VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

05 18. Naujojo žmogaus paieškos „Ubagų saloje“

 

Justas Jasėnas

Susiskaldžiusioje Lietuvoje, kai sunku rasti bent gaivesnį gurkšnelį vilties, sudėtinga tvirčiau atsiremti, pamatyti prasmingą buvimo būdą, kai vis labiau tolsta kartos, giminės, kai sutrūkinėjęs vertybių tęstinumas, kai kartais nebeaišku kur einame ir ko siekiame, kokia šiandieninė visuomenė, rodos, tik vienintelis teatras dar pajėgia kalbėti apie amžinąsias, nenykstančiąsias vertybes, dar išlaiko aiškią takoskyrą tarp gėrio ir blogio. Vienintelis aktorius dar sugeba atsiplėšti nuo partinių priklausomybių, suinteresuotų grupių ir klanų, nemeluodamas būti tautiškumo, lietuviškumo, mūsų krašto savasties baruose, liudyti ir ieškoti to, kas iš tiesų žmones sutelkia ir palaiko. Tad tikrai pravartu pamąstyti apie šiandieninį dvasingumą Lietuvoje, apie jo paieškas K. Sajos pjesėje „Ubagų sala“, kurią pastatė Kupiškio mėgėjų teatras „Provincija“.

Žinia, kad „Provincija“ (įkurta 1999 m., režisierė Nijolė Ratkienė) nuo 2000 m. priklauso Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungai. Skaitytojams priminsime, kad šio kolektyvo nariai kartu su kitais 14 teatrų vaidino jungtiniame R. Keturakio spektaklyje „Amerika pirtyje“ (2000 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga surengtoje dainų šventėje). Per tuos veiklos metus gebėta pastatyti daugybę vien lietuviškosios dramaturgijos perlų – Vaižganto „Nebylys“, A. Griciaus „Palanga“, P. Vaičiūno „Patriotai“, A. Fromo – Gužučio „Gudri našlė“, B. Dauguviečio „Žaldokynė“, K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ (jungtinis spektaklis su Rokiškio teatru) ir kt. Vaidinta Liepojoje, Jelgavoje, lietuvių mokykloje Rygoje (Latvija), Varšuvoje, lietuvių namuose Seinuose, Punsko gimnazijoje (Lenkija), Berlyne, Vasario 16 – osios gimnazijoje Hiutenfelde (Vokietija), Prahoje (Čekija), Kaliningrade, Slavske, Sovietske (Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis) ir kt., keliauta su spektakliais po Lietuvą, dalyvauta dvejose pasaulio lietuvių dainų šventėse Vilniuje.

2004 m. gautas tuometinės kultūros ministrės R. Žakaitienės padėkos raštas už Kupiškio krašto teatrinės veiklos puoselėjimą. 2006 m. režisierė N. Ratkienė LR kultūros ministerijos padėka pagerbta už kultūros vertybių puoselėjimą bei propagavimą Lietuvoje ir Europoje. Pats teatras, man regis, yra dar viena terpė, veikliai ir kūrybingai mokanti būti piliečiais, formuojanti tvirtas tautines, patriotines, lietuviškas savimonės šaknis. Pagirtinas ir mokėjimas susitikti ir bendrauti su diasporos lietuviais, tie kultūriniai ryšiai su tautiečių bendruomenėmis užsienyje, turtėti ir praturtinti, išsaugoti tai, kas mums brangu – kalbą, papročius, dainą... Tai vienija, prie šių kodų liesdamiesi save sujauktame laike atpažįstame. Ir tikras paradoksas, kad mažo Aukštaitijos miestelio žmonės geba skleisti didelę šviesą išeivijai užsienyje, palaiko ryšį su etnine Lietuva, palaiko visus išvykusius, išsisklaidžiusius, bet vis dėlto dar lietuvišku vardu pažymėtus, su vienintele viltimi, kad tik neišbarstę dvasingumo, giluminių dvasinių saitų pajėgsime išsilaikyti ir išlikti. Ir dar turbūt verta pridėti pastabą, kad ne vien apdovanojimai šį kolektyvą skatina žengti pirmyn, pati teatro misija – ieškoti gėrio statant lietuviškosios dramaturgijos veikalus, glaudžiantis prie klasikos auginti ir augti vidinėje harmonijoje, bendrystėje, ugdant pamatines, tradicines vertybes, gebant kūrybingai perteikti pagrindinę mintį, kalbėtis su žiūrovu kartu padedant išlaikyti mūsų dvasinę sveikatą sujauktoje kasdienybėje. Gal todėl „Provincija“ ir mėgiama, laukiama, kviečiama, gyvai besidalinanti visuomenės skauduliais, ieškanti atramos kaip kito ir kitokio kelio, padedančio žmogui būti čia ir dabar.

Taigi, mėgėjų teatras „Provincija“  pastatė itin šiais laikais aktualią, nors parašytą sovietmetyje, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo akto signataro Kazio Sajos pjesę „Ubagų sala“, kurios premjeros sulaukėme 2011 m. gruodžio 11 d. Kupiškyje. Šį spektaklį gegužės 12 d. matė ir Seinų krašto (Lenkija) lietuviai. Anot režisierės N. Ratkienės, „Ubagų sala“ pasirinkta todėl, kad jos autorius švenčia 80-metį. Tai bus ir pagarbus dramaturgo prisiminimas, ir bandymas aktualiai ir skausmingai kalbėti apie tuštėjančios Lietuvos dvasingumą, vertybių, visuomenės susipriešinimą, kaitą, apie bandymą ieškoti dvasinių dalykų bendrumos, vidinio pozityvo. „Ubagų sala“ – sunki dramaturginė medžiaga, analizuojanti, aikštėn iškelianti susiskaldžiusią visuomenę, socialines atskirtis, kai žmonės, praradę dvasines jungtis, tiesiog nebesusikalba. Tai kaip niekad ryšku mūsų valstybėje, tai regima, tai skausmingai atpažįstama (ar įsisąmoninama, suvokiama?) mūsų dabartyje. Kas taip skausminga Lietuvoje, ką daryti, kad būtų kitaip? Susvetimėjimas, nutrūkusi kultūrinių tradicijų tąsa, materialinio gerbūvio kultas, besaikiai malonumai, teisės (bet jokiu būdu ne pareigos), emigracija, girtuoklystė, nedarbas ir vis gausėjantis pulkas socialiai remiamųjų, europinės kultūros invazija į mūsiškąją (kaip ją priimti, kaip išlaikyti savastį, kaip nepasimesti pliuralistinėse bendrybėse, kaip apvalyti ir išgryninti tautinę kultūrą?)... Tai šiandien labiausiai jaudina, apie tai verta kalbėti, ieškoti sprendimo būdų, ieškoti to, kas jungia. Ar įmanoma rasti tai, kas padeda gyventi ir likti savo šalyje? Ar kai jau viską turėsim tikrai mums nieko netruks? Kodėl šiandien toks silpnas tarpasmeninis ryšys? O koks požiūris apskritai į žmogų? Ar jis daiktas, ar asmuo? Kodėl tiek negatyvo, taip maža šviesos? Kodėl pavydime, kad ne mano, kodėl nebesidžiaugiame kito sėkme ir laimėjimais?

Minima pjesė ir bando rasti tai, kas vienija, kas kvepia amžinumu, kas šviesai ir prasmei nuteikia. Vienuolis Gustavas imasi nežemiško darbo, tarp visokio skurdo iškankintų žmonių jis ieško tų, su kuriais galima šiandien kalbėtis, „atsirišti“ nuo vienos visuomenės ir bandyti įsišaknyti kitokioje. Jis sako: „Galbūt man daugiau duota ir daugiau pareikalauta. Aš seniai sekioju, stebiu jūsų būrį ir dabar galiu pasakyti, kad šventaisiais arba išrinktaisiais pasaulis kada nors pavadins kaip tik jus. Arba kai kuriuos iš jūsų“. Tuose „Ubagų salos“ herojuose ir ieškoma tų dar stebuklingai išsilaikiusių, neužgesintų, neužgesusių artimumo, jautrumo kristalų, užslėptų gėrio daigų, kurie padėtų kurti naują visuomenę, laisvesnę nuo prievartos, cinizmo, abejingumo artimui, neapykantos, vergavimo tik pinigui ir kūnui. Tokios naujosios visuomenės kūrimas, mąstymo klišių, stereotipų laužymas, vidinė laisvė ir drausmė – beveik utopija, bet vis dėlto... Gustavas tebegalvoja apie naująjį žmogų, „kurio širdis bus laisva nuo visų civilizacijos pakinktų. <...>. Tie visi žodžiai, tie visi pamokymai, nurodymai taip apsunkino žmogeliui galvą, jog jis, kaip tas nuvarytas kuinas, tik žiūri į žemę, tiktai krūpčioja nuo botago pliauškėjimo, o kur jis važiuoja, kur skuba – nežino. <...>. Naujasis Adomas, kurį aš paliksiu žemėje vietoj savęs, duos pradžią žmonėms, kurie nebesakys, prikišę peilį prie gerklės, galvok taip, daryk šitaip, garbink tik tą ir bijok ano... Gana, seniai gana. Kur tas pirmapradis, paprastas, nuoširdus ir laimingas žmogus? Jo gyvenimas, jo šviesus veidas ir giedros akys mums reikalingesnės už tūkstančius pamokymų ir knygų“. Pasirenkama suirusi, serganti žmonija (ubagai, nesugebėję prisitaikyti, besiilgintys „spindinčios, šlovingosios“ praeities), stengiamasi į kiekvieną žiūrėti teigiamai, rasti žmoguje kažką gero ir gražaus, ir iš tų mažų jų dvasioje užtinkamų kibirkštėlių, kurti naują kūrinį, naujos visuomenės žmogų. O jis juk - šių dienų žmogus, dabar vargstantis, mylintis, prarandantis ne tik turtą ir garbę... Jis gniuždomas, laužomas, jis kažko dar vis nori, iš jo dar kažko reikalaujama. Taip išsivysto konfliktas tarp ubagų ir Gustavo (nebesusikalbama), susitinka įvairūs matymai ir mąstymai, kardinalių skirtybių ilgesys išskiria žmones, supriešina (nebepajėgiama pakilti virš skurdžios tikrovės), ubagai galvoja apie fizišką pakeitimą, žaidimą kūno dalimis, išgijimus ir, rodos, visiškai nieko nesuvokia apie sąmonės perkeitimą, mąstymo atnaujinimą. Galiausiai Aklasis patvirtina, kad tokio žmogaus (t. y. gebančio pereiti, nesulūžti, prisitaikyti kitokioje visuomenėje) turbūt šioj žemėj nėra. Vis dėlto tame būryje prarastųjų iškyla Gerūta ir Pelius, tampantys naujuoju Adomu, kitokiu žmogumi, laisvu piliečiu, vadinasi jiedu pajėgia integruotis į besikeičiančią tikrovę, o kartu ir ją keisti. Čia ir laimėjimas, ir atradimas, ir prasmė.

Spektaklyje vaidina 15 įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir poreikių žmonių. Per savo požiūrį ir patirtį teatralai perduoda socialinės dramos žaizdas, „pagauna“ aktualumu ir išsako esminį žmogaus troškulį dalintis ir bendrauti, rasti artimą asmenį ne tik pjesėje, bet ir gyvenime. Juk ir aktorius supranta, ir sėdintysis salėje suvokia, kad išlikimui ir čia, ir svetur gresia pavojus, kad emigracija iš Tėvynės išsiveža širdį, šokį, mįslę, kad ir mūsų aplinkoje tiek daug tuštumo... Kaip išgyventi vis greitėjančioje, gilėjančioje, tolstančioje kaitoje? Kaip savyje išsaugoti žmogų? Kaip paliudyti likusias dvasios ir lietuviškosios savasties brangenybes? Gal todėl dainuojame „Užaugau Lietuvoj“ – mažytį paliudijimą, jog be praeities nebūtų šiandien. O šiandiena veriasi ateičiai. Kad tik toji tėkmė – graži ir opi – pulsuotų amžinos Lietuvos vardu, išsaugotų mūsų braižą, padėtų neužmiršti dvasios vingių, tokių brangių kaip mūsų pačių raudonas karštas kraujas.

Atgal