VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

08 02. Mūsų veikimas Dievui ir Tėvynei

Petras Bielskis

Jau trisdešimt metų nuo tos dienos, kai Klaipėdos universiteto pirmtakai iš Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetų (liaudies teatro režisierių VI laida, 1983) išnaujo pradėjo kelti ir ėmėsi praktiškai įgyvendinti  lietuvių  klojiminio teatro idėją. Ir ne taip jau viskas paprasta. Buvo žūtbūtinų susirėmimų, neigimo, atmetimo ir neapykantos (Praninskas A. Spalvos. Jaunimo gretos, 1988, Nr. 12; Jakelaitis V. Iš piktžolių puokštės. Švyturys, 1991, Nr. 9-10; Marcinkevičiūtė R. Kas yra nacionalinis teatras. Kultūros barai, 1998. 04. 04). Gal subjektyvu, bet atrodo, kad neigimą labiau kurstė žemos paskatos, nepilnavertiškumas ar ribotumas, o diduma inteligentijos aktyviai pritarė, visokeriopai rėmė, skatino ir kaip galėdami gynė. Pirmiausia, žinoma, kaimiškasis teatro judėjimas skolingas profesoriui Vytautui Jakelaičiui. Jo rūpesčiu parengtos liaudinio vaidinimo programos ir vadovai. Tiesiogine prasme stojo mūru už tų tikslų apsaugą ir įgyvendinimą ( Jakelaitis V. Žvilgsnis nuo Medvėgalio. Saulei leidžiantis-toks buvimas drauge.. Vilnius. 2002. T. 2, p.70). Jis darė atkaklių žygių, kad sustiprėtų kryptis į mokyklinį teatrą, bendrą teatro supratimą ir poreikį. Ir vėlesni universiteto vadovai, jų garbei reikia pasakyti,  išlaikė ir tęsė tą šventą misiją.

Teatrinės minties prasme nuolat ėjo greta akademikas Jonas Lankutis, filosofas Krescencijus Stoškus, poetas Eugenijus Matuzevičus, prof. Vytautas Maknys, prof. Norbertas Vėlius, režisierius Vladas Limantas, doc. dr.Aleksandras Guobys,  teatrologas Jurgis Blekaitis, prof. Petronelė Česnulevičiūtė. Greta jų motyvuoto teigimo atmetimo pastangos  buvo tiesiog naivios (Aleksaitė I. Lietuvių teatro istorija šiandien. Menotyra 4. 2003, 3-6; Bielskis P. Apie dabartį ir istorinę sąmonę. Res Humanitariae. 2010, t. 8, p. 7)

Vysk.A.Vaičius Medvėgalio krivūlėje

Gali pasirodyti keista, bet nuo spaudos draudimo laikų liaudinį vaidinimą aktyviai palaikė ir žygiuose solidarizavosi tautinė dvasiškija. Palangos pirmo viešo lietuviško vaidinimo (1899) režisierė G. Petkevičaitė-Bitė neslėpdama žavesio pasakoja apie Žemaičių vyskupo M. Paliulionio betarpišką dalyvavimą pasirengimo rūpesčiuose( G. Petkevičaitė-Bitė. Iš mūsų vargų ir kovų. 1927. Kaunas, psl. 29). Žinome Vaižganto ar kun. Jono Katelės nuopelnus liaudiniam vaidinimui, visų parapijų vietos klebonų  pritarimą ir paramą, kurie savo klojimuose mielai leisdavo spektaklius ne suvaidinti, bet “atlaikyti” kaip sakralinę apeigą.  Nepasikeitė požiūris ir atstačius nepriklausomybę. Žemaičių vyskupas Antanas Vaičius visada domėjosi teatro veikla, pats asmeniškai dalyvavo Palangos vaidinimo šimtmečio krivūlėje Medvėgalyje (1999), sušaukė aplinkinių bažnyčių vėliavas ir chorus, pirmą kartą Medvėgalio kalne laikė šv. Mišias, pagerbė visus žuvusius ar dalyvavusius kultūriniame pasipriešinime. Negana to vyskupas Jonas Kauneckas priėmė Lietuvos Klojimo teatrų draugijos dvasios vadovo pareigas, įsteigė kun Jono Katelės prizą (biblijinis Gordijaus mazgas), paskyrė vardinę premiją, kuri kas metai teikiama darbščiausiam klojimo teatrui.

Liaudiniam teatrui neabejingi net kariūnai. Į Medvėgalio iškilmes generolas Jonas Kronkaitis atsiuntė visą garbės kuopą, kuri pasipuošusi jūreivių regalijomis pagerbė krivūlės svečius ginklu ir raketų salvėmis. Daug metų krivūlėse vertinimo komisijoms su meile vadovavo prof. S. Vaitekūnas, rašytojas Rimantas Černiauskas. Pastaruoju metu vadovavimo pozicijas užima jauni ir iniciatyvūs Klaipėdos universiteto teatrinių programų absolventai – prof. dr. Rimantas Balsys, dr. Jūratė Grigaitienė, teatrologijos magistrai Laura Rojūtė, Darius Peckus, Artūras Butkus, rašytojai Petras Panavas, Gediminas Jankus.

Vysk. J. Kauneckas Panemunėlio krivūlėje

Laukuvos seniūnija pirmoji, nežiūrint sunkmečio, Lietuvos klojimų teatrų suvažiavimui paskyrė kasmetinę premiją ir pažadą tęsi iki šių dienų. Punsko lietuvių pavyzdžiu Laukuva nuo Medvėgalio krivūlės paskleidė vaidinimus po aplinkinius kaimelius ir šventė  dabar apima visą apylinkę. Rajono ir miestelio vadovybė ( Zita Lastauskienė, Jonas Gudauskas, Kazimieras Jokubauskas, Virgilijus Ačas, Virginija Mikutavičienė, Loreta Daukantienė ) krivūle rūpinasi kaip savo kultūros dalimi, suplaukia minios žmonių ir šventė yra šventė.

Krivūlė suvienijo visas sukaktis ir jubiliejus ( Laukuvai -760, gimnazijai -70, mokyklai -95, pirmam vaidinimui klebono jaujoje- 90, klojimo teatrų krivūlei -25). Po Škapliernos šv. Mišių, kurias aukojo Telšių vyskupas augziliaras Linas, žmonės plūstelėjo į miestelio aikštę. Nuo jubiliejinės gimnazijos, kur tarp beržų garsus skulptorius Antanas Kmieliauskas iškalė įspūdingą  paminklą žuvusiai gimnazistei-partizanei-poetei Neringai, aštuoni Lietuvos teatrai, su savo vėliavomis ir regalijomis, orkestro lydimi, per miestelį irgi pajudėjo į aikštę. Tą dieną Laukuvoje grojo du dūdų orkestrai – Rietavo meno mokyklos ir Šilalės kultūros centro. Šilalės tremtinių sąjungos pirmininkė poetė Teresė Rubšytė, Neringos moksladraugė, pasakojo, kad Neringa gimnazijoje rašė dramas ir pati vaidino. Mūsuose viskas persipynę ir  susieta.

Po iškilmingo XXV-sios krivūlės atidarymo teatrų delegatai padėjo gėles ir ąžuolų vainikus prie koplytėlės, skirtos pirmojo Laukuvos vaidinimo (1923) dalyviams ir režisierei Marijai Tallat-Kelpšienei pagerbti. Organizacinio komiteto pirmininkas V. Ačas išlydi teatrus į aplinkinius kaimus ir miestelius – Palentinis, Bilionių etnografinė sodyba, Baublių vandens malūnas, Kaltinėnai, Šilalė. Įspūdingiausi vaidinimai natūralioje aplinkoje. Išlikusioje XIX a. sodyboje Bilionių piliakalnio papėdėje ( buvusi Rupšlaukių giminės, dabar S. Navardauskio) vien buvimas yra atgaja sielai. Čia visur dar gyva gyvenusių kartų dvasia– dviejų galų troba su dideliu kaminu viduryje, didžiuliai kertiniai akmenys pamatuose, tašyto ąžuolo sienojai svirne, kluone storų rąstų balkiai, sienos ir pertvaros, kampų sukirtimai kaip sunertos žmogaus rankos, plūktinė asla, atviros gegnių konstrukcijos, tamsios šaludės, keturšlaičiai žemų paražių stogai – viskas laukia atnašavimo. Skapiškio teatras, pirmasis kun. J. Katelės premijos laureates, čia išdainavo savo „Kupiškėnų pasakojimus“ (rež. V. Vadoklytė). Girdžių teatras J. Grušo „Nenuorama žmona“ (rež. L. Zdanavičienė) vaidino atrodo labiausiai nepritaikytoje vaidinimui vandens malūno girnų kamaroje. Langų nėra, bet skirtinguose lygiuose atidarytos durys meta kryžminę šviesą, medinių laiptų baliustrados, terasos sukuria įtamptą atmosferą ir paslaptingumą. O tai jau pusė vaidinimo.

Kun. J. Katelės prizas Jurbarko teatrui. A. Banytė, L. Kazlauskas,D. Budrytė

Laukuvos kultūros centre su itališkos scenos kietumu grūmėsi praeitų metų kun. Jono Katelės premijos laureatai – Agluonėnų (senasis) klojimo teatras. Jie visada suranda ir iškelia pamirštas lietuviškas pjeses. K. Būgos ir P. Palionio „Geriaus vėliau negu niekad“ (rež. A. Šutkus, E. Kupčiūnas) lyg dabar parašyta. Bet svarbiausia jiems pavyko sugriauti užkeiktą ketvirtąją sieną, kuri liaudiniame vaidinime yra visiškas svetimkūnis. Sodžiaus vaidinimų paveldas ( B. Buračas. Mūsų sodžiaus vaidyba. Naujoji Romuva. 1937. Nr. 4) moko, kad žiūrovas turi betarpiškai dalyvauti vyksme. Ir dabar režisieriai vaidinimo metu pakelia iš salės pirmus pasitaikiusius vaikus ir neparuoštus įveda į vyksmą. Jiems skirta aiški funkcija, nusakyti konkretūs uždaviniai, tiksliai be saviveiklos. Ir tikra, ir sugalvota.  Reikšmingais tampa ne tik vaikai, bet ir juos globojančios močiutės, mamos, likę salėje draugai. Vaidinimo visuotinumas. Teatras kūrybingai naudojasi liaudine žaidybine tradicija, tipažo siūlomomis galimybėmis.

Rupšlaukių XIXa. sodyba

Krivūlės taryba “unikaliu liaudies menininku, ryškiu liaudinio vaidinimo vaidila”. pripažino klojimo teatrų  senbuvius Raimundą Juknevičių (Agluonėnų teatras), Zenoną Levickį (Bilionių teatraas), Joną Uzielą ir Stepą Kraskauską (Skapiškio teatras), Moniką Buitkuvienę( Jurbarko teatras) bei Darių Juodaitį (Girdžių teaytras). Jiems tiesiog Dievo duota ir apie juos sukasi visas vaidinimas.

XXV-sios Lietuvos klojimo teatrų krivūlės didysis kun. Jono Katelės prizas ir vysk. Jono Kaunecko premija paskirta Jurbarko teatrui (J. Skinkis. Moters kerštas. Rež. D. Budrytė-Samienė) už trisdešimties metų lietuvių dramaturgijos vaidinimus, už vaidinimus partizanų žūties vietose, panemunių pilyse.

Laukuvos premija ir įpareigojimas sušaukti XXVI Lietuvos klojimo teatrų krivūlę teko Girdžių klojimo teatrui. Pereinamąją krivūlę iš Laukuvos seniūno Virgilijaus Ačo perėmė Girdžių seniūnas Darius Juodaitis.

Visi dalyviai, svečiai ir pilna Laukuvos bažnyčios aikštė stovėdami giedą jau krivūlės himnu tapusią Maironio „Graži tu mano, brangi Tėvyne“

Atgal