VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

01 06. Pakelti puolusias dvasias (2)

Petras Bielskis

Zieduonis kartu su Latvija nugyveno sudėtingą gyvenimą, daug keliavo per pasaulį, giliai jį pažino, suprato sudėtingą pasaulio būtį. Ir spektaklio pavadinimas įvardinamas įvairiai: vieni rašo „Ziedonis and the universe“, kiti verčia kaip „Zieduonis ir pasaulis“ arba „visata“, „visums“.

Tik visa bėda, kad Zieduonis ten yra, bet dramaturgijos nėra – yra intermedijos apie Zieduonį... Scenarijus parašytas pagal tekstus iš pokalbių su poetu, iš straipsnių apie jį. Poeto asmenybę, mąstymo būdą ir pasaulio supratimą gerai reprezentuoja kažkada Lietuvoje atspausdintos jo „Epifanijos“ (Varpai. Literatūros almanachas. 2006[20], p. 142, A.Valionio vertimas). Kūrinys įtrauktas į Latvijos kultūros kanoną, yra laikomas latvio sukurta vertybe arba etalonu.

Visas spektaklis sudarytas iš mažų epizodų: Zieduonis ir motociklas, Zieduonis ir asiliukas, Zieduonis ir šachmatai, Zieduonis ir erotika, Zieduonis ir prezidentė, Zieduonis ir Rainis, Zieduonis ir medžiotojai... Aktorius Alvis Znotinšas, nepaprastai talentingai ir linksmai persikūnijęs į poeto Imanto Zieduonio paveikslą (liesas, palinkęs ir didžiuliu baltų plaukų pašiauštu kuodu ant galvos), į tuščią scenos erdvę sunkiai įstumią raudonu emaliu žėrintį motociklą. „Nuskrido drugelis, pralėkė motociklas, pakiliai prasidėjo pavasaris. Kalnuose žydėjo krokai, pievose geltonavo pienės, viskas prasidėjo pakiliai. Kas tau nutiko? Kodėl ta ieva taip sušuko? Ar ji tavęs ko nors prašė? Kodėl tu paniurai? Kas tau nutiko? Iš kur nusileido ši snaigė ant tavo kaktos? Po to sutviskėjo dar ir dar viena, ir tavo kakta jau buvo apsnigta. Dabar ir žiema, ir vasara tavo akyse”(ten pat). Motociklas nugriuvo ir sunkiu savo kūnu prislėgė varovą. Imantas ilgai, sunkiai ir bergždžiai bando motociklą atkelti - šis nuo vieno šono žlagsėdamas persirito ant kito, vėl ant kito. Zieduonis suplukęs pasitaisė peruką, vos ne kepurę ir dairosi pagalbos. Atėjo stiprus vyrukas, nuleido scenos „štangą“, trosu užkabino motociklą ir pakėlė virš tuščio ruimo. Supasi šis, kabo ir kabės visą vaidinimo metą. „Aš esu iki kelių vandeny, iki kaklo. Jeigu aš stoviu ant mažyčio sielio, o tas neišlaiko mano svorio ir iš lėto grimzta, vanduo bėga į burną – ar aš galiu sakyti, kad turiu platformą? Jei nėra atramos taško, galbūt yra sustojimo punktai? Žvaigždės yra sustojimo punktai. Visi skęstantieji artėja prie žvaigždžių, bet nė vienas neišsigelbėjo. Žvaigždės yra toli. Aš esu iki kelių vandeny, iki kaklo”(ten pat).

Iš dešinės, tarp scenos šoninių pasirodo tikras, gyvas, rusvai pilkas, baltais šonais asiliukas. Karpo ilgomis ausimis, dairosi į salę. Zieduonis pasitinka jį kaip seną draugą. Asiliukas irgi glaustosi, lūpomis rupšnoja Ziedonio ausį, lyg ką kuždėtų. Sako, kad jį poetui padovanojo tadžikai. Jis nešęs ryšulius į kalnus, bet prie tam tikos ribos sustojęs ir toliau nė žingsnio, tik žemyn. Tadžikai ir rytų kultūra - vyrai varinėja šachmatus. Priėjo Zieduonis ir visus aplošė.

Epizodas apie erotiką. Šiais laikais teatras neretai savo vulgarumu pralenkia ir bordelius. Didelis stalas paguldomas briauna ir sudaro portalą. Suoliukas iš kairės ir dešinės - ant vieno sėdi bernai, ant kito - panos. Flirtas nesiseka. Iš anapus, už portalo pasikabina rankos, kažkas prisitraukia ir pasirodo gaurai – Zieduonis. Perlipo. Viena nuo merginų suolo užleido jam vietą ir pati atsisėdo ant kelių. Visų veidai ištyso. „Ar galiu išeiti trumpai valandėlei?.. Leido, ir aš parėjau tik vakare. Aš neapsimetinėjau, aš nenorėjau meluoti, aš pamiršau save ir savo motiną, nes tai, ką sutikau, buvo stipresni už mane. Jūra buvo stipresnė. Kopos buvo stipresnės, ir nuo jų negalėjau atsitraukti. O, šis laimės pojūtis, pirmapradis ir plikabambis! Kartą aš negrįžau. Ar gali lašas, atitrūkęs nuo varveklio, pasakyti – trumpai valandėlei?.. Ar gali trumpai valandėlei išlėkti strėlė? Taip aš išėjau vieną kartą” (ten pat).

Neištikimybė. Moteris, sėdėjusi ant kelių, paėmė didelę violetinių alyvų šaką ar puokštę ir ėmė plakti Zieduonį per galvą, per pečius. Ilgai vis mušė ir mušė. Zieduonis kentėjo susikūprinęs: „Aš įėjau į save, o štai dabar aš išeinu. Aš išeinu iš jo. Tai jau nebe aš, bet ir ne jis. Ir ko aš tąkart jame ieškojau? Jis – miręs žmogus. Jis mirė iš pykčio. Mirė niekindamas. Mirė pats save paniekinęs. Aš išeinu iš jo” (ten pat).

Asiliukas visą laiką stovėjo pašalėje ir plakdamas uodegyte laukė. Zieduonis atnešė glėbį šieno, pametė, ten pašalėje jis ir gyvens visą vakarą. Ir savo gamtinius reikalus čia pat susitvarko. Tik Zieduonis, reikalui esant, atsineša šluotą su žarstekliu ir nedelsiant viską sutvarko.

„Tamsoje lengviau nei šviesoje surasti kelią. Dieną tave apninka dvejonės. Tu pasitiki kitų pėdsakais, kitų ratų vėžėmis, kitų paliktais ženklais, tu galvoji ir svarstai: pasitikėti? nepasitikėti? eiti tenai? ar neiti?

Ar tie, kurie čia praėjo, buvo protingesni? Tu nežinai. Tu patikėjai išvažinėtu keliu, bet po poros kilometrų sugrįžai – matai, visi patikėjo ta vėže, ir visi nusivylė.“

„Pasirodo, šis kelias niekur neveda.”(ten pat).

Atgal