VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

10 04. Kodėl tautinės lietuvių jaunimo vertybės sėkmingai formavosi pilyse?

Dr. Egidijus Mažintas

Nuo XVII a. Lietuvos didikai savo dvarų kapelų muzikantus siųsdavo mokytis į Italiją. Kultūrinėje veikloje dalyvavę talentingi žmonės nuolat gyveno valdovo rezidencijoje, kiti - prisidėdavę. Daugelio jų pastangomis, atsižvelgiant į epochos tradicijas, buvo kuriamas gana griežtai apibrėžtas rūmų švietimo ir kultūros modelis, jos prasminis ceremonialas, dažniausiai atliepiantis paties didžiojo kunigaikščio bei jį supančios diduomenės aukščiausiojo sluoksnio švietimo ir kultūrinius poreikius ir etninių lietuvių tradicijų, papročių tendencijas. Todėl LDK gyveno įvairių tautybių muzikai, jų kuriama veikla susiklostė į savitą krašto kultūrą - lietuvišką švietimą, o procese dalyvavę asmenys vadintini lietuvių švietėjais, kultūrininkais.

Opera buvo naujas baroko epochos muzikos žanras. Vilniaus kapelos turėjo dalyvauti operos pastatymuose, vykusiuose Vilniuje, praėjus vos dvidešimtmečiui nuo pirmųjų operos pastatymų Italijoje. Nemažai italų dirigentų instrumentalistų, vokalistų ir muzikos mokytojų dirbo didikų rūmuose, kur veikė orkestrai, chorai, buvo statomos operos ir baletai. Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu rūmų kapeloje grojo (1551 m.) italų smuikininkai, švilpynininkai, trimitininkai. XVI-XVII a. Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos kapeloje dirbo liutnininkas ir kompozitorius M.Galilei. Jo sūnus V.Galilei (pasaulinio garso astronomo G.Galilei tėvas) buvo Vilniaus ir Kijevo vaivados J.Tiškevičiaus kapelos dirigentas. Lietuvos kanclerio L.Sapiegos dvaro kapeloje XVII a. tarnavo komp. G.B.Cociola. 1606 m. muzikas Michelandgelo Galile‘o iš Vilniaus grįžo į Padują ir tėvui G.Galile‘ui teko ieškoti broliui muziko vietos tėvynėje. Antrą kartą M.Galile‘us atvykęs į Lietuvą įsikūrė Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rūmuose. XVIII a. LDK muzikinių teatrų centrais tapo didikų rūmai, jų orkestrų teatrų trupėse dirbo nemažai italų muzikantų. „Žvaigždės“ būdavo nenusiteikusios kalbėti su bet kuo. Kiti menininkai tokiame svetimtaučių „žvaigždžių“ kolektyve tarsi turėdavo atlikti klapčiukų ar darbo bičių vaidmenis.

Dažnai atsitikdavo, kad senosios „žvaigždės“ ignoruodavo naujokus artistus, jausdavo priešiškumą, pajutę konkurenciją: „Mes čia jau senai dirbame, o jie tegul parodo ką gali.“ Tokiam senbuvių ir naujokų nutolimui neišvengiamai didėjant, arogancijos apraiškoms spartėjant, kolektyvo intrigas tiesiog gaudyte gaudydavo rūmų damos ir gandų karuselių pavidalu platindavo savo miesto aplinkoje, kaip „naujienas iš dvaro“. „Žvaigždės“ turėdavo savo asmeninį dizainerį-stilistą, dietologę-žyniuonę, kirpėją-masažuotoją, vokalo ar vaidybos mokytoją. Iš žiūrovų aplinkos viešnios iš užsienio arba vietinės „žvaigždės“ ieškodavo pasiturinčio meilužio ar dosnaus gerbėjo. O koks populiarus rūmų dirigentas tapdavo kokios kilmingos damos globotiniu. Skirdavo pasimatymus, vykdavo į puošniuose rūmuose vykstančius pokylius arba į miške rengiamus medžioklės pokylius. Didikai dažnai kaip ir kunigaikščiai mėgdavo į savo pobūvius pasikviesti tokias „žvaigždes“, tuo atkreipdami dėmesį į to švietėjo, menininko ir jo vadybininko laimėjimus, konkrečią darbo patirtį, vakarienės ar pobūvio metu iškilmingai paminėdami svarbiausias premjeras užsieniečių ir savos aplinkos akivaizdoje ir leisdavo organizuoto renginio metu už atliktus numerius dar kartą susilaukti žiūrovų dėmesio, aplodismentų, naujų vertinimų. Karališkojo teatro trupę sudarė pajėgūs italų dainininkai, muzikantai, įvairūs scenos technikos specialistai ir inžinieriai, kuriuos specialūs vadybininkai angažuodavo Venecijoje, Feraroje, Romoje, Paryžiuje ir kt. Čia dainavo ir garsi to meto italų solistė M.Katanea. Turimomis žiniomis, Vilniaus žemutinės pilies teatre buvo pastatyta vienuolika veikalų. Daugeliui jų muziką parašė italų kompozitorius M.Skakis, libretus - V.Pučitelis. 1636 metais rugsėjo 4 d. jų bendradarbiavimas buvo apvainikuotas vienu iš reikšmingiausių spektaklių - "Elenos pagrobimu", pasižymėjusiu puošniomis dekoracijomis, prabangiais kostiumais bei įspūdingais sceniniais efektais.

Vienos garsiausių muzikų dinastijos atstovas M.Galile‘o darbavosi LDK didžiojo maršalkos, kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno rezidencijoje.

Spektaklio išlaidų biudžetą sudarydavo atsakingai ir rūpestingai. Renginių vadybininkai turėdavo tam tikrą ir pakankamą veiksmų laisvę spektaklio projekto biudžeto vykdymo laikotarpiui ir atsakydavo už galutinius veiklos rezultatus. Vadybininkai turėjo daryti realų poveikį kontroliuojamam objektui, t. y. savo padalinio veiklai ir joje daromoms išlaidoms. Spektaklio išlaidų biudžetą sudarydavo įsigyjamų medžiagų, dekoracijų, kostiumų siuvimui, skirtas biudžetas, gamybos ir darbo užmokesčio biudžetas ir repeticijoms (pastatymo) bendrųjų išlaidų biudžetas. Šios informacijos pagrindu būdavo prognozuojama pelno ataskaita, sudaromas prognozuojamas balansas ir prognozuojamų pinigų srautų ataskaita. Kiekvieno didikų ir kunigaikščio teatro biudžeto struktūra, savaime suprantama, priklausė nuo pačios kultūrinės įstaigos specifikos, o visų pirma - nuo kultūrinės veiklos vadybos organizacinės ir administravimo struktūros.

Spektakliai Vilniaus žemutinėje pilyje vykdavo vidiniame rūmų kieme, kuris virsdavo dabar suvokiama teatro sale: virš kiemo ištempiamas tentas, parteryje sėdėdavo vyrai, o arkinėse galerijose lyg balkono ložėse – moterys. Kiemo gale įrengiama įvairiaspalvė scena, nuo tento nuleidžiami šviestuvai - aliejinės lempos, kurių dėka tamsiausia naktis virsdavo šviesia diena… Baroko teatro žiūrovų salės centre stovėjo pakyla jaunavedžiams (nes būtent karališkų vedybų progomis ir būdavo statomi rūmų kiemų spektakliai) ir garbingiems svečiams, o likusi publika įsitaisydavo pusmėnulio formos tribūnose, prie langų ir balkonuose. Vadybininkai turėdavo užtikrinti, kad teatro turtas ir kuriamų pramogų produkcijos būtų apsaugotos nuo sukčiavimo, iššvaistymo, pasisavinimo, neteisėto valdymo ar kitų neteisėtų veiksmų. Ypač svarbi buvo kontrolė, turinti užtikrinti finansinės atskaitomybės kokybę. Teatro pareigybinių pareigų atskyrimas, užtikrindavo tinkamų operacijų ir įvykių registravimą bei sisteminimą. Atskyrus šias funkcijas, kaip antai dekoratoriaus nuo sceninės įrangos specialisto-mašinisto, kompozitoriaus nuo libretisto, scenos darbininko nuo statisto, buvo išvengta atvejų, kai kuris nors kolektyvo asmuo gali įvykdyti vagystę ar kitą kokį pažeidimą ir jį nuslėpti. Kai dėl šalių santykių specifikos konfidencialumo, įsipareigojimai buvo nustatomi tik vienai iš šalių (pavyzdžiui, užsieniečiams), jie būdavo įforminami rašytiniu pasižadėjimu, sukuriančiu pareigas asmeniui, pasirašiusiam pasižadėjimą, ir teises asmeniui, kuriam pasižadėjimas buvo skiriamas. Jau tada tarp šalių vyravęs konfidencialumo saugojimas užtikrino įsipareigojimų laikymąsi. To meto švietimo ir kultūros vadybos, politikų santykių ištakų raidai turėjo makiavelizmo priežastys. Tad ir visuotiniai veiksniai, kaip antai, socialinė-ekonominė šalies padėtis, praeitis, darbo, prekių, paslaugos tendencijos rodo, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai priėmė naujus vadovavimo žmonėms iššūkius, susijusius su socialiniais bei bendravimo įgūdžiais, vadovavimu, manipuliavimu. Juk ne be reikalo vienas iš išsamiausių ir tiksliausių mokslinio makiavelizmo apibūdinimų būtų „manipuliatyvi socialinio elgesio strategija“. Iš tiesų, galima būtų teigti, kad bet kokia darbuotojų veikla, kurios tiesiogiai nereglamentuoja darbo funkcijų aprašymas ir tarnybinės instrukcijos, gali būti priskirtos prie makiavelizmo - politinio elgesio. Nors makiavelistai buvo lankstesni, labiau improvizuojantys prie aplinkos ar aplinkybių. Apibūdinti muzikinį gyvenimą Vilniaus žemutinėje pilyje labai tinka lenkų istoriko Jerzy Jachmanskio žodžiai: „Reikšmingas ir vertas nusistebėjimas yra tas dalykas, kad stiprias tais laikais svetimas kultūrines ir kalbines įtakas - rusų, lenkų, lotynų, vokiečių ir net totorių - lietuviai sugebėjo pakreipti savo naudai ir net išnaudoti lietuvių tautybės sąmonės skiepijimui. Jos pažadino ir išplėtė dvasinį gyvenimą lietuvių visuomenėje“. Žemutinėje pilyje šimtmečiais klostęsis politinis, diplomatinis, visuomeninis, meninis gyvenimas nutrūko okupacinės rusų armijos invazijos metu. Svetimtaučiams buvo svarbu sunaikinti bet kokias lietuviškos valstybės šventvietes. Jos buvo deginamos, grobiamos, naikinamos. Teisingai pasielgta, kad jos pagaliau atstatomos. Todėl jas lankyti, padėti yra mūsų, visų Lietuvos valstybėje gyvenančių žmonių, pareiga. Estetinės vertybės tada skatino žmones veikti kartu su kitokių požiūrių ir tradicijų menininkais, praplėtė bendravimo ribas ir stabdė išorinį susvetimėjimą.

Atgal