VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

12 30. „Kerštas yra kartus“

Įžymus slovėnų rašytojas Žarko Petan, kieno vardas įtrauktas į 55-ių geriausių pasaulio aforistų sąrašą, be aforizmų kuria prozą, esė, scenarijus ir pjeses teatrui.

Skaitant Žarko Petano dramatinius kūrinius iš rinkinio „Pjesės ir pjesytės“ („Igre in igrice“, Grosuplje: Mondena, 2004), dažnai aptinkame šio leidinio puslapiuose aforistinio pobūdžio replikų bei artimų maksimai arba „sparnuotajai frazei“ personažų pasisakymų. Šitos žeriančios autoriaus minties kruopelytės čia puošia veikėjų charakterius, čia išryškina siužeto struktūros ypatybes.

Taip rytietiškoje fantazijoje „Vaidila“ („Igralec“), kurios veiksmas vyksta prasimanytoje XVI amžiaus Rytų šalyje, randame artimą rytiečių pasaulėjautai posakį: „Laikas nėra arklys, kurį galima perlieti botagu, priverčiant lėkti šuoliais“. Taip kalba vienas valdovų Mehmed - paša, kitur atvirai prisipažindamas: „Laikas - mano nenugalimas priešas“. Daktaras vardu Kajsunizade taria: Visas ligas pažįstu, o apie mirtį ničnieko nežinau, kadangi mirtis - ne liga, o ligos pabaiga. O pagrindinis „Vaidilos“ herojus - Pelivanas - aktorius, lėlininkas, pokštininkas, visų galų žmogus, sugebėjęs, pavyzdžiui, sumeistruoti tokią tobulą, virvutėmis valdomą, mirusio sultono iškamšą, kad šalies svečiai laiko tąjį sultoną gyvu.

Pelivanas nuolat samprotauja politikos ir meno temomis: „Pagrindinio vaidmens nereikia skirti statistui. Politikoje, kaip ir teatre, pagrindinį vaidmenį privalo vaidinti visų geriausias aktorius, kuriam tasai vaidmuo nuo pat gimimo lemtas“. „Menininkas, dirbantis dėl pinigų, nevertas menininko vardo. Tikras menininkas kuria savo malonumui ir todėl sugeba iškilti aukščiau kasdienybės“, - teigia Žarko Petan vaidilos Pelivano lūpomis.

Senų senovėje gyvenančiam Pelivanui antrina mūsų laikų lyrinės, su grotesko atspalviais binarinės pjesės „Klausymai“ („Avdicija“) herojai - mieli garbaus amžiaus Aktorius ir Aktorė: „Vaidindamas visa savo širdimi trokšti kiekvienam iš eilės žiūrovui į širdį įkibti“. „Jaučiuosi scenoje lyg kūrėjas, sumanęs sutverti pasaulį“. „Poilsis - ne aktorių dalia“.

Šiuolaikinis Žarko Petano farsas „Kerštas yra kartus“ („Maščevanje je grenko“) parašytas skaudžia emigracijos tema: brolis palaidūnas Tonis grįžta iš Amerikos namo, į Slovėniją - pusiau pamiršęs gimtąją kalbą, bet ir angliškai nekaip pramokęs - ir apsistoja normalioje, tipingoje savo sėslaus brolio Branės šeimoje. Šeimyniniuose farso personažų pokalbiuose yra įdomių pastabų. Dirbęs užjūry laidojimo paslaugų firmoje Tonis postringauja: „Amerikoje nepakanka šiaip sau gerai gyventi - ten reikia būti didžturčiu tarp turtuolių.“ „Gyvenimo trukmė Amerikoje yra ilgiausia pasaulyje… Daug kas ten sulaukia ir šimto metų amžiaus. - Užtat jie miršta ant pinigų nesėdėdami.“ Tuo tarpu Slovėnų pasaulyje yra per mažai tam, kad jie žudytų viens kitą“. Šioje pjesėje perskaitome ir Tito valdymo laikų anekdotą: „Ligonis, gulintis mirties patale, kviečiasi ne kunigo, o partijos sekretorių ir išsako norą tučtuojau įstoti į partiją. Sekretorius netenka žado: kam tau? - Tam, kad mirtų vienas jūsiškių, o ne vienas mūsiškių!“

Autobiografiniais motyvais grįsta Žarko Petano pjesė „Tušti pinigai, arba kelionė iš tėvo namų ir atgal“ kiek primena Sauliaus Šaltenio „Duokiškio balades“, puikiai Eimunto Nekrošiaus režisuotas Kauno dramos teatro scenoje 1978-ais metais: tėvas, du sūnūs, tragiškas darnios inteligentų šeimynos būvis pokario negandų sūkuryje…

Nepaisant visų nepriteklių bei pavojų slovėniška šeima švenčia Tėvo ir Motinos (kuri yra ligota ir neužilgo išeina Anapilin) vedybinio gyvenimo dvidešimtmetį. Prie negausių vaišių stalo, kuriam paruošti buvo sunaudotos visos namuose likusios maisto atsargos, susirinkę veikėjai širdingai sveikina jaunavedžius, o Tėvas progine bei žaisminga žodžio daryba atitaria: „Mes ne jaunavedžiai, mes jau - senavedžiai“; čia skamba ir liaudiškos išminties perlai - „Vyrą lengviau gauti, nei išsaugoti“, „Vedybos žmogui užriša rankas, užtat atriša akis“.

Šiuolaikiškame politiniame pamflete „Zmagoslav Sloven, diktatorius de luxe“ ženklūs personažai - Pirmininkas, Sekretorius, du Profesoriai bei kiti socialinių grupių ir sluoksnių atstovai potencialių žiūrovų akivaizdoje - uoliai diskutuodami - bando sukurti naują veiksmingą politinę partiją, ir nenuostabu, kad jie išsako aibę įvairių sentencijų: „Visagaliai valdininkai yra neliečiami, lyg šventos karvės Indijoje“, „Visų laikų bei kraštų diktatoriai klaikiai panašūs - vienas o vienas“.

Diktatorių tema Žarko Petano pamflete itin opi, apie tai byloja ir toksai disputo fragmentas: „Diktatorių yra kaip šieno. - Kur? - Visur, Pietų Amerikoje, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje, o be to - ir mūsų kaimynystėje. Reikalui esant, galėtume kokį nors jų importuoti. - Dieve, saugok!“

Vienas diskusijos apie naują partiją dalyvių - verslininkas Jože - sako: „Esu rinkos ekonomikos šalininkas: kuo pigiau perki, tuo brangiau parduok“.

Sekretorius, užuot pasakęs „kreditingi bankai“, vartoja šmaikštų ir, beje, priešingos reikšmės neologizmą - kredebilūs bankai“ (visiškai nebeduodantys kreditų); Profesorius tuo tarpu mąsto paradoksais - „Mūsų ateitis - gražioje praeity“. Emancipantė Binca primena politikuojantiems vyrams, kad būtent „Moteris ramsto tris trobos kampus, ir dar ketvirtą kampą vyrui ramstyti padeda“.

Ieškodami teigiamų pavyzdžių personažai džiugiai prisimena posakį „Politika ir mokslas turi eiti ranka rankon“, nors ir nebegali prisiminti, kuris iš dviejų garsiųjų slovėnų literatų - Prešeren‘as ar Cankar‘as - tai pasakė.

Ogi grakšti plačiai žinomo pasakymo „Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“, priskiriamo XVIII a. prancūzų rašytojui pasakėtininkui Žanui Pjerui Florianui, parafrazė „Kas juokiasi paskutinis, tas juokiasi pats iš savęs“ puošia Žarko Petano aforistikos pasaulį.

Iš slovėnų kalbos vertė ir parengė Laurynas Baltušnikas

Atgal