VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

06 11. Liaudies teatrų festivalyje „Pienių medus“ prisiminti 2013-ųjų metų jubiliejai

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Nedidelis Skapiškio miestelis (Kupiškio rajonas) didžiuojasi keliais žymiais objektais bei Skapiškio vardo garsintojais. Miestelį išgarsino Maironis, parašęs apie nuskendusius Skapiškio varpus. Skapiškyje veikia kadaise dominikonų vienuolynui priklausiusi, dabar tapusi parapijine Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia, kurioje yra darbavęsis „Pulkim ant kelių“ giesmės autorius Antanas Strazdelis. Bažnyčios šventoriuje – unikalus Liurdas, prie kurio palaidotas ilgametis (1925–1956) Skapiškio parapijos klebonas kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13).

Skapiškyje yra Švedukalnis, kuriame 1855 m. palaidota dalis suomių gvardiečių (mirusių nuo šiltinės epidemijos). Jų atminimą liudija ne vienas statytas paminklas (1855, 1930, 1992): pirmasis medinis suiro, antrasis, pastatytas iš granito, 1973 m. buvo pavogtas, trečiasis atidengtas ir pašventintas 1992 m. gruodžio 5 d.  Antkapiniame paminkle įrašai lietuvių ir suomių kalbomis (pastarąja gotišku šriftu).

Skapiškis garsėja paminklu Pirmosioms Misijoms 1787 m. atminti bei unikaliu 1862 m. pastatytu Blaivybės paminklu (sovietmečiu apardytas, atstatytas 1990 m.), išlikusia senosios bažnyčios senąja varpine.

Vis labiau tampa žinomas ir 2007 m. pastatytas koplytstulpis Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui, bei prie jo esančioje sodyboje kuriamas ukrainistikos centras ir veikianti paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“, kurią 2012 m. atidarė Nepaprastasis ir Ypatingasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Valerijus Žovtenko.

Skapiškį garsina Kupiškio Kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierės Vitos Vadoklytės suburti, sukurti ir jos su pasišventimu bei atkakliu pasiaukojimu vadovaujami liaudies teatrai.

Prie koplytstulpio M. Reiniui Panevėžio J. Miltinio gimnazijos teatro studijos „Arielis“ artistų grupelė su režisieriumi Vidmantu Fijalkausku (kairėje). Šalia jo straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė

„Pienių“ festivaliai

Kasmet  gegužės mėnesio pabaigoje Skapiškyje (Kupiškio r.) vyksta liaudies teatrų festivaliai pavadinti pagal amžių grupes pienių vardu:  vaikų – „Pienių medus“, jaunimo – „Pienių vynas“ ir senjorų –  „Pienių pūkas“. Liaudies teatrų iniciatorė ir organizatorė iš Gelvonių (Širvintų r.) kilusi ir 1990 m. pabaigoje į Skapiškį atvykusi Vita Vadoklytė – Kupiškio Kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė. Jau 1991 m. ji Skapiškyje subūrė liaudies teatro kolektyvą, o 1997 m. suorganizavo Šiaurės Baltijos šalių tarptautinį kaimo jaunimo festivalį, kurį pavadino „Pienių vynu“, vėliau atsirado ir vaikų teatrų festivalis „Pienių medus“. Į V. Vadoklytės organizuojamus teatrų festivalius vis daugiau įsijungia profesionalai.

2000 m. V. Vadoklytė, lankydamasi Danijoje, susipažino su teatrine vyresnio amžiaus žmonių veikla. Jai kilo mintis tokią patirtį panaudoti ir Skapiškyje. Taip atsirado sinjorų – vyresnio amžiaus žmonių teatras – „Pienių pūkas“. Jis gimė dar ir todėl, kad, pasak Vitos Vadoklytės, labai nyksta patriotizmas, o sinjorai geba aprėpti gilias patriotines temas.

„Literatūrinis pienių medus“

2013 m. gegužės 25–26 d. Skapiškyje jau 17 kartą vyko „Pienių“ festivalis ir 7-tą kartą vaikų ir jaunimo teatrų šventė: kūrybinė stovykla „Literatūrinis pienių medus“. Primintina, kad 1992 m. Skapiškyje Vitos Vadoklytės iniciatyva sukurtas ir jos vadovaujamas vaikų ir jaunimo liaudies teatras „Ku – kū“  gavo aukščiausią apdovanojimą: 2010 m. kovo 13 d.  jam buvo įtekta „Aukso paukštė“. Iš Kupiškio rajone gautų trijų  „Aukso paukščių“ – dvi nutūpė Skapiškyje (pirmąja „Aukso paukšte“ 2004 m. buvo apdovanotas Skapiškio suaugusiųjų liaudies teatras „Stebulė“).

Kūrybinius sugebėjimus rodė ne tik šeimininkai – teatras „Ku – kū“ pastatę Ramutės Skučaitės pjesę „Mergytė ieško pasakos“ (rež. Vita Vadoklytė), bet ir iš kitų Lietuvos vietų atvykę kolektyvai: Troškūnų liaudies teatro studija „Mes“ (rež. Jolanta Pupkienė), Kunigo švietėjo Jono Katelės paramos ir labdaros fondo jaunimo dramos studija iš Rokiškio (rež. Jonas Buziliauskas), Vilniaus kultūros centro teatro studija „Elementorius“ (rež. Eglė Storpirštienė), Panevėžio J. Miltinio gimnazijos teatro studija „Arielis“ (rež. Vidmantas Fijalkauskas), Subačiaus kultūros namų teatro studija „Kaukė“ (rež. Violeta Mičiulienė). Šventėje jau ne pirmą kartą į Skapiškį atvyko  Punsko lietuvių kultūros namų jaunių teatras „Kregždė“ (rež. Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė), atvežę Anatolijaus Kairio spektaklį „Ugnies daina“, skirtą Romui Kalantai.

Dviejų dienų šventėje žiūrovai pamatė ir išgirdo Vytauto V. Barkausko operą visai šeimai „Gripino klasta arba kas taps karaliumi?“, kurią atliko Kupiškio meno mokyklos jaunių choras ir solistai (meno vadovė Nidija Sankauskienė, rež. Vilija Morkūnaitė).

Ardomoje senųjų akmenų Skapiškio miestelio aikštėje atvežtose sėlio krūvose, vaikai ir suaugę, vadovaujami ir mokomi kupiškėno skulptoriaus Audriaus Lauciaus, statė smėlio korius.

Kupiškio jaunimo centras pristatė penkis įdomus projektus – jaunimo idėjų korius, į kuriuos turėjo atsakyti jaunimas.

Festivalyje buvo pristatytos dvi parodos. Andriaus Jankaičio fotografijų darbų paroda „Pasaulio spalvos“ (pristačius parodą jos prezentacija buvo pratęsta, pasakojant ir rodant skaidres). Kita paroda – Kupiškio etnografijos muziejaus meninių fotografijų paroda „1863–1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“, kurią palydėjo Kupiškio meno mokyklos kanklininkių ansamblis (vadovė Danutė Boverienė).

Šeštadienio vakare visus linksmino iš Vilniaus atvykusi lengvojo roko grupė „Arbata“.

Keletas 2013-ųjų metų jubiliejinių datų

Sekmadienio ryte, valandėlėje prie Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio koplytstulpio dr. Aldona Vasiliauskienė kalbėjo apie šių – 2013-ųjų metų jubiliejines datas, pristatė kan. Adolfą Sabaliauską – Žalią Rūtą, metropolitą Juozapą Joną Skvirecką, vyskupą Justiną Staugaitį ir „Žiburio“, „Saulės“ bei „Ryto“ draugijas, architektą Lauryną Stuoką – Gucevičių, Vincą Mykolaitį – Putiną. Priminė, kad minime 150 metų nuo 1863–1864 m. sukilimo, minime žymaus chemiko, visuomenės veikėjo, vieno 1941 m. Birželio sukilimo vadų ir Laikinosios vyriausybės narių prof. Adolfo Damušio (1908 06 16–2003 02 27) mirties 10-metį, g. kan. Kazimiero Barono (1927 12 05–1957 04 17–2008 06 08) penktąsias mirties metines. Kalbėjo apie kun. Juozapą Bardišauską (1898 01 18–1925 06 14–1951 05 27). Prisimintas iš Skapiškio kilęs mons. Petras Meilus, paminėjęs kunigystės 50-metį, ilgametis Skapiškio gydytojas Ignas Vaitoška (1909 11 07–1983 12 22) – gruodyje minėsime jo trisdešimtąsias mirties metinės. Pasidžiaugta, kad Skapiškio zakristijonas, audimo raštų kūrėjas Paulinas Kaluina sulaukė 80-mečio. Keletas žodžių pasakyta ir apie bažnyčios šventoriuje pastatytą Lurdą bei šio Liurdo statytoją ilgametį (1925–1956) Skapiškio kleboną kan. Nikodemą Kasperiūną(1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13), kalbėta apie tikėjimo metus ir arkivyskupą M. Reinį, kuris prieš 60 metų mirė Vladimiro kalėjime, apie pirmąją piligrimystę jo keliais.

Rytmetinė valandėlė prie Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio koplytstulpio, pasakojama apie 2013-ųjų metų jubiliejus. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Kan. Alfonsas Sabaliauskas – Žalia Rūta

Skapiškyje, Švedukalnyje, kaip jau minėta, 1855 m. palaidota dalis suomių gvardiečių (mirusių nuo šiltinės epidemijos). Tad labai svarbu prisiminti ir tiltų tarp Suomijos bei Lietuvos tiesimo pradininką kan. Alfonsą Sabaliauską – Žalią Rūtą (1873 08 03 (sen stil. 08 23)–1896 03 08–1950 01 14), minint jo 140-ąsias gimimo metines. Jo iniciatyva 1921 m. buvo įkurta lietuvių – suomių draugija „Kalevala“.

Šįmet minimi ir tarmių metai, o kan. A.Sabaliauskas – Žalia Rūta dvasininko darbą gebėdamas suderinti su kitais darbais itin daug nuveikė ir šioje srityje. Jis – tautotyrininkas, surinkęs ir užrašęs lietuvių liaudies dainų bei sutartinių ne tik tekstus, bet ir melodijas. Su suomių tautotyrininko dr. Augusto Roberto Niemi pagalba išleisti rinkiniai: „Lietuvių  dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“, „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“. Parašė dramos veikalų: „Kada rožės žydžia“ (1916 m.), „Pančiai“ (1916 m.). A. Sabaliausko – Žalios Rūtos parengtos ir išleistos  penkios maldaknygės: Gegužinės maldos "Štai Tavo Motina", maldos kariams "Karys katalikas", mažasis maldynas “Viešpaties Angelas”, naujoviška itin populiaria tapusi maldaknygė “Šlovinkim Viešpatį” ir “Didžioji savaitė”.

Kanauninkas – vertėjas (iš suomių kalbos išvertė suomių epą „Kalevala“, Alekso Kivio „Septyni broliai“ kitus kūrinius).

Jis ir Melaišių koplyčios (Papilio parapija) statytojas (koplyčia 1939–1940 m. pastatyta jo lėšomis). Šioje koplyčioje kanauninkas ir palaidotas.

1909 m. Čikagoje išleista A. Sabaliausko – Žalios Rūtos knyga “Būkite tobuli!”, 1923 m. išleista 280 puslapių knyga parašyta eilėmis “Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai Žalios Rūtos piešti” bei prof. S. Skrodenio parengtas ir 1991 m. išleistas karo kapeliono A. Sabaliausko dienoraštis “Juodasis kryžius arba palydėti pasmerktieji”. Tendencingai sovietinėje spaudoje iškomentuotas pastarasis darbas užvėrė duris detalesniems kan. A. Sabaliausko - Žalios Rūtos darbų tyrinėjimams bei jo veiklos garsinimui sovietų okupacijos metais.

Metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas

2013 metais 140-ųjų gimimo metinių proga prisimename ir Šventojo rašto į lietuvių kalbą pirmąjį katalikišką vertėją arkivyskupą metropolitą Juozapą Joną Skvirecką(1873 09 18–1899 06 24–1919 07 13–1959 12 03) kilusį iš Panevėžio apskrities Pumpėnų parapijos. 1906–1937 m. jis išvertė visą Šventąjį Raštą, o tą vertimą visą gyvenimą tobulino. J. Skvireckas – daug nuveikęs būsimai Lietuvos Bažnytinei provincijai (Bažnytinė provincija įkurta 1926 m.): parengė vyskupijų, dekanatų ir parapijų suskirstymo projektą. Popiežiui paskelbus Lietuvos Bažnytinę provinciją, tapo pirmuoju jos metropolitu. 1934 m. birželio 30 – liepos 1 d. arkivysk. J. Skvirecko iniciatyva Kaune buvo sušauktas pirmasis Tautinis Lietuvos Eucharistinis kongresas, kurio metu Lietuva paaukota Švč. Jėzus Širdžiai. 1944 m. besitraukiančių vokiečių priverstas palikti Lietuvą, apsistojo Zamse (Austrija). Metropolito J. Skvirecko iniciatyva, Šv. Kazimierą Popiežius 1951 m. paskelbė Yaptingu Lietuvos jaunimo globėju. Tik 1998 m. jo palaikai iš Zamso buvo pervežti į Lietuvą  ir lapkričio 28 d. perlaidoti Kauno arkikatedros kriptoje.

Apžiūrima  paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“

Vyskupas Justinas Staugaitis

2013 metais minimos ir  70-osios metinės nuo Telšių vyskupo Justino Staugaičio (1866 11 14–1890 06 24–1926 04 05–1943 07 08) mirties.  J. Staugaitis –  Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, politikas, žurnalistas ir publicistas, krašto švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas, 1906 m. įsteigęs „Žiburio“ švietimo draugiją (jo rūpesčiu atidaryta ne viena pradžios mokykla), visuomenės veikėjas. Dvasininkas siekė kultūrinti ir šviesti tautą skaitydamas paskaitas, steigdamas bibliotekas, mokyklas, senelių ir našlaičių prieglaudas, organizuodamas vaidinimus. Tais pačiais 1906 metais Aukštaitijos kraštui Kaune buvo įsteigta lietuvių švietimo draugija„Saulė“.

2013 m. sausio 31 d. šimtmetį paminėjo ir kita Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ veikusi Vilniaus krašte. Prelegentė kalbėjo apie šios draugijos atliktus darbus, kuriuos sunkino, trukdė ir draudė lenkų okupacinė valdžia. Akcentuota, kad „Ryto“ draugijos pirmininku, net du kartus buvo išrinktas Mečislovas Reinys, prie jam skirto koplytstulpio ir susirinkę.

Laurynas Stuoka – Gucevičius

Prieš 160 m. Kupiškio krašte gimęs žmogus išgarsino ne tik Kupiškį, bet ir visą Lietuvą. Tai architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 08 05–1798 12 21) tapęs brandžiojo klasicizmo atstovu Lietuvoje. Gimė Migonyse, mokėsi Kupiškyje, Palėvenėje, Panevėžyje, vėliau Vilniuje. Kiekvienam Lietuvoje žinoma Vilniaus arkikatedra – tai L. Stuokos – Gucevičiaus projekto realizavimas, rekonstruoti ir Vyskupų rūmai (tai dabartiniai Prezidento rūmai), jis tapo Verkių ansamblio statybos architektu, jis suprojektavo Sudervės bei Maišiagalos bažnyčias, perstatė Vilniaus rotušę. Jis suprojektavo Čiobiškio (Širvintų r.) bei Cirkliškio (Švenčionių) dvarų komplektus ...

1789 m. už architektūrinius nuopelnus Seimas jam suteikė bajoro titulą, o vysk. Ignotas Jokūbas Masalskis (1726 07 30–1794 06 28) – Vilniaus vyskupas ir pirmasis Edukacijos komisijos pirmininkas – iki gyvos galvos jam išskyrė valdų, o Vilniuje namą.

Vienas žymiausių Lauryno Gucevičiaus kūrybos tyrėjų yra prof. habil dr. Eduardas Budreika. Jo monografija „Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius“ (1954).

Vilniuje,  netoli arkikatedros, Daukanto aikštėje, prieš Šv. Kryžiaus bažnyčią 1984 m. pastatyta architekto L. Stuokos – Gucevičiaus skulptūra (skulptorius Vladas Vildžiūnas), Kupiškyje pastatytas biustas, jo vardu pavadinta Kupiškio gimnazija. Lauryno Stuokos – Gucevičiaus vardu gimnazija pavadinta ir Širvintose (1996). Jo atminimą puoselėja memorialinės lentos Vilniuje: universitete (skulptorius Konstantinas Bogdanas), dailės akademijoje.  L. Stuokai – Gucevičiui skirta Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Katedra“ (1971), 2004 m. išleistas straipsnių rinkinys „Laurynas Gucevičius ir jo epocha“.

Vincas Mykolaitis – Putinas

120-ąsias gimimo metines mini ir sudėtingo likimo asmenybė Vincas Mykolaitis – Putinas (1893 01 06–1967 06 07) – lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas ir literatūros mokslininkas. Kilęs iš Marjampolės apskrities, palaidotas Rasų kapinėse.

V. Mykolaitis – Putinas žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais („Tarp dviejų aušrų“, 1927 m. rinkinys) ir romanu „Altorių šešėlyje“ (1933 m.). „Rūsčios dienos" (1944) – pirmos sovietinės okupacijos ir karo metų poezijos rinkinys, kurio neleido spausdinti (atspausdinta tik keli šimtai egzempliorių). Parašė pirmąsias romano „Sukilėliai“ dalis (liko nepabaigta).

Kun. Juozapas Bardišauskas

Minimos 105 metinės nuo kunigo Juozapo Bardišausko (1898 01 18–1925 06 14–1951 05 27) gimimo. Jis, pastatęs Papilio bažnyčią, dirbo Skapiškyje, vyresnieji žmonės dar jį prisimena, kaip nuoširdų vaikų ir jaunimo draugą. Vėliau, arkivyskupui M. Reiniui sutikus, kun. J. Bardišauskas išsikėlė į Vilniaus arkivyskupiją, buvo suimtas, melagingai apkaltintas, nuteistas ir išvežtas į Sibirą. Archyviniai dokumentai, kuriuos surado straipsnio autorė, leido nustatyti, kada kunigas Sibire buvo nušautas, o užrašyti liudininkų pasakojimai atskleidė ir patį susidorojimo būdą. 

Dr. A. Vasiliauskienė pasiūlė besiklausantiems pasakojimo pabendrauti su čia esančia sodybos kaimyne Elenute Stuokiene, kuri Sibiro tremtyje išgyveno pačius gražiausius jaunystės metus. Gilus tikėjimas, troškimas ir viltis, kad sugrįš į Lietuvą, leido išlikti sunkiausiose sąlygose.

Tikėjimo metai ir pirmoji piligrimystė

Šiuos – 2013-osius metus Popiežius Benediktas XVI visuotinėje Bažnyčioje paskelbė Tikėjimo metais, kad būtų skatinamos iniciatyvos, padedančios atgaivinti ir stiprinti tikėjimą į Kristų. Šiais metais katalikai atlieka daug svarbių darbų – Lietuvos bažnyčiose vyksta nepertraukiama Švč. Sakramento adoracija, dar labiau iškelta piligrimystės iniciatyva.

2013 m. balandžio 29 d.– gegužės 3 d. Lietuvoje Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio  (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) keliais maldoje keliavo Vladimiro prie Kliazmos (Rusijos Federacija) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės katalikų bažnyčios septyni parapijiečiai su dvasios vadu kunigu t. Sergiejum Zujevu: Ramūnas Babenskas, Liuiza Gribovskaja su vyru Stanislavu Gribovskiu, Liubov Kutseva, Liubov Liugge, Aleksandras Norkinas (Aleksandr Norkin) ir Raisa Šaulova.

2013 m. lapkričio 8 d. sueina 60 metų nuo Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio mirties Vladimiro centrale (ypatingo griežtumo kalėjime).       

Tad ši pirmoji tokia piligriminė kelionė, pagarsinusi M. Reinio vardą, įprasmino ir Tikėjimo metus. Nuostabu tai, kad šią piligrimystę atliko ne lietuviai, o rusai bei kitų tautų katalikai, gyvenantys lietuviams ir šiandien su skausmu prisimenamoje kančios ir siaubo vietoje – Vladimire, kuris kartu yra ir vienas iš žinomiausių ir svarbiausių Rusijos aukso rato – žiedo (zolotoje kolco) miestų, gausiai lankomas viso pasaulio turistų.

Piligrimai lankėsi ir Skapiškyje, meldėsi bažnyčioje ir prie M. Reinio koplytstulpio, susipažino su sodyboje esančia paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“.

„Pienių medaus“ festivalio dalyviams buvo primintos ir pora svarbių Ukrainos istorijai datų: tai holodomoras Ukrainoje (1932–1933), bei pasirengimas Taraso Ševčenkos 200-metų gimimo jubiliejui (1814 03 09–1861 03 10).

* * *

Rytmetinės valandėlės dalyviai susipažino su paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“, pasivaišino ukrainietiškais saldainiais bei sausainiais. Ir vėliau, per kolektyvų pasirodymų pertraukas prie koplytstulpio bei susipažinti su paroda rinkosi į Skapiškį atvykusieji renginių dalyviai, svečiai.

Itin svarbu, kad sumani režisierė Vita Vadoklytė kasmet geba į rengiamą programą įvairiais aspektais įtraukti teatrų artistų bei kitų atlikėjų susitikimus prie M. Reinio koplytstulpio, atlikdama didžiulį darbą garsinant šio Dievo tarno vardą.

Atgal