VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

12 30. Pakelti puolusias dvasias

Petras Bielskis

Literatūroje nurodoma, kad dabartinis postmodernistinis teatras yra arbitralus, eklektiškas, hibridiškas, neturintis centro, netvarus, netolydus, atmetęs metafizinę gelmę, pakeitęs ją žaismingumu, virsta trumpalaikių dirgiklių menu.

Teatrologė R. Oginskaitė jau paliudija dabartinio mūsų teatro ideologų pastangas tiems teiginiams arba idėjoms suteikti realią formą. Skatinimas nebijoti „realybės šiurkštumo ir sukrėtimo“ pasidaro savatikslis: „Tas ketvirtos sienos kutenimas, jos daužymas, griovimas, noras susijungti su žiūrovu, įsiveržti į publiką ir nusitempti žiūrovą į sceną, nušauti jį ar duoti jam degtinės... Tai pasireiškia troškimu suartėti su žiūrovu. Personažas kalba žiūrovo kalba, vilki žiūrovo rūbais, o pats spektaklis labai dažnai primena aistringą seksą su publika.“

Prieš daug metų Adomas Mickevičius irgi suformulavo keletą svarbių teatro kūrybinių principų: žmogų dramoje galima atkurti tik atkūrus jo žemę, pragarą ir jo dangų, žmogaus gyvenimas turi būti vaizduojamas epochų sandūroje, dramoje privalo būti pranašystė, būtini dvasiniai ryšiai su protėviais, komedija ar farsas stumia dramą į nuopuolį, drama turi pakelti puolusius dvasia. (B. Rostockio „Adomas Mickevičius ir teatras“).

Iš klasikų žinome, kad kūrinys, paniekinęs žmogų, praranda meno kūrinio statusą. Nors ir dabar apie savo darbą, apie žmones aktorius Vladas Bagdonas kalba paprastai ir jaukiai: „Teatras, susietas su rimtimi, retai lankomas. Ir šiame rimtame vaidinime, kuriame tik retsykiais prasimuša juoko gaidelė, žmonės išsėdi iki pat pabaigos. Jie dūsauja, aikčioja ir išgyvena kartu su aktoriais dėl pastarųjų lemties. Už tai dar sykį dėkoju Eimuntui Nekrošiui“. („Aktoriškos būties atvėrimai ir nutylėjimai. Bernardinai“)

Tokia yra dabartinio teatro priešprieša: šokiruoti ar pranašauti, ar žiūrovą reikia nusitemti, duoti jam degtinės, gal nušauti, o gal pakelti puolusius dvasia.

Mainos rūbai margo svieto

Baltijos šalių likimai, kultūra ir Ryga glaudžiai susieti. Apie mūsų protėvių bendrą gyvenimą kronikose jau skaitome prieš 800 metų. „1205 metais, gavėnioj, kada didžioji dalis čionykščių tautų (magis illae gentes) daro savo puolimus, lettonai, apie du tūkstančius jų raitelių (vivorum equitum) užpuolė estus. Ir kai lettonai slinko palei Dauguvą ir ėjo pro Rygą, į šį miestą su savo draugais užėjo vienas turtingas ir galingas lettonas, vardu Svelgate. Tarp rygiečių, sutikusių jį taikiai, buvo vienas fryzas, vardu Martynas, kuris Sveigatei davė midaus (medonem). Kada tas išgėrė midų, tai nuėjo prie kariuomenės ir savo draugams sakė: „Ar jūs nematėt, kaip to teutono, prinešusio man midaus, drebėjo rankos? Vos tik juos pasiekė gandas apie mūsų atvykimą, jie taip išsigando, kad ir dabar tebedreba. Šiuo metu negriausim miesto, bet kai nugalėsim visą kraštą, prieš kurį mes einame, tai visus sugaudysime ir išmušime, o jų kaimą (villam) sunaikinsime. Kažin ar šitame mieste rasis tiek dulkių, kad mūsiškiams tektų po pilną saują“ (Henriko Latvio „Livonijos kronikos“). Kažin, ar pasikeitė žmonės, gal „puolimai“ įgavo kitokias formas? Atrodo, mes kaip broliai gėrėme skanų latvių „tumšais“ alų ir susižavėję džiaugėmės Ryga. Tomis dienomis latviai šventė Nepriklausomybės dieną, miestas pilnas gėlių ir iškilmingos rimties. Ir mums buvo didelė šventė...

Ypatingai įdomus kronikos kultūrinis paliudijimas: „1206 metų žiemą Rygoje buvo surengta misterija, kad pagonys, matydami veidus (pranašų), išmoktų pažinti krikščionių tikėjimo pradžią. Šito vaidinimo, kurį žiūrėjo tiek naujakrikštai, tiek ir pagonys, tekstai buvo rūpestingai vertėjų išversti. Tačiau kada Gedeonas šarvuotas pradėjo kautis su filistimiečiais, tai pagonys iš baimės, kad jų nenukautų, pradėjo nuo vaidinimo bėgti, tačiau buvo nuraminti ir grąžinti atgal. Bažnyčia neilgai buvo ramybėje ir taikiai ilsėjosi. Minėtasis vaidinimas buvo tarsi prologas ir ateities pranašystė“ (ten pat). Pagonys - tai mūsų protėviai, žemaičiai nuo Apuolės ar Kuršo. Teatras kaip susikalbėjimo būdas, kaip pranašystė jau mums žinomas nuo Mindaugo laikų.

Rygon, į Baltijos teatrų festivalį (2011. 11.19-23), suvažiavo trijų tautų (Estija, Latvija, Lietuva) teatrai. Suvažiavimas garsus bent tuo, kad dar įsipareigojama kelti ir vaidinti tik nacionalinę dramaturgiją. Kartu su nekonkursine programa suvaidinta 15 įvairios tematikos ir problematikos, žanro bei paskirties spektaklių, pasireiškė daug režisierių ir aktorių, scenografų, stilių ir krypčių. Okupaciniais metais šis festivalis buvo nacionaliniu svarbos reiškiniu, priedanga nacionalinei kultūrai išvesti į pasaulį. Gal ne per garsiai, bet vis tiek apie suvaidintus veikalus buvo kalbama ne tik Lietuvoje, ne tik prie Baltijos. Suvažiuodavo teatrų meno vadovai, visa spauda lūždavo nuo informacijos. Dabar, kai galima skelbti apie savo kultūrą „kurčiajam ir aklajam“, ypač Lietuvoje pabrėžtinai mažai domimasi. Ir pasirengimas festivaliui, ir atranka, ir parama vangi. Iki šiol niekam nereikia jokios informacijos. Lyg ir nebūta. Anais metais, kai už renginį buvo atsakinga Lietuva, nors organizatorius entuziastingai ir kūrybingai barė. Kažkas neatlieka savo pareigų, kažkam taip naudinga, kuo blogiau - tuo geriau. Patys nedirba, o šaukia, kad visada ir dėl visko kaltas ministras pirmininkas. Gyvi anekdotai.

Sudaryta tarptautinė teatrologų vertinimo komisija: prof. Pirko Koski (Suomijos Helsinkio universiteto teatro katedros vedėja), teatro kritikas Jakas Alikas (Estijos Vilandės teatro meno vadovas, buvęs respublikos kultūros ministras), prof. Petras Bielskis (Lietuvos Klaipėdos universiteto teatrologijos magistrantūros vedėjas), teatro kritikas Matis Linavuoris (Suomijos teatrinės spaudos ir radijo redaktorius), prof. Silvija Radzobė (Latvijos universiteto teatro meno mokslininkė). Komisijai pirmininkavo, kaip ir dera, festivalio organizatorių šalies - Latvijos - teatrologė. Be to, festivalio spektaklių peržiūrose, aptarimuose ir pasitarimuose dar dalyvavo Lietuvos teatro sąjungos deleguota teatrologų grupė: prof. dr.Jurgita Staniškytė, dr. Nomeda Šatkauskienė, Jūratė Petruškevičiūtė-Grigaitienė ir Elvyra Markevičiūtė. Tiesa, pokalbiai po spektaklių labiau panašėjo į spaudos konferencijas žurnalistų smalsumui patenkinti. Pokalbių apie dabartinio teatro kūrybines problemas, naujas idėjas, klystkelius ir atradimus, nacionalinio teatro vietą pasaulyje, meną ir komerciją, kintančią ar griūvančią teatro struktūrą, pasikeitusią ar nunykusią teatro funkciją visuomenės dvasiniame gyvenime galėjo būti, bet atrodo, kad nebuvo. Bent tokiame lygmenyje kaip tikėtasi. Estų teatrologams atstovavo išimtinai jaunimas, vadovaujamas teatro kritiko Jako Aliko. Kažkodėl tylėjo latvių teatrologai, nors kuluaruose šmėsčiojo ir Normundas Akotis, ir Dainis Grinvaldis.

Festivalio dienomis, šeimininkų teisėmis, latviai iškėlė penkis savo teatrus ir suvaidino vienuoliką spektaklių. Konkursinėje programoje kiekviena šalis pristatė po du nacionalinės tematikos spektaklius.

Dėl darbų gausos ryškiausiai, ko gero, dabarties teatro situaciją atidengė latviai. Panašu, kad jiems dar pavyko išsaugoti Rudolfo Blaumanio (1863-1908) teatrinę tradiciją. Tai vienas žymiausių latvių rašytojų, vaizdavusių kaimo gyvenimą: subtiliai atskleidžiami žmonių santykiai, jausmai, buitinis konkretumas siejamas su psichologiškumu, dorovine problematika, daug dėmesio skiriama formai. Jis padarė didelę įtaką latvių tautinio teatro raidai. Ypač tos savybės dar jaučiamos dabartinio Latvijos nacionalinio teatro spektakliuose. Kad ir režisieriaus Valterio Silinio spektaklis „Vėlių upės krantas“ pagal Melanijos Vanaga romaną apie latvių tautos tremties klajones po sibirus, veržimąsi tėvynėn, žūtį ir išlikimą. Konkretumas įvilktas į labai taupią formą (veiksmas vyksta ankštame gyvuliniame vagone, teatro rūsiuose), bet žmogaus dorovinis taurumas subtiliai atskleidžiamas aktyviu psichologiškumu. Nieko nereikalingo, viskas sutelkta į vieną tikslą - išlikti.

Tam tikra latviško mentaliteto egzotika sužėrėjo režisieriaus Valdžio Lūrinšo spektaklyje„Latgola.lv“ pagal Danskovites (Anita Ločmele) inscenizaciją (Latvijos nacionalinis teatras). Irgi jaučiama ir matoma mažos tautos atkakli pastanga išreikšti save. Teatras su meile ir atsidavimu iškelia tas savo tautos vertybes, kurios įtvirtina jų identitetą pasaulyje. Ne komedija, o linksmas viso gyvenimo permąstymas, liaudiška sakmė apie kaimo žmonių Ontano ir Anes buvimą prie žemės, su žeme. Vieniša pagyvenusi moteris, kurios du vaikai išsikėlė į Rygą, sukasi savo ūkelyje. Vėlyvą vakarą į jos duris pasibeldžia Ontanas, kaimynas, kuris kaip ir ji išleido vaikus į miestą ir gyvena vienas. Kaimynai sumano piršlybas. Gyvenimas prasideda tarsi iš naujo. Tik niekas niekada nesikartoja taip pat, kaip jaunystėje. Tada buvo drama, o dabar jau komedija. Norom nenorom vėl prisimena R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ su jam būdingajuoko kultūra, patraukliu komiškumu, pozityvia ironija. Tarsi nieko svarbaus neįvyksta, bet eina žmogaus gyvenimas, pilnas nesusikalbėjimo, nesusipratimų, nepiktų išdaigų, vilties ir atjautos. Piršlybos, vestuvės, paršo skerstuvės, svečiai, ligos ir žiniuonių vaistai, alus, tikras ir pamainytas, susipykimai ir susitaikymai čia veržiasi kaip vanduo iš šaltinio - tik skaidrus ir nepakartojamas. Dar gyvas autentiškas latviškas teatras su ryškiais charakteriais, tipažais, liaudišku humoru ir gyvenimo aromatu.

Aktorius Uldis Dumpis (Ontans) pripažintas geriausiu metų aktoriumi Latvijoje, nors Dace Bonate (Anne) savo vitališkumu ne tik, kad nenusileidžia jam, bet laiko viso spektaklio keturis kampus, jos pilna visur, sukasi kaip vijurkas, viską pati pradeda ir viską pabaigia. Kai ji įlekia į sceną - atrodo, kad oras kibirkščiuoja, skamba, šviečia.

Spektaklyje daug dainų, gyvo muzikavimo. Įvesti net specialūs personažai – Žmogus prie kontraboso, Sibemolis. Daugelis aktorių groja kokiu nors instrumentu. Pats Uldis tampo armoniką.

Dabartis į spektaklį ateina su laterna - magikos technika - pro pirmojo plano baldus ir rakandus gale, viso ekrano pločiu išsišviečia spalvoti, dinamiški Latvijos gyvenimo vaizdai: erdvūs laukai, ganyklos, arklių naktigonės, dideli medžiai, vinguriuojantys vieškeliai, bažnyčių bokštai, vestuvės, laidotuvių eisenos, epiški ūkio darbai, sodybos ir iš rąstų suręsti svirnai.

Liepojos teatras parodė gotikinę K. Šenherio dramą „Ragana“, perpildytą „vyno, aistros, kraujo ir mistikos“ (rež. Dž. Dž. Džilindžeris). Jau visiškai kitos kultūros atspindys. Du vyrai ir viena moteris – nieko gero nesitikėk. Klasikinis trikampis čia niekuo dėtas. Nors veikia senas vyras, jauna moteris ir erželingas meilužis, bet spektaklio tema veda į žmogaus gyvulišką prigimtį. Visi čia deramai sugyvulėję. Aktorė Inesa Kučinska už vaidmenį „Žmona“ pripažinta metų aktore - tikriausia ne dėl to, kad publikos šokiravimui atrado reitūzus, tokius padėvėtus, suglamžytus, apdribusius, viduramžiškus ir drumzlinus. Tik atsidaro scena, gana patraukli moteris su vargu, tingiai išlipa iš tų reitūzų ir demonstruoja savo nuogą moteriškumą senam vyrui. Šis žiūri ir tiek. Vėliau, kai muitininkas arba meilužis kardu paduria jos vyrą, ji vėl kartoja tą pačią sceną prieš mirštančio senio akis, o meilužis, pagautas euforijos, užsimauna reitūzus ant galvos. Yra ten ir intrigos, ir aktoriai dirba dorai: senis nori verstis kontrabanda, o muitininkas nori jį sučiupti. Moteris tampa ta keičiamąja moneta. Gal čia tokia viduramžių parodija?

Pirmas konkursinis Dailės teatro spektaklis „Aija pagal Jaunsudrabinį“ (rež. Regnaras Vaivaras). Postmodernus teatras, o tai reikštų tam tikrą neigimą arba, kaip minėta, „primena aistringą seksą su publika“. Trijų jaunų žmonių (Aija, Janis, Juris) istorija. Šeima kaip vertybinė dorovės gairė panaikinta. Vyksta kažkokios meilės ir laimės paieškos. Spektaklyje daug sąmoningos nešvaros ir betvarkės, vanduo, viskas šlapia, vandens pripilamas sklidinas dubuo, įsodinama mergina ir dar apliejama vandeniu, kelnaitės (deja, nebe reitūzai) tai numaunamos, tai užmaunamos ir būtinai daug sekso - pirmajame plane patiestame ir baisiai sujauktame guolyje – pakaitomis tai su vienu vaikinu, tai su kitu. Pagaliau Janis persipjovė venas ir tyliai, tame pačiame guolyje, vienišas laukia mirties.

Naujasis Rygos teatras, spektakliu „Zieduonis ir visata“ (rež. Alvis Hermanis), iškeldamas savo tautos didįjį poetą Imantą Zieduonį, pabandė atstatyti etinę lygsvarą. Didelę asmenybę visi mato iš toli, bet kiekvienas mirtingasis nori savo didžiuosius pamatyti ir iš arti. Latviai apie savo dainių kalba atsargiai ir švelniai, su lengvu pamarėnų humoru. Zieduonis kartu su Latvija nugyveno sudėtingą gyvenimą, daug keliavo per pasaulį, giliai pažino pasaulį, suprato sudėtingą jo būtį. Ir spektaklio pavadinimas įvardinamas įvairiai: vieni rašo „Ziedonis and the universe“, kiti verčia kaip „Zieduonis ir pasaulis“ arba „visata“, „visums“.

Atgal