklaidą“. Iš tiesų, G.Petkevičaitė-Bitė, kurios vardą turi Vilniaus suaugusiųjų mokymo centras, dirbo daraktorės darbą – slaptai mokė vaikus ir suaugusius ne tik elementoriaus, bet ir ruošdavo, vaidindavo įvairias ištraukas iš Lietuvos valdovų, kunigaikščių bei paprastų žmonių gyvenimo. 1883 m. įsteigusi „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti, Gabrielė Petkevičaitė - Bitė (1861-1943), viena iš suaugusiųjų mokymo pradininkė Lietuvoje, su keletu bendraminčių XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje darbavosi tautinės kultūros labui. Įvairių žanrų grožiniais kūriniais Bitė paįvairino lietuvių literatūrą. Vėliau ir pati supažindino su Žemaite, ir ta jų nuoširdi draugystė išliko visą gyvenimą. Su Žemaite slapyvardžiu „Dvi Moteri“ rašė pjeses ir komedijas „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“. 1888 m. rudenį jos iniciatyva ir lėšomis organizuota ekskursija po Lietuvą. Kartu keliavę Petras Avizonis, Povilas Višinskis, seserys Juškytės aplankė Žemaitę, P. Kriaučiūną, Justiną Staugaitį ir kitus visuomenės veikėjus. Neišdildomą įspūdį padarė Vincas Kudirka, atkakliai dirbęs paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. 1899 m. Palangoje režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. Savo pedagogine veikla, atsidavimu lietuvybei, demokratinėmis pažiūromis G.Petkevičaitė buvo viena šviesiausių ano meto asmenybių. 1920 m. ji buvo išrinkta į Steigiamąjį Lietuvos Seimą (pirmininkavo pirmajam posėdžiui, kaip vyriausia atstovė), dalyvavo Ženevoje įvykusiame tarptautiniame moterų kongrese, prisidėjo prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo. Todėl mūsų centro parengtas vaidinimas „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas garsios mokytojos ir visuomenės veikėjos jubiliejui, pateisino visų viltis, nes tautišką patriotišką vaidinimą pamatė Pasvalio, Panevėžio, Vilniaus, Šalčininkų, Lenkijos gyventojai. O Aukštaitijos dienoms Vilniuje kovo 4 d. atstovavo būtent mūsų centro parengtas spektaklis, o ne panevėžiečių, kaip paprastai atsitinka. Todėl šiais metais stengsimės nenuvilti savo žiūrovų ir artistų, vėl imsimės įdomaus ir populiaraus poeto Maironio gyvenimo puslapių. Tai žmogus, kurio kūryba glaudžiai susieta su Lietuvos atgimimu.

„Kai skundžiasi, kad pinigų nėra, atsakoma:

-Kam tų pinigų reik? Kiaulės jų neėda, ar šunes laidinėsi su pinigais? Ar sienas klijuosi?“

G.Petkevičaitė 1919-1924 metais mokytojavo, vadovavo „Žiburėlio“ draugijos skyriui, daug nuveikė kalinių globos draugijoje, rūpinosi krašto valdymo demokratizavimu, dirbo savivaldybėje. 1925 m. grįžo į Puziniškį, tačiau gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. 1927 m. vėl grįžusi į Panevėžį iki mirties gyveno jame. Puziniškis, kur gyveno garsi rašytoja, tapo ano meto lietuvių veikėjų susitikimo vieta. G.Petkevičaitė, būdama bajore, išaugusi dvarelyje, turėjo nuostatą vienyti lietuves moteris, tapo pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininke, buvo viena iš Lietuvių moterų steigėjų. Rašytojos apdovanotos 3-ojo laipsnio, o prieš pat mirtį I-ojo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, atminimui Panevėžyje įsteigtas memorialinis muziejus, Puziniškyje veikia memorialinė ekspozicija. Jos vardu pavadinta Panevėžio biblioteka ir Joniškėlio vidurinė mokykla, Vilniaus suaugusiųjų centras, kur įrengti memorialiniai kambariai, kuriuose yra sukaupta eksponatų iš lietuviško tautinio švietimo istorijos laikotarpių.

„Oi liūle liūle,/Kelnės Valiulio,/Tas sudrąskysėm, /Kitas pataisysėm..“

JAV koledžuose teatrų režisierių padėjėjų ir asistentų profesiją studijuojam 3 metus. Lietuvoje ji niekada nebuvo rengiama. Šios kompetencijos, įgytos besimokant šiame suaugusiųjų mokymo centre, padės moksleiviams įgyti gerą profesiją ateičiai, padės atskleisti neformaliojo ugdymo svarbą pozityviosios socializacijos kontekste, suteikti žinių apie laisvalaikio organizavimą bei įsidarbinimo galimybes Lietuvoje - mėgėjų ar profesionaliuose teatruose, įvairių režisierių padėjėjais ar asistentais, dienos centruose. Moksleiviai pasiruoš praktiškai taikyti renginio ar spektaklio organizavimo ir sukūrimo principus, tai padės jiems išmokti organizuoti laisvalaikį neįgaliesiems, neformalaus ir formalaus ugdymo kolektyvuose. Padės norintiems pasiruošti studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorinį meistriškumą ar režisūrą, solinį dainavimą arba Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoti ir tapti dramos ar teatro būrelio vadovais, taip pat Vytauto Didžiojo universitete teatrologiją arba Klaipėdos universitete liaudies teatrų būrelių vadovų studijose. Kurso metu moksleiviai bus supažindinami su aktorinio meistriškumo, neformaliojo ugdymo tikslais ir kryptimis. Praktinių užsiėmimų metu moksleiviai mokysis rašyti scenarijus, pasakas, pasakėčias, pagal savo pomėgį ir socialinėse, ugdymo institucijose praktiškai įgyvendins savo kurtas kūrybines teatrines programas.

„O viska yr, viska yra pakalnės ir piliakalnio nebėr... viskas sulyginta kaip svetur...“

Norintieji bus režisierių-pedagogų supažindinti ne tik su pagoniška, gamtadievystės, krikščioniška teatralizuoto spektaklio vystymosi tendencijomis, bet apžvelgiami vienuolynų bei mokyklų teatrai, didikų ir kunigaikščių socialinės studijos, kuriose buvo ugdomas Lietuvos jaunimas. Studentai susipažins su modernaus teatro formomis, galimybėmis ir praktika. Bus analizuojama teatralizuotų renginių elementų taikymo galimybės vaikų ir jaunimo ugdymo procese.

„Kai sako: tau gerai, vaikai mokosi, tave viskuo aprūpins, atsako:

-Et, dar tik pupelės, o kur lapai?“

Vilniaus G.Petkevičaitės - Bitės suaugusiųjų centras nuolat palaiko ryšius su skandinavų šalių specialistais, su jais rengia bendrus projektus. Skandinavai nepaprastai gerbia savo senovę, kiekviena mokymo įstaiga didžiuojasi savo skandinavų legendomis, mitais, padavimais, renginiais, atgaivinančiais senuosius tikėjimus ir papročius. Gintaras Jurkevičius prisipažįsta, kad kitais metais norėtų, kad mokiniai dalyvautų savo lietuviškų padavimų, legendų atkūrime visomis teatralizuotomis formomis, lietuvių karžygių šarvais, kardais, aukuru, žyniais ir kunigaikščiais. Iš jų mūsų moksleiviai turėtų mokytis, kaip mylėti savo tėvynę, kaip už ją kovoti ir gražinti ją savo darbais. Labai gerai nuteikia G.Petkevičiaitės-Bitės SM centro bibliotekoje ant sienų kabantys visų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų žmonų portretai. Nepriklausomybės signataras Jonas Basanavičius prieš savo gyvenimo saulėlydį kreipėsi į mokytojus ir mokyklas, kad šie rinktų tautosaką ir tikėjimus, burtus, apžadėjimus ir užkerėjimus, tačiau „šitas mano atsišaukimas-prašymas, gaila, kad sulig šiol liko tik balsu, šaukimu tyruose - nė vieno mokytojo nė mokytojos neatsiliepta ir nieko neprisiųsta“. Tačiau bene vienintelė G.Petkevičaitė-Bitė atsiliepė į dr. J.Basanavičiaus kvietimą spaudoje, surinko liaudies burtininkavimo papročius, gydymus žolėmis, spėjimus ir parašė tris pasakas, kurias kalbininkas Jonas Jablonskis paskelbė rinkinėlyje “Mūsų pasakos“.

Atgal