VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

02 01. Filosofinė mintis šiandienos kūryboje

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Berlyne lietuvių kompozitoriaus opera...“ Tokios antraštės ženklina Berlyno spaudoje, interneto portaluose pasirodžiusias gausias publikacijas. Į pirmąjį prestižinėje Vokietijos sostinės salėje Konzerthaus sausio 17 d. vykusį  lietuvaičio Vykinto Baltako filosofine mintimi prisodrintos operos „Cantio“ spektaklį daugelis melomanų negavo bilietų. Dar du spektakliai prasidėjusiame tarptautiniame muzikos festivalyje „Ultraschall“ patenkino visų lūkesčius. Festivalis, rengiamas  kasmet nuo 1999 metų,  žinomas kaip prestižinis, atspindintis įdomiausias šiandien kuriamo muzikos meno tendencijas. Koncertai, pokalbiai, diskusijos, pamąstymai apie šią dieną ir ateitį vyksta svarbiausiose Berlyno salėse:  greta „Konzerthaus“ – moderniojo meno centre „Radialsystem”, „Neue Nationalgalerie”, „Haus des Rundfunks” ir kitose vietose. Muzikantai keičiasi nuomonėmis, kontaktus užmezga netgi tuojau po koncerto erdviose meno centrų kavinėse.

Vykintas Baltakas

Kiekvienais metais festivalis pateikia labai įvairias programas, su kuriomis klausytojai susipažįsta ne tik koncertų salėse, bet ir eterio bangomis. Visa transliuoja festivalio partneris – Vokietijos radijas. Smalsūs klausytojai susipažįsta su naujais žymiausių pasaulyje atlikėjų darbais. Naujus kompozitorių kūrybos kelius yra atvėrę tokie ansambliai, kaip – „Arditti Quartet”, P. Bulezo „kūdikis“ paryžietiškas  „Ensemble Intercontemporain”, „Klangforum Wien”, „Ensemble Modern”, „Neue Vocalsolisten Stuttgart”, „Collegium Novum Zurich”, „Ensemble Recherche” ir kiti. Su „Cantio“ į šį ratą įžengia ir lietuviai: 2009 m. V. Baltako inspiruotas ir jau puikiai užsirekomendavęs Lietuvoje, keliuose tarptautiniuose festivaliuose svetur – Lietuvos ansamblių tinklas (LAT).

LAT meno vadovo kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas studijavo B. Kutavičiaus, W. Rihmo kompozicijos,  A. Weisso dirigavimo  klasėse bei P. Eotvoso klasėje Karlsruės muzikos akademijoje. Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (Conservatoire National Supérieur) Emmanuelio Nunes klasėje, ir P. Eotvoso tarptautiniame institute. 1999, 2000 m. stažavo IRCAMe Paryžiuje. Amerikoje ir Europoje atliekami jo kūriniai, o kaip dirigentas dirbo su „Ultraschall“ festivalyje pasirodančiais ansambliais, Londono simfonjete, Bavarijos radijo, Vokietijos simfoniniu (Berlynas), Berlyno radijo simfoniniu, WDR simfoniniu (Kelnas) orkestrais. Už visapusišką muzikinę veiklą dirigento C. Abbado (2003) ir prestižine Siemens (2007) premija, vadinama mažuoju „muzikiniu Oskaru“, apdovanotas V. Baltakas siekia savo žiniomis, patirtimi dalintis su savo tėvynės žmonėmis. Tai buvo vienas iš akstinų sukurti rimtai dirbantį kolektyvą Lietuvoje. Žurnalistams apie Lietuvos ansamblių tinklo sukūrimą kalbėjo, kad talentingų šiuolaikinės profesionaliosios muzikos kūrėjų, ją atliekančių muzikantų, įvairių jų darinių Lietuvoje nestinga. Formuojasi ir klausytojų auditorija. Tačiau, jo manymu, nėra „stuburo“, tinkamos struktūros, kuri užsiimtų koncertų, susitikimų, užsienio ryšių vadyba, koordinuotų veiksmus. Šiuolaikinės muzikos ansamblis būtinas ir siekiant konkuruoti su šios srities užsienio kolektyvais. Toks ansamblis galėtų palengvinti lietuvių kompozitorių kelią į pasaulį. Jie susilauktų platesnio atlikėjų dėmesio. O Lietuvos klausytojams V. Baltakas mano galėsiąs pristatyti pasaulio muziką. Tai jau vykdoma. 2011 m. pradėta serija koncertų „Kompozitorių portretai“. Senų ir naujų partitūrų atlikimu buvo pagerbtas B. Kutavičius, o šį pavasarį Lietuvoje skambės Luciano Berio muzika. V. Baltakas viliasi suteikti pagalbos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantiems kompozitoriams.

V. Baltako muzikinis teatras rado gerą terpę šių metų tarptautiniame „Ultrascahll“ festivalyje. Jis buvo skirtas atskleisti turtingus Prancūzijos ir Vokietijos muzikos meno ryšius. Prancūzijos kultūros intituto direktorius Vokietijoje Emanuelis Suardas sakė, kad amžiui keičiantis, iki 18 amžiaus Europoje vyravusi itališka muzika, įkvėpė prancūziško aromato. Prisiminkime ir kompozitorių Richardą Vagnerį, kuris dar 1840 m. šmaikštavo: „Italui muzika reikalinga meilei, prancūzui – kaip visuomenės gyvenimo raiška, vokiečiui – savotiškas mokslas. Tikriausiai tai patvirtina geriausiais esantys italų dainininkai, prancūzų atlikėjai virtuozai, vokiečių – tiesiog dideji muzikai.“

Sudėtingi tarpusavio kultūrų ryšiai turėjo įtakos ir muzikos kultūrai. Kas yra nesimokę iš J. S. Bacho, L. van Beethoveno, R. Šumano kūrybos? Jų kūriniai kiekvieno pasaulio muziko koncertiniame ar pedagoginiame repertuare. Vokiečių, kaip ir kitų tautų muzikai, nesubręsta nepažindami didžiųjų prancūzų kūrybos. Tačiau, kaip viename viešame pokalbyje pasakė kompozitoriaus Pjero Bulezo įkurto dabar stambiausio pasaulyje akustikos/muzikos tyrimų koordinavimo, naujosios muzikos centro, žinomo IRCAM vardu, direktorius Frank Madlener,  „Kompozitoriui šiandien plačiai atvertos durys. Tačiau, stovintį menininką prieš turtingiausią „biblioteką“, turi jaudinti ne tik tai, kas įvyko vakar, bet ir tai, kas vyksta šiandien.“ Todėl, vertinant platų įvairių šalių menininkų kūrybos kontekstą, matyti reikšmingiausias muzikinės kultūros transformacijas yra labai įdomu.

„Operos „Cantio“ įtraukimas į 2013 m. festivalio „Ultraschall“ programą yra ir kūrinio, ir lietuvių šiuolaikinės muzikos tradicijos pripažinimas“, – rašė A. Andrikonytė.  Kūrinys nebe naujas, sukurtas 2004 m. vieno svarbiausių Europos naujojo muzikinio teatro festivalių – Miuncheno bienalės užsakymu. Tuosyk muzikinį spektaklį atliko Christupo Popeno vadovaujamas kamerinis orkestras ir solistai. Šįsyk Lietuvos ansamblių tinklo instrumentalistams ir berlyniečiams dainininkams dirigavo pats autorius. 2004 m. Vilniuje, „Gaidos“ festivalyje parodytas spektaklis pelnė geriausio projekto vardą, o šįsyk trys naujo pastatymo aktoriams, sopranui, tenorui, basbaritonui, instrumentiniam ansambliui ir elektronikai vakarai buvo puikiai priimti berlyniečių ir festivalio svečių, dėmesį skyrė ir kitų tarptautinių festivalių bei įvairių teatrų atstovai.

„Spektaklyje, kuris sukurtas pagal Sharon L. Joyce libretą, tampriai bendradarbiaujant, daug erdvės atlikėjų kūrybai. Džiaugiuosi šia interpretacija, kurią pateikė režisierė Cornelia Heger,dailininkė Gabrielė Kortmann, senąja graikų kalba dainavę dainininkai,  aktoriai, pateikę Erika Ottoį vokiečių kalbą išverstą tekstą. Įdomu stebėti operos metamorfozę. Tikiu, kad po šios spektaklių serijos kūrinys gyvuos toliau“, – po „Cantio“ premjeros Berlyne kalbėjo V. Baltakas

Atgal