VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

03 02. Teatriniai stebuklai Lavėnuose

Sunki tautos kelionė, kol prieinamas laisvės slenkstis

Dr. Egidijus Mažintas

Dauguma Pasvalio ir Panevėžio apylinkių prasideda raide „P“: Pasvalys, Panevėžys, Pušalotas, ir t.t. Pumpėnai, kurių ieškojo vilniečiai artistai, buvo ir liko senovinis gatvinis kaimas - rašytiniuose šaltiniuose minimas XVII amžiaus pradžioje. Pumpėnų apylinkių neaplenkė bendros krašto nelaimės: kalavijuočių puldinėjimai XIV amžiaus pabaigoje, Napoleono karo žygis į Rytus. Numalšinusi 1831 metų sukilimą, carinė valdžia 1832 metais uždarė eilę dvarų, ištrėmė šviesiausius lietuvininkus, patriotinių tautinių judėjimų iniciatorius. 1863 metų sukilime taip pat dalyvavę Pumpėnų žmonės yra palaidoti Druciškių kaimo kapinėse, kur labai daug nukautų sukilėlių. Po sukilimo iš Lietuvos buvo tremiami žmonės, o Lietuvoje apgyvendinami rusai. Taip į Gegabrastos kaimą ir apylinkes pateko rusų šeimos. 1864 metais uždraudus spaudą lotyniškomis raidėmis, prasidėjo knygnešių gadynė. Pumpėniečiams lietuvišką spaudą nešiojo Jurgis Bielinis, broliai Jonas ir Petras Mielinskai, Juozas Žemaitis, J. Tamošiūnas, Mykolas Virbickas, Juozas Gasparavičius ir kt. 1717 metais Pumpėnai gavo turgaus privilegiją. 1718, 1744 metais – prekyviečių privilegiją. 1790 metais Pumpėnuose buvo 103 dūmai (kiemai). 1792 metais miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tai ypatinga privilegija, kurios pageidavo tuometiniai miestai ir miesteliai. Turintiems šias teises, nebereikėjo mokėti duoklės feodalui, galima buvo tvarkytis savarankiškai: plėtoti gamybą, amatus, iš miestiečių rinktų prisiekusiųjų sudaryti teismą. 1795 metais Lietuvą prijungus prie Rusijos, Magdeburgo teisės buvo panaikintos, teko paklusti Rusijos imperijos tvarkai. Vienas skaudžiausių tos tvarkos padarinių buvo rekrutų ėmimas. Iš pradžių rekrutai caro kariuomenėje turėjo tarnauti visą amžių, paskui - 25 metus, nuo 1834 metų - 20, vėliau - 15-10 metų. 1875 metais rekrutų ėmimas pakeistas visuotine prievole. 1846, 1856, 1881 ir 1915 metais miestelyje siautėjo gaisrai. 1833 metais Pumpėnuose buvo 750 gyventojų, 1970 metais - 900, o 2004 m. -983 gyventojai. Kelio ruožo Pumpėnai – Pušalotas pusiaukelėje, pora kilometrų į kairę, dešiniajame Lėvens krante, gražioje lygumoje išsidėstęs Lavėnų kaimas. Sena topolių alėja anksčiau buvo galima privažiuoti ponų Kazakauckų dvarą, o nuo 1961 metų ten įsikūręs Lavėnų pensionatas, kuris skaičiuoja jau 57 metus. Senųjų dvaro pastatų nėra išlikę.

„Mažytis miestelis, mažytis upelis...“

Šalia Pumpėnų esančiuose Lavėnų globos namuose šiuo metu gyvena 106 globos namų gyventojai. 63 personalo nariai čia palieka dalį savęs. Gyventojų amžius nuo 18 iki 90 metų. Iš Vilniaus pajudėjęs link Lavėnų autobusas per Aukštaitijos lygumas, link Pumpėnų judėjo su nerimu, kaip bus priimtas naujai sukurtas vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą”, skirtas G.Petkevičaitės-Bitės 150-čio jubiliejui. Šios nuostabios moters žygdarbis Lietuvai įvertinamas tik gerokai pavėluotai. Bet geriau vėliau negu niekada. Ji prieš 90 metų kalbėjo su nerimu, kviesdama „paminėti ir tuos kovotojus, kurie atgulė į karstą, nesulaukę tos didelės tautos šventės. Tesuskamba čia tarp mūsų nemirtingi mūsų Daukanto, Valančiaus, Baranausko, Kudirkos, Višinskio, Biliūno vardai. Mūsų širdimi nuskriskim tą valandų ir prie jaunesniųjų, prie tų kareivių ir karininkų kapų, kurie šiame kare savo jaunas galvas padėjo begindami tėvynės sienas. Nepamirškim ir pasaulinio karo visur išblaškytų aukų, kurios audros išrautos iš savo sodybų rado kapus toli, toli nuo savųjų. Tejungie mus visus ta prakilnioji valanda. O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdyti, mūsų karžygių atminimu šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mums darbo, kad mūsų žmonių, mum tikėjusių, neužviltume. Pavesta juk mums versti naujas istorijos lapas. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos“. Spektaklio apie G.Petkevičaitę-Bitę fragmentus Vilniuje žiūrėjusi Nepriklausomybės akto signatarė aktorė Nijolė Oželytė buvo sužavėta vodevilio aktorių, statytojų darbu: „Tokių spektaklių labai trūksta Lietuvai šiandiena, visos Vasario 16 d. dažnai baigiasi negyvomis, tuščiomis kalbomis, o jūs pakėlėte ir su vaikišku naivumu, lengvai, muzikaliai atspindėjote 1918 m. Vilnių su daugeliu personažų, kurie tarpukaryje turėjo svarbios reikšmės ne tik politikoje, moksle, bet ir versle. Visi artistai, kad ir nedidelėse rolėse, sukūrė įsimenančius vaidmenis, kurie man tikrai labai nuoširdžiai patiko”. Nijolė Oželytė, pasidžiaugusi, kad jos vaikų tėvo, vyro giminės genealoginiame medyje yra ši puiki Aukštaitijos moteris, palinkėjo spektaklio statytojams ir aktoriams „kuo dažniau rodyti spektaklį šalies žmonėms, kuriems labai trūksta edukacinių didelės meninės įtaigos vaidinimų”. Lavėnų globos namų gyventojai jau laukė artistų, visur tvyrojo pakili nuotaika, tvarka, visos patalpos atrodė kaip muziejuje: ramu, tylu, papietavę namų gyventojai gyrė šeimininkes už skanius pietus. O atvykę artistai statė dekoracijas, vilkosi spektaklio kostiumus, klijavosi perukus, ūsus, kartojosi tekstus. Niūniavo melodijas, repetavo šokius. Aktų salėje buvo sausakimša. Spektaklio žiūrovus pasveikino režisierius, palinkėdamas geros nuotaikos. Jis minėjo, kad tai, ką pamatys scenoje, yra susieta su jų tėvų gyvenimais. Laikas labai greitai bėga, o tie žmonės, praeityje kūrę Lietuvą, nepelnytai užmirštami: kiek jiems reikėjo atkaklumo ir meilės kraštui, kad pakeltų didelę atsakomybės naštą ir vėl atstatytų Lietuvos nepriklausomybę vasario 16 d.

Spektaklio kostiumų dailininkės - Stasė Jurkevičienė ir Jūratė Butkutė, sceninės įrangos specialistas - Edvardas Žotkevičius, muzikos vadovė - Irina Kozlova, šokiai – Vilijos Narkovičienės, garso operatorius - Vladimiras Blizgunovas, spektaklio prodiuseris – Gintaras Jurkevičius, scenarijaus autorius ir režisierius Egidijus Mažintas. Pagrindinius vaidmenis atliko: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (vidutiniame amžiuje)-Kristina Martinavičiūtė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (vyresniame amžiuje)-Angelė Kondraškienė, LR 1918 m. ministeris pirmininkas Augustinas Voldemaras - Gintaras Juknevičius, Matilda Voldemarienė-Lina Meškauskienė, „Lietuvos aido“ kurjeris Antanas Sniečkus - Jūratė Butkutė, 1927 m. LR Švietimo ministeris - Vytautas Babeckas, Buvusi Imperatoriškojo Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestro muzikantė, vėliau Suaugusiųjų Mokytojų Kursų muzikos mokytoja - Edita Metrikytė, Čigonės - Inga Jagelavičiūtė, Jolita Gylienė, Jurgita Jankauskienė, Natalija Grinienė, Jelena Pantiuchova, skrybėlaičių pardavėja - Danutė Petrauskienė, rankdarbių pardavėja - Jūratė Tarnauskaitė, Marcė iš Gudijos - Angelė Kondraškienė, Geležinkelio stoties policininkas -Rolandas Sivickis, buvęs caro armijos štabsporučikas Jonas Jonaitis - Alvydas Pavliukėvič, buvęs bankininkas Saliamonas Goldfainas -Vytautas Babeckas, keliaujančių Čigonų taboro baronas A.Sokolovskis -Aloyzas Makovskis ir kt.

„Tavo dugne guli nuskendę / Mano svajonių laivai...“ (poetė E.Kučinskaitė-Misiūnienė)

Trumpas spektaklio turinys: 1918 m. lapkritis. Vasario 16 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Visur sumaištis. Neramumai. Rusijoje praūžė revoliucijos banga. Vilnius šurmuliuoja lenkiškai, rusiškai, vokiškai, žydiškai... Vilniaus geležinkelio stotyje tarsi susikerta visos kultūros. Vieni čia atvyksta užsidirbti, kiti susitikti ir ką nors naujo išgirsti. Tai gan svarbi to meto Vilniaus vieta, kur susikryžiuoja žmonių ne tik likimai, papročiai bet ir idėjos, kokiu keliu pasuks po kelių šimtmečių nepriklausomybę atgavusi suiručių nusiaubta šalis. Pirmasis LR ministeris pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras atvyksta į Vilniaus geležinkelio stotį. Laukdamas traukinio Panevėžys-Vilnius, jis susipažįsta su stoties prieigose vaikštinėjančiais žmonėmis. Čia avantiūristai, vagys, buvę kariškiai, policininkai ir prekeiviai siūlo savos gamybos prekes, laikraščio kurjeriai, keliaujantys čigonai. Prof. A. Voldemaras su žmona Matilda nori susitikti su viešnia rašytoja ir visuomenės veikėja iš Puziniškių dvaro, Panevėžio apskrities - Gabriele Petkevičaite – Bite ir pasiūlyti jai kuriamoje Švietimo ministerijoje patarėjos pareigas. Tačiau atvykusi viešnia šurmuliuojančios stoties kavinėje atsisako siūlomų svarbių pareigų, tačiau sutinka kandidatuoti į pirmąjį Respublikos Seimą ir skuba susitikti su 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataru daktaru Jonu Basanavičiumi, nes atvežė garsiam tautosakininkui visą pluoštą surinktų užkalbėjimų, sveikatinimo papročių ir etnografinės medžiagos. Tarp stotyje vaikštinėjančių žmonių prof. A.Voldemaras sutinka buvusį caro armijos štabskapitoną, buvusį policininką, Imperatoriško Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestro muzikantą, buvusį bakininką ir su jais pabendravęs nukreipia juos į kuriamas valstybines institucijas, kad šie galėtų prisidėti prie Lietuvos kariuomenės, policijos, švietimo ir bankų sistemos sukūrimo. Po 1926 m. perversmo LR Prezidentas A.Smetona pašalina visą ministrų kabinetą. Visus svarbiausius valstybės postus atiduoda Tautininkų partijos nariams. Tarp jų daug karjeristų ir tuščiagarbių politikierių. Švietimo ministeris susirūpinęs, kad švietimo mokytojų kursai išsibarstę po tolimus šalies regionus, bus mažiau kontroliuojami, nori juos sutelkti keliuose miestuose, o visus suaugusiųjų mokymo kursus uždaryti ir skatinti, kad žmonės stotų į Vytauto Didžiojo universitetą. Tačiau daug žmonių neturi vidurinės arba gimnazijos baigimo pažymėjimų, jiems uždaromas kelias stoti į aukštąsias mokyklas, įgyti spec. vidurinį išsilavinimą. Daug lietuvių dėl kovų su bermontininkais, baltalenkiais, bolševikais neturėjo galimybės baigti mokyklos, po to reikėjo apdirbti žemes, statyti namus, kurti šeimas. G.Petkevičaitei-Bitei 1927 m. birželio mėnesį susitikus Švietimo ministerį valdžios koridoriuose, Kaune nepavyksta atkalbėti nuo Suaugusiųjų Mokytojų Kursų uždarymo. Švietimo ministeriui nepatinka, kad G.Petkevičaitė-Bitė „Lietuvos žiniose“ viešai kritikuoja švietimo ministerijos siūlomą mokyklų reformą, kurioje nemažai spragų. Ir suaugusiųjų švietimui neskiriamas pakankamas dėmesys. Ir viešai oponuoja valstybės vykdomai švietimo politikai. Visuomenės veikėja G.Petkevičaitė-Bitė įspėja švietimo ministerį, kad dėl nesėkmingai vykdomos reformos jau didėja lietuvių emigracija. G.Petkevičaitė – Bitė atvyksta į Suaugusiųjų Mokytojų Kursų mokslo metų užbaigimo iškilmes žinodama, kad šių 1927 m. laida jau paskutinė. Baigę kursus lankytojai gaus vidurinio mokslo baigimo pažymėjimą, kad jiems leidžiama dirbti mokyklose jaunesniaisiais mokytojais. Dauguma Mokytojų Kursų lankytojai yra garbaus amžiaus, nes buvo kovos dėl nepriklausomybės, po to - žemės reforma, reikėjo kurti šeimas, gimdyti vaikus, uždirbti duoną, neleido jiems - vyrams ir moterims - mokytis. Ir praėjus dešimtmečiui po 1918 m. vasario 16 d., apsitvarkę ūkius, pradėjo studijuoti netoliese atidarytuose mokytojų rengimo kursuose, suaugusiųjų mokymo centruose. Tautinės mokyklos koncepcija, vyravusi to meto švietimo sistemoje, atsiskleidžia Suaugusiųjų Mokytojų Kursų 1927 m. diplomų įteikimo ceremonijoje. Rašytoja, norėdama patikrinti, kaip mokytojai moka ir supranta tautinių papročių, tradicijų, šokių ir dainų svarbą mokyklos ugdymo sistemoje, pradeda egzaminuoti kursų lankytojus ir pedagogus... Tačiau būsimieji mokytojai neišsigąsta ir pasiūlo viešniai aktyviai įsijungti į šokamų šokių kombinacijas, keliais balsais atliekamas lietuvių liaudies dainas. Rašytoja priima iššūkį, sėkmingai sušoka jai pasiūlytus šokius ir siūlo padainuoti liaudies dainas, po to būsimųjų mokytojų sąmojį tikrina užmindama mįsles ir įsijungdama į liaudiškus žaidimus.

„Dirbkime tą darbą taip, kaip reikalauja tie, kurie čia mus siuntė“

Visi artistai sudėtingame vodevilyje labai stengėsi ir sukūrė įsimenančius vaidmenis. Šiandiena sunku išvysti spektaklius, kurie turi tiek daug artistų - apie tris dešimtis. Labai daug komercinių teatro spektaklių, kuriuose dalyvauja trys, kartais penki artistai, todėl daugelyje šalies regionų paprasti miestelių gyventojai nėra matę vaidinimų arba tik tuos komercinius-buitinius niekalus, kuriuos statė režisieriais kultūrinio ir politinio chaoso metu pasivaidinę buvę aktoriai: „meilės pagal grafiką“, „faking and šoping“, „striptizo ereliai ir vaginos monologai“ pastaruosius du dešimtmečius tobulino mūsų per daug kantrių žiūrovų skonį ir skiepijo buitinės seksualinės atmosferos temperatūrą ne tik butuose, soduose, kelionėse, komandiruotėse, kvietė atidžiai sekti, kuriuose spektakliuose daugiau apgautųjų vyrų su „ragais“ ir „išmaudytų, apgautų“ tokių pat neištikimų moteriškių, kurios, pasirodo, suspėja sutarti ir su nuosavu vyru, nors spintoje vienas meilužis, po lova - kitas, o balkone - trečias. Beverčių spektaklių aukomis tapo dauguma režisierių, kurie stengėsi žūtbūt įsitekti savo žiūrovams, ir daugeliui tai pavyko padaryti. Lenkijoje teatro postmodernizmas oficialiai pasibaigė 1998 m., tačiau dar eilė šalies režisierių, norėdami būti ar išlikti madingais, kaitalioja veikėjų gyvenimo erdves iš viduramžių į nūdienos ofisus ir tuo labai didžiuojasi. Viena režisierė, kurios muzikinis išsilavinimas yra lygus nuliui, stengiasi įtikinti žiūrovus, kad operas galima statyti vien iš libreto. Kaip tu analizuosi muzikinę dramaturgiją, jeigu esi nebaigus net vaikų muzikos mokyklos? Kam iš viso reikia muzikinio išsilavinimo, jeigu teatro durys atveriamos mėgėjams, o profesionalai nepageidaujami? O muzikinę režisūrą užsienyje leidžiama studijuoti tik turint aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Tokių paradoksų šiandienos Lietuvoje apstu“: kai Seime dirba arba ministrais tampa asmenys, neturintys aukštojo išsilavinimo, arba lengvai jį įsigydami už nusiderėtą kainą. Tokių paradoksų galima išvysti ne tik cirke, bet ir nūdienos Lietuvos gyvenime, nereikia ir į teatrą eiti...

„Gyvenimo džiaugsmą, vertę ir prasmę aš čia pažinau...“

Lavėnų globos namų socialinė darbuotoja Irena Matuzevičienė, direktoriaus pavaduotoja Rita Paučkienė, padėkojusios už nuostabų spektaklį, papasakojo artistams apie pensionatą, aprodė gyvenamuosius kambarius, poilsio kampelius, laisvalaikio erdves, supažindino su Lavėnų istorija. 1948 m. sausio mėnesį Pumpėnų miestelyje buvo įkurti parapijiniai globos namai. Juose tuo metu gyveno apie 30 vienišų senelių, kuriuos aptarnavo viena medicinos sesuo, virėja ir skalbėja. Už Pumpėnų, prie miško globos namai turėjo keletą hektarų žemės. Ją prižiūrėjo čia gyvenantys pajėgesni seneliai. Užaugindavo daržovių, turėjo keletą kiaulių, arklį, vieną sunkvežimį ir vairuotoją. Senukų skaičius didėjo. Didėjo ir aptarnaujančio personalo skaičius, atsirado gydytojo etatas. Gydytojas dirbo ir miestelio ambulatorijoje. Tuo metu globos namuose gyveno sveiki, tik vieniši, netekę pastogės ar gyvenimo suluošinti, bejėgiai žmonės. 1961 metais keičiasi gyventojų kontingentas, globos namai iškeliami į Lavėnų kaimą, į buvusius Mikoliškio tarybinio ūkio skyriaus pastatus ir pavadinami Lavėnų psichoneurologiniu pensionatu. Čia apgyvendinami psichinę negalią turintys žmonės. Vyko didelės permainos. Per keletą metų neatpažįstamai pasikeičia gyvenvietė. Pristatoma daug pagalbinių pastatų ir gyvenamųjų namų. 1972-1973 metais baigiamas statyti naujas pastatas neįgaliesiems, kuriame ir dabar gyvenama. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Lavėnų psichoneurologinis internatas tampa Lavėnų pensionatu. Nuo 1995 metų pradeda dirbti socialiniai darbuotojai. Šiuo laikotarpiu prasidėjo šių globos namų pakilimas, kai direktoriumi pakviečiamas iniciatyvus ekonomistas Algirdas Kazlaučiūnas. Per dvi dešimtis metų puikus vadybininkas ir buhalteris tiesiog pakelia globos namus į kitą lygmenį. Atsiranda vištidės, kiaulidės, sodas, gyventojai ne tik padeda ūkininkauti, bet ir savo darbine veikla padeda globos namams ne tik kad užsidirbti pinigų, bet renovuoti senus pastatus ir pastatyti naujus priestatus su erdvia valgykla, poilsinėmis, ir atskiru pastatu, skirtu gydymo profilaktikai. Medicininės slaugos paslaugos teikiamos kiekvienam pensionato gyventojui. Tuo rūpinasi aukštos kvalifikacijos specialistai - gydytojai, slaugytojos, kineziterapeutė, masažistė, psichologė. Nors įstaiga centralizuotai atlieka drabužių skalbimą, lyginimą, maisto gaminimą, bet stengiamasi sukurti aplinką, artimą namams. Gyventojų kambariai tampa jaukūs ir tvarkingi. Juose gyvenama - dažniausiai po du žmones, turima ir vienviečių kambarių. Pensionate daug gėlių, puošiamasi žmonių sukurtais darbeliais, jiems brangiais daiktais. Algimanto Kazlaučiūno, griežto ir reiklaus vadovo, pradėtus gerus darbus šiuo metu stengiasi tęsti kiti globos namų vadovai.

„Įstra, mažasis upeli, tu man tada taip gražiai dainavai...“

2000 metais duris atvėrė naujos pensionato patalpos. Įrengti keturi gyvenamieji kambariai, virtuvė, vonia, tualetas ir poilsio kambarys. Nupirkti nauji baldai, nauja buitinė technika. Gyventojai stengiasi gyventi savarankiškai, padedami socialinių darbuotojų, socialinių darbuotojų padėjėjų. Šiuo metu Lavėnų pensionatas yra valstybinė socialinės globos įstaiga, skirta gyventi žmonėms, pirmos ir antros grupės invalidams nuo 18 metų amžiaus, kuriems yra būtina priežiūra ir slauga.

G.Petkevičaitė – Bitė Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio metu 1920 metų gegužės 15 d. kalbėjo: „Ilga juk ir be galo sunki buvo mūsų tautos kelionė, kol priėjom laisvės slenkstį. Ne lengviau klojosi mums, kol atsidūrėm tame brangių brangiausiame tautos valios sudarytame nepriklausomybės rūme. Juk ilgiau kaip šimtų metų kentėm įvairios rūšies prispaudimų. Mažai tautai, kokia mes buvom ir tebeesam, reikėjo be galo daug moralinių jėgų, kad būtų galima pradėt ir, pradėjus kovą - kovot su priešais, pasiryžusiais mus pasmaugti. Su priešais, laikiusiais visą žandarų ir kitų visokių savo tarnų armiją vienam tikslui - panaikint, išraut iš šaknų ir pamatų visa, kas lietuviška: ir kalbų, ir raštų, ir tautos vardą, ir net tautos atminimą. Norėta Lietuvių vardą išbrėžt iš istorijos lapų. Prieš tokių samdytų ir brangiai mokamą valdininkų armijų, kalaviju, galia ir žiaurumu apsiginklavusių, kaip visi žinom, maždaug prieš pusę amžio - stojo mūsiškių mažas būrelis. Vienintelis jų kovos įrankis - plunksna, vienintelė amunicija - savo tautos mylėjimas, savo tautos vargų supratimas ir didžiausias pasiryžimas gint jų iki paskutinios. Ir tos grumtynės tarp nelygių priešų, kaip žinom, tęsėsi ilgai. Mūsų karžygių karščiu užsidegdavo vis didesnės tautiečių minios taip, kad net paskutiniųjų laikų įvairios okupacijos, nors čiulpte čiulpė kraują iš mūsų tautos organizmo ir visaip jį darkė, tačiau sielos nenusmaugė. Išliko ji gyva, ir su ja drauge tautos nepriklausomybės obalsis, dėl kurio šiandien jau niekas nebeatsisako savo galvos guldyt, savojo kraujo liet. Nors dar dalis mūsų tautos kūno tebevargsta po svetimu jungu, nors ir netenka mums patiems, šalies šeimininkui, Steigiamajam Seimui, dar šiandien susirinkti mūsų tėvų sostinėj, Vilniuje, nenusidėsiu, turbūt, tautos valiai, čia mane pastačiusiai, jei pirmu savo uždaviniu laikysiu tart geros vilties žodį broliam, atskirtiem nuo mūsų fronto juosta ir kviest juos širdimi dalyvaut drauge su mumis šios dienos iškilmėje. Atsiminkime ir amerikiečius, ir visus kitus, kurie priversti buvo savo tėvynę palikt tik dėl to, kad jie kėlė balsą prieš daromą savo tautai nuoskaudą. Nors mintimis ir troškimais būkime visi šiandien drauge. Tenestinga tame mūsų sielų susijungime nei vieno tautos darbuotojo, nei vieno dėl tautos ir krašto kovotojo. Stenkimės visom išgalėm tą naują lapą išlaikyt gryną, patikrindami visiem mūsų valstybės gyventojam lygias piliečio teises, leisdami jiems savo būvį gerint ir visiems drauge žengt į aukštesnį kultūros laipsnį. Būkime rūpestingi, neužmirškime nei trumpai valandai, jog priešų mums dar nestinga, tų prieš, kurie kiekviena proga naudojasi mus žemint prieš Europos vakarus, kurie taip uoliai seka mūsų darbuotę. Būkime kultūringi visur ir visuomet, o jei tektų dar mūsų tautai imtis ginklo, tai vien priešui besikėsinant mus pulti. Šiaip suprantam gerai, jog mūsų likimas mūsų rankose, kad tik savo jėgomis turim pasitikėt, savo jėgomis turim gydyt senąsias savo žaizdas ir savo nenuilstamu ir organizuotu darbu išbrist iš milijardinių didžiojo karo padarytų mum nuostolių. O mes, atstovai, dirbdami čia savo didįjį darbą, dirbkim jį nei akies mirksniui neužmiršdami, jog mes esam čia tik savo krašto žmonių valios vykdytojai. Dirbkime tą darbą taip, kaip reikalauja tie, kurie čia mus siuntė,“ - kalbėjo G.Petkevičaitė-Bitė, rašytoja, publicistė, veiklos platumu, demokratinių vertybių orientacija viena šviesiausių savo laikmečio asmenybių. Savo gyvenime ir visuomeninėje veikloje Bitė vadovavosi demokratijos, tolerancijos ir žmoniškumo principais. Lietuvos kultūroje Bitė liko kaip darbštuolė bitelė: rašytoja ir gydytoja, mokytoja ir filantropė, pažangi ūkininkė ir visuomenės kritikė, literatūros istorikė ir etnologė, politikė ir visuomenės veikėja – asmenybė, savo pažiūromis ir darbais gerokai pranokusi gyvenamą laikmetį. Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja. Ji rėmė gabius jaunuolius, padėdama siekti jiems mokslo. Taip į žymius skulptorius prasiveržė Bernardas Bučas ir Juozas Zikaras. Parašė apysakų ir apsakymų, romaną „Ad astra“, atsiminimų, paskelbė publicistikos ir kritikos straipsnių. Spektaklyje atsiskleidžia sudėtingame laikotarpyje gyvenusios rašytojos gyvenimo ir meilės istorija ir tragiška lemtis.

Atgal