VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

09 23. Kodėl tautinės lietuvių jaunimo vertybės sėkmingai formavosi pilyse?

Dr. Egidijus Mažintas

Kiekvienais metais rudenį, kol nepabjūra orai, skubu studentus nuvesti prie senųjų Lietuvos Kunigaikščių mėgiamų vietovių, tame tarpe ir Valdovų Rūmų, kurie daugiau žinomi kaip Vilniaus Žemutinė pilis. Pilių švietimo ir kultūros vadybos mokymas arba artistų kvalifikacijos kėlimas buvo reikalingas užimamoms pedagogų pareigoms atlikti ir švietimo vadybos technologijoms tobulinti. Nuo XV-XVII a. adaptavimasis, nurodymai, instrukcijos ir panašiai buvo šio proceso elementai, diegiant technines bei kūrybines renginio pastatymo priemones, technologijas, gamybos ir švietimo, jaunimo ugdymo darbo metodus. Mokymasis vyko keičiantis samdomiems pedagogams ir laisviesiems menininkams darbo vietomis – pritaikius rotacijos principą, keičiantis informacijomis ir įvairiomis formomis kooperuojantis, siekiant aukštų švietimo, jaunimo ugdymo menu ir kuriamų renginių, spektaklių įgyvendinimo tikslų. Kunigaikščių rūmai, siekiantys gabaus pedagogo, individualaus šokėjo ar dainininko mokymosi, pripažino menininko, kaip individo atsakomybę už savo asmeninį ir artistinį, vadybinį (profesinį) tobulėjimą (kvalifikaciją) ir kartu įpareigojo sukurti palankią aplinką kūrybinėms jauno žmogaus, kaip asmenybės kūrybinėms galimybėms realizuoti. Didikų rūmų kultūrą formuojančių asmenų kolektyvą sudarius iš tokių savo vertę jaučiančių darbuotojų, tame tarpe ir užsieniečių, pasikeitė trupių (kas, išvertus į lietuvių kalbą, atitiktų universiteto dekanatų, katedrų) pedagoginės veiklos kokybė, padidėjo gyvybingumas, artistiškumas, pelningumas, visuomenės susidomėjimas. O kiekvienas darbuotojas, pedagogas keitėsi, derindamas prie lietuviškos kunigaikščių reikmių aplinkos savo darbo metodus, domėjosi savo vaidmens ir viso naujo kolektyvo veiklos esme. Tai sudarė pagrindus pilių ar rūmų kultūrinės veiklos organizavimo inovacijų raidai, nes kiekviena sudedamoji jos dalis atsinaujino, keitėsi ir prisiderino prie tautinės švietimo ir meno vadybos situacijos. Dvaro rūmų personalas ir administracija (kaip dabar universiteto rektoratas) buvo suinteresuoti geresniais darbo rezultatais, atlygiu (darbo užmokesčiu), todėl rūmų personalo (kadrų skyriai) veiklą, kaip ir šiuo metu, buvo įprasta reglamentuoti kvalifikaciniais reikalavimais. Švietimo ir kultūros vadybos mokymas - tai įvairūs būdai, kaip naujam ir jau dirbančiam darbuotojui suteikti įgūdžių, reikalingų tam tikram darbui atlikti. Vienoks ar kitos kultūros vadybos mokymas reikalingas darbuotojams, tai būdas įgauti daugiau pagrindinių žinių apie naujas meno technologijas bei praplėsti meninį akiratį, atnešantį naudos tiek artistui, tiek monarchui (darbdaviui). Tuo laikotarpiu švietimo kultūros mokymo turinys buvo praplėstas. Investicijos į švietimo kultūros vadybą – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai ir investicijos į žmogų. Žmonės tada jau buvo pasirengę aptarnauti naujas technologijas, teikti patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius švietimo ir kultūros vadybos krypčių reikalavimus bei priimti atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija buvo kultūrinės pedagogo pažangos sąlyga. Sėkmingai pertvarkyti rūmų kultūrinę ir pedagoginę veiklą buvo įmanoma tuo atveju, jei dirbo deramai motyvuoti, susipažinę su naujausiais laimėjimais, smalsūs, energingi, atsakingi pavaldiniai. Meno vadybos ypatumų kaita išryškino mentaliteto, kultūrinės orientacijos pokyčius. Tai formavo įvairaus amžiaus ir skirtingų sociokultūrinių Lietuvos gyventojų, žiūrovų, renginių stebėtojų bei vertintojų pamatines dvasines vertybes. Prognozuodami tų laikų lietuvių švietimo ir kultūrinės veiklos vadybos ar krikščionybės raidos šalyje perspektyvas, monarchai galėjo svarstyti, kaip ir kokiu mastu vakarietiškos politinės, kultūrinės, ekonomiškos globalizacijos sąlygomis gali būti stiprinama pilietiškumo ir patriotizmo nykimo dominantė, ignoruojant kalbinę ir tautinę gyventojų tapatybę. Reikia pripažinti tokių asmenų, baigusių studijas užsienio universitetuose, netrūko. Pilyse ir rūmuose sukurtos darbo vietos ir jų švietimo bei kultūrinės sistemos potencialas sėkmingai būdavo realizuojamas tada, kai ją užimdavo atitinkamos kultūrinės kvalifikacijos specialistas. Vidinio aprūpinimo privatumas tas, kad maksimaliai realizuojant vidinio rūmų personalo potencialą, be išorinių šaltinių normaliai švietimo ir kultūrinės vadybos veiklos ir personalo perkvalifikavimo raidai būtų negalima. Jei mūsų greitai besikeičiančiais laikais gyventi kultūroje reiškia mokytis ne tik mokykloje, universitete ir formaliose mokymo įstaigose, bet ir profesiniame darbe, kurio pagrindinis tikslas yra nuolatinis integracinės švietimo kultūros vadybos tobulėjimas. Į kultūros kaip švietimo vadybos mokymosi procesą sėkmingai būdavo integruojami įvairūs praktinio gamybinio studentų kultūrininkų mokymo proceso elementai. Anksčiau mokant dėmesys būdavo sutelktas vien tik į vadybos darbo įgūdžių formavimą, ką gali reikšti ir korekcines priemones, padedančias užpildyti žinių spragas, nes įgyvendinant kokybės gerinimo programas iš trupių artistų būdavo tikimasi, kad jie gebės sudaryti ne tik renginių atlikėjų gretas, bet ir rašyti, kurti scenarijus, muziką, ar renginių partitūras, jas įgyvendinti bei analizuoti žiūrovų ir svečių nuotaikų, susidomėjimo ar nusivylimo duomenis. Tai šiuo metu vadinama tyrimais. Kurie tais laikais buvo gal kokybiškesni ir tikslesni paklaidų mažinime. Dažnas pedagogas ar menininkas svečioje šalyje stengėsi būti savo likimo kalviu. Ne visiems tai sekėsi. Jau tada švietimo darbuotojai, pedagogai, mokslininkai, menininkai, patys apsiimdami būti savo gebėjimų vadybininkais, buvo apmokomi, kaip suburti komandą, priimti kūrybinius sprendimus ir kaip bendrauti skirtingų tautybių kolektyve, renginyje dalyvaujančiais specialistais. O kadangi rūmų kultūra vis labiau, tame tarpe kartu su technine scenos įranga, tobulėjo, atsirado poreikis suteikti samdomiems specialistams įvairių įgūdžių (pavyzdžiui, išmokti parengti renginių spaudinius, programėles ar supažindinti su scenos įrengimų ar mašinerijos, šviesos ir garso, saliutų ir efektingų kulminacinių epizodų, susietų su šaudymo įrangos valdymu, kvalifikacijas). Tai išvertus į nūdienos kalbą vadintųsi inžinierine kompiuterine komunikacija. Nors kompiuterių tais laikais nebūdavo, bet laiškai, siuntos, naujienos greičiau pasiekdavo adresatą, nei mes galime įsivaizduoti. Pašto pažanga gali būti pavyzdžiu nūdienos pašto reformatoriams, kai laiškai ar spaudos leidiniai vėluoja savaitėmis, o kartais ir mėnesius. Nagrinėdami užsieniečių, XVI-XVII a. emigravusių į Lietuvą, motyvus, galime atsekti, kaip ir kodėl amžių sandūroje pradėjo stiprėti lietuvių tautinė savimonė, kodėl šis procesas buvo ypač spartus. Apžvelgiant kultūros vadybos transformacijos kaitą to meto Lietuvoje, galima pasakyti, kad tai lėmė kelių skirtingų kultūrinių tradicijų įtakų samplaiką bei išryškino problemas, su kuriomis susidūrė išeiviai iš Europos ir Lietuvos piliečiai, kuriems nelengva buvo išlaikyti tautinės kultūros vadybos identitetą to meto globalizacijos sąlygomis. Tad jeigu geriausi atlikėjai Europoje sudarydavo kontraktus su vadybininkais konkretiems, atskiriems spektakliams, tai Lietuvoje jie buvo sudaromi laiko sąlygojamais matais – ciklais - trejų, penkerių metų laikotarpiui. Dažnai buvo sudaromos sutartys su „žvaigždėmis“, asmenimis, kurie jau buvo pelnę tam tikrą pripažinimą ir turėjo atitinkamą statusą. Dažnai „žvaigždės‘ būdavo perviliojamos iš kitų kaimyninių kraštų meno kolektyvų už solidesnį atlyginimą ir galėjimą ilgesnį laiką išsilaikyti „žvaigždės“ lygmenyje. Jie gaudavo didesnius nei vietiniai kolegos atlyginimus ir darydavo įtaką svarbiems sandoriams. Kurie meno ar švietimo vadybininkai nenori pedagogų „žvaigždžių“? Ar tik renginių „žvaigždžių“? Visi nori geriausių, gabiausių, siekiančių tobulėti mokytojų, mokslininkų, artistų, kurie kūrybiškai atliktų savo pareigas, patiktų žiūrovams, skaitytojams, nekeltų per anksti ir per aukštai galvo, bei nekištų nosies ten, kur jiems nereikia. Pasitelkus patrauklias rūmų švietimo ir teatro vystymosi formas, atitinkamą įvaizdį, Lietuvos kunigaikščių kolektyvams, teatrams pavykdavo pasiekti atitinkamų laimėjimų ir kartu surinkti tikrą „žvaigždžių“ kolektyvą. Panašiai, kai šiandiena formuojami krepšinio ar universiteto katedrų kolektyvai, komandos. Tačiau, laikui bėgant, būdavo vis sunkiau susikalbėti su senstančiomis „žvaigždėmis“, kurios nenorėjo užleisti savo pozicijų jaunesniems kolegoms. „Žvaigždės“ pradėdavo reikalauti vis daugiau įvaizdžio detalių ir dėmesio. Tai kas pasakyta, leidžia suprasti, kodėl švietimo ir kultūros vadybos permokymo ir tobulinimo programos Lietuvoje susidėdavo iš kelių procesų: a) poreikio mokytis analizė, pasitelkiant stebėjimo duomenis konkretiems ir pagrįstiems siekiamų rezultatų tikslams; b) pramogos mokymo ir kūrybinio proceso projektavimas; c) veiksmingumo patikrinimas, organizuojant renginį elitinei auditorijai. Europos šalyse susiformavo nuostata, kad Vilniaus valdovų pilys bei rūmai - ne vien valstietiškos kultūros, bet apsišvietusios diduomenės švietimo ir kultūros centrai. Kunigaikščių ir didikų pilių rūmų trupėse dirbo įvairių tautų menininkai, muzikantai instrumentalistai, dainininkai - gausi italų grupė, vokiečiai, prancūzai, anglai, lenkai, lietuviai, gudai, kuršai, sėliai, prūsai ir kt. Visi jie buvo puikūs atlikėjai, o kai kurie - ir įgudę kompozitoriai. XVI a. Italijos universitetuose Venecijoje, Romoje, Paduvoje, humanitarinius mokslus studijuojantys jaunuoliai iš Lietuvos buvo gerai susipažinę su italų kultūra, tame tarpe teatru ir muzika.

 

Personalo atranka

Atgal