VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

01 13. Pakelti puolusias dvasias (Pabaiga)

Petras Bielskis

Stovi Zieduonis ir greta jo atsiranda keletą kartų didesnė Rainio figūra. „O dangau, man saulė iškrito. Kokia gėda, visi eina pro šalį – o man saulė iškritusi. Visi aplenkia mane, o aš, atsiklaupęs vidury kelio, renku ir metu maišan.”(ten pat).

Zieduonis ginčijasi su politike, savo bičiule Latvijos prezidente Vaira Vyke-Freiberga. Perfrazuoja jos progines kalbas, svarsto kas yra nacija ir kas yra tauta.

„Aš jums sakau: dainuokite! Dainuokite, kada jums yra gera. Bet daugiausia dainuokite tuomet, kai jums reikia nugalėti beprasmybę. Dainuokite į akis tam, kuris jus plūsta. Džiaukitės suvokę savo pranašumą, kai jus muša. Aš tai labai gerai menu. Kai buvau mažas vaikas, mačiau per kambario langą, kaip kaimynė mušė savo sūnų. Jis stovėjo prie klėties kertės ir dainavo. Motina mušė jį virbu sulig šluotos kotu, o jis šypsojosi ir dainavo; ji pavargo, o jis dainavo. Tada ji nuleido rankas, o jis dainavo, paglostė sumuštus pečius ir nuėjo dainuodamas.

Dainuokite sausakimšuose troleibusuose (prakeiktieji nori išdainuoti savo pyktį!). Jeigu jums reikia mokėti už dainavimą, susimokėkite! Dainuokite, kai geriate. Iš liūdesio, iš nuobodulio jūs geriate. Jūs galite išgerti pusstuopį, bet ar jūs galite pusstuopį išdainuoti? Dainuokite prie kapo. Ko jūs tylite, dainuokite! Jis negirdi. Ne jam. Dainuokite ne jam išeinant, bet jiems – likusiems. Ne apie liūdesį kape, o apie tą lapą viršūnėje. Sau, gyvieji! – jums, o ne jam reikia dainos”... (ten pat)

Taip apie savo Didįjį kalbėjo latviai.

Tarptautinio Baltijos teatrinio festivalio prizai

Estai irgi iškėlė vieną savo didžiųjų – garsų viso dvidešimtojo amžiaus režisierių Karelą Irdą. Asmenybė labai kontraversiška. Visą tarybinį laikotarpį vadovavo Tartu teatrui, globojo ir gynė jaunus režisierius, bet nesuprato Estijos išsivadavimo ir atgimimo reikšmės, pasiliko komunistų partijoje. Spektaklio autorius ir režisierius Ivaras Pelu surado donkichotišką vaizdavimo stilių, nors jaunas ir gabus aktorius Nero Urke, kurdamas Irdo paveikslą, panaudojo tik vieną kitą jo išorinį būdo bruožą – maksimalizmą, karštakošiškumą. Tarsi ne charakteris, o charakteringumas. Yra daug gražių scenų – aktorių trupės atranka, pastabos žmonos repeticijoje, naktis po konflikto su Panso mokiniais, žmonos mirtis, TSKP suvažiavimas Maskvoje, kelionė malūnsparniu į beprotnamį, mirtis arba tarybinio himno giedojimas. Matome kaip stojantys į teatrą jaunuoliai, deklamuodami Estijos tarybinį himną, privalo atkartoti pompastiškas paties Irdo intonacijas, rodyti darbo entuziazmą. Arba žmona, muzikinių spektaklių režisierė, atsargiai vis prašo dainininkų kartoti ir kartoti muzikinę frazę, atėjo Irdas, sustaugė, visus iškoneveikė. Viskas iš pradžių, o jiedu nei stebi, nei mato, ilgai kažką intymiai kuždasi. Pašoko Irdas, vėl suriaumojo, vėl iš pradžių, o pats su trenksmu išėjo. Miegamasis, žmona mezginiuota lovoje skaito laikraštį. Ilgai skaito, tik skaito. Grįžo Irdas. Pavirto ant savo lovos ir tyli. Žmona skaito. Vėl ilgai tyli ir skaito. Pagaliau vos girdimai paklausė – „Kas tau yra?” Ir vėl ilgai tyli. Dar paklausė ir Irdas švogždamas sudejavo apie teatro naujokų maištą prieš jį. Kažką ji priminė apie patologinę didybės maniją. Savo laidotuvėse žmona pati pasilaiko gėlių vazonėlį, Irdas pasako ramią kalbą, ir ji išeina. TSKP XXII suvažiavimas. Visi reikšmingais veidais. Irdas pozuoja, visi pozuoja ir linksi. Ir šneka. Paskui susėdo dviese į krėslus. Tas vienas ėmėsi šturvalų, pilotuoja, o Irdas sinchroniškai vaidina kylančio malūnsparnio perkrovimus, posūkius, oro duobes. Meistriškai įvaldę judesį. Atskrido, nusileido, o čia, pasirodo, beprotnamis. Vienas stovi scenos viduryje ir gieda senąjį tarybinį himną, tą patį, kurį mokė pradžioje. Palengva įsiklauso į prasmę ir nutyla, nebaigęs giedoti. Ir vėl, ko gero, scenarijus, drama turi kitokią struktūrą, arba drama sumenko.

Ketvirtos sienos daužymas arba pasaulio pabaiga rimtai prasidėjo antrajame estų Von Kralo teatro spektaklyje „Pasaulio pabaiga“ (The End). Teatro trupę sukūrė šeši aktoriai prieš dešimtį metų – Tina Tauraitė, Mari Abela, Rina Maidre, Erkis Lauras, Tavis Elma ir JuhanasUlfsakas. Spektaklį sudaro trys dalys: ugnies apeigos, paskutinė vakarienė ir pabaiga.

Vaidinimas prasidėjo kažkur toli už miesto, už Dauguvos restauruotoje baldų gamykloje. Net seni taksistai negalėjo surasti. Didelė, erdvi, kvadratinė patalpa, buvęs gamybinis cechas. Prie vieno šono išsilydžiusiomis žvakėmis aplipdytas altorėlis, o žiūrovų vietos sužymėtos ant judančių laiptinių platformų, ir jos išdėstytos aplinkui altorėlį, gal aukurą. Aktoriai palaipsniui įžiebia žvakes, stato naujas, užsidega dujiniai šviestuvai, ugnis plečiasi į ugninį kamuolį, vaškas lydosi, sklinda smilkalai. Anemiškai kalbami Zaratustros tekstai. Paprašiau savo bičiulio esto Jakso išversti, bet šis sakė, kad dėl tekstų minties painumo jis negali to padaryti. Zoroastrizmas kaip mokymas arba religija susiformavo persų kultūroje apie VI a. dar prieš Kristų. Atrasta priešprieša: geras – blogas, šviesa – tamsa, Išmintingasis Viešpats – piktoji dvasia. Atliekamos ugnies garbinimo apeigos, žmogus žvelgia į savo pradžią.

Tarptautinė teatrologų vertinimo komisija: prof. Petras Bielskis (Lietuva),vertėjas, Festivalio direktorius Janus Johansonas (Latvija), vertėjas, prof. Pirko Koski (Suomija), prof. Silvija Radzobe (Latvija), teatro kritikas Jakas Alikas(Estija), teatro kritikas Matis Linavuoris (Suomija)

Pajutome, kad mūsų platformos pajudėjo. Greta buvę žmonės nulėkė kažkur į priešingą patalpos pusę, uždengė aukurą. Mūsų platforma energingai apsisuko ir prisiglaudė prie sienos kairėje, kiti nuvažiavo į dešinę, ir atsivėrė už mūsų nugarų buvusi ištaigi, šiuolaikiška svetainė, moderni virtuvė. Atėjo jaunas išvaizdus vyrukas ir spėriai ėmėsi ruošos. Atsidarė vandens čiaupai, įsijungė dujinės viryklos, sužvango prabangūs kaistuvai, po visą erdvę pasklido spirginamų bulvyčių, smulkiai pjaustomų svogūnų, paprikų, įvairių žolelių kvapas. Ėmė rinktis svečiai ar šeima, ant stilingai dengto stalo atsirado puošnūs indai, stiklai, brangus vynas. Moterys ruošoje nedalyvauja, o vyrai šį bei tą pataiso, paragauja .Vakarienė tik prasideda. Atsistojo moteris su vyno taure ir pasakė, kad visiems ši vakarienė yra paskutinė. Nutilo, atsisėdo. Visi tylėdami paliko nebaigtas gerti taures ir taip pat tylomis, palengva pasišalino. Moteris nuslydo į aslą. Pirmas atėjęs vyrukas kažko palaukė ir lyg niekur nieko ištuštino likusį taurėse vyną, sukrovė neplautus indus ir taip pat ramiai išėjo.

Kažkas baisiai sprogo, iš visur ėmė veržtis dūmai, pabiro fejerverkų ugnys ir tarp žmonių pašėlusiai rėkdami ėmė lakstyti plunksnomis apsikaišę galvas indėnai. Pasipylė stiklai, dužo indai, lūžo baldai, čia pat asloje pridergė prabangius skrudintuvus, rieškučiomis sėmė pomidorų padažą ir tarsi krauju taškė sienas, delnais ant spintų durų išmozojo skaičius – 12, 12, 12. Mūsų platformos ėmė lakstyti, atsitrenkdamos viena į kitą - kaip ledo lytys audringo ledonešio metu. Atsidarė viena siena, visa sudaryta iš įvairiais reginiais mirgančių monitorių. Visi kažką rėkė, ir nervingai mirgėjo užrašai: „Ieškok“, „Ieškok“. Kai šiek tiek aprimo po mūsų kojomis, asloje gulėjo šeši kūnai. Ilga tyla. Vienas vyrukas ėmė judėti, užkliuvo už kartoninės dėžės. Palengva atidarė, ištraukė putoplasto luitą, sulaužė, o ten – pelėda. Padėjo ant delno, ir šios akys ėmė žybsėti žalia šviesa. Viskas vyksta lėtai, kažkokiu metafiziniu ritmu. Atsirado moteris su bloknotu, pakėlė kitą moterį:

-Kas tu esi?

-Nežinau.

-Koks tavo vardas?

-Nežinau.

-Ar tu ne estė?

-Nežinau.

Ir vėl atsijungė. Išsitrynė atminties kodas.

Kitas vyrukas irgi šiaip taip susiranda pašnekovą, bet nesusikalba.

„Nė vienos moters. Kaip mes gyvensim?“ „Ne bėda, pasimylėsim tarpusavy“.

Taip palengva esame prijaukinami prie pabaigos. Žinoma, galima sakyti, kad teatras rodo pirštu į blogį, apnuogina piktžaizdes. Bet jeigu tų rodančiųjų pirštu susiformuoja legionai, o keliantys „puolusius dvasia” droviai pasitraukia į paraštes, kažin kaip išsilaikytų Zaratustros mokymas apie „Išmintingojo Viešpaties ir piktosios dvasios” lygsvarą.

Profesorė iš Suomijos Pirko Koski džiaugėsi Lietuvos Stalo teatro lėlių spektakliu „Gandro dovanos“. Jos nuomone, sugebėjimas sudvasinti daiktą, suteikti gyvybės funkcijas, humanizuoti negyvą gamtą yra graži teatro patirtis. Tačiau estams atrodė, kad Lietuva, siųsdama į tokį prestižinį nacionalinės dramos forumą lėlių vaidinimą, pasielgė nevykusiai.

Lietuvos Klaipėdos dramos teatras su Gintaro Grajausko spektakliu „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus) irgi tos agresijos pridėjo nemažai. Deja, Ryga spektaklio nesuprato. Pjesė literatūrinė, žodinga, sudėtinga struktūra, persipynusios svajonės su vizijomis, realybė, pereinanti į fantasmagoriją. Reikėjo aiškaus ir kokybiško vertimo. O vertimo nebuvo arba buvo iš visų teatrų blogiausias. Natūralu, kad visi klausinėjo, kas tas Gustaitis, kodėl senelė tankistė jaunesnė už anūkę, kodėl vestuvinio piršlio zbitko pavyzdžiu žiūrovai buvo girdomi šlapimu. Išprievartavimų ir žmogžudysčių skaičiumi nuo lietuvių atsilieka ir latviai. Tiesa, jie pridarė jų daugiau, bet ir spektaklių suvaidino daugiau. Vidurkis jų geresnis. Estai išsilaikė aukštumoje.

Vertinimo komisija režisieriui Jonui Vaitkui už spektaklio „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ režisūrąpaskyrė Baltijos teatro festivalio prizą ir diplomą. Aptarimo metu, tiesa, buvo išsakytos mintys, kad, girdi, šio spektaklio teatrinėje kalboje neatsirado nieko naujo, ko nebuvo ankstesniuose jo darbuose. Kalbos kalbomis, o dauguma (nors dabar sakoma, kad dauguma niekada nebūna teisi) nusprendė, kad buvo daug naujo.

Pagrindinis Baltigos teatrinio festivalio Grand Prix, vėl balsų dauguma (trys iš penkių), paskirtas Latvijos Naujajam teatrui už spektaklį „Zieduonis ir visata“ (rež. Alvis Hermanis).

Negali sakyti, kad Rygos festivalis savo tematika ir teatrine kalba paliko niūrų ar agresyvų įspūdį. Buvo labai įdomu, tik prieskoniai aštrūs. Žinoma, taip lengva ir skonio receptorius sudeginti. Kraujo, prievartavimo, kamasutros visokių variantų, žudymo technologijų, visokios agresijos ir estetinio mėšlo nemažai. Tai vis tas beatodairiškas „ketvirtos sienos daužymas”, aistringas noras „nusitempti žiūrovą į sceną”, neretai peraugantis į „aistringą seksą su publika”.

Teatras ima pasiduoti.

Atgal