VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teatras

01 27. Kaip Juozas Miltinis ir Povilas Mataitis paveikė Maskvos teatrus

Dr. Egidijus Mažintas

XXI a.dešimtmečio pradžioje, studijuodamas muzikinę režisūrą pas profesorių B.A.Pokrovskį Maskvos valstybiniame akademiniame muzikiniame kameriniame teatre, kur pripažintas ir garbus (Rusijos operos caru vadinamas) menininkas, nepaisant solidaus amžiaus, sėkmingai ir produktyviai dirbo meno vadovu, nusipirkau netoli Maskvos Kremliaus mūrų nutūpusioje Nikolskaja gatvės kioske, žurnalą „Teatralnaja afiša“ (Teatro afiša). Tos rudos spalvos nedidelio formato žurnalėlis eina kas mėnesį Maskvos teatrų repertuarais besidomintiems žmonėms. Dar neatsivertęs knygelės daviau sau žodį pamatyti visus Maskvos teatrus, juo labiau, kad būdamas doktorantas, vakarais galvojau pakeliauti po 15 ar 20 garsiausių sovietmečio teatrų (tiek jų prisiminiau iš 1990m.viešnagės Maskvoje per Milano La salos teatro gastroles Didžiajame teatre), tada išsibarsčiusių didžiulio daugiamilijoninio miesto centre. Kai daviau sau žodį,-o esu užsispyręs žemaitis iš Raseinių,-sunku jį keisti. Ypač susijaudinau, ir kartu sumišau, kai radau toje knygelėje 360 pavadinimų teatrų! Galvoju, nerealus uždavinys dabar manęs laukia! Tačiau sau duotą žodį išpildžiau su kaupu! Susidariau grafiką, Rusijos kultūros ministerijoje pasiėmiau pažymėjimą, kad esu doktorantas, galvodamas, kad toks dokumentas su parašais lengviau atvers duris pro niūrius teatrų administratorius, ir leidausi po teatrinius stebuklus. Jų geografija mane nuvedė į atokiausius Maskvos rajonus, kur alkani šunys staugia gatvėse, o apiplyšę vaikai kaulija rublių. Daugiau kaip 360 teatrų, 400 spektaklių aplankyta per keletą metų už vieną rublį ? Tačiau, mano nuostabai, geriausi teatrai buvo būtent Maskvos pakraščiuose. Ar šiandien galėtumėte įsivaizduoti, kad Pilaitės jaunimo operos teatras su spektakliu „Prezidentas Nixonas Kinijoje“ gastroliuoja Vilijampolės Etnografiniame valstybiniame teatre? O Druskininkų miesto operos teatras rodo populiarų miuziklą „Valkataujantis V.I.Leninas“ apie meilę senmergei Nadiai ir raudonajam terorui, Varėnos savivaldybės dramos teatre Valentino dienai? Kažkas iš nerealios fantastikos?Mūsų šalies miestelių kultūra, kaip vietinės valdžios politikierių paklusni guvernantė, suformuota iš keistų neakivaizdinių studijų studijavusiųjų mergaičių, partiečių tarpo, kurios kultūroje gaudosi kaip musės andragogikoje.

Sunkiausia buvo patekti į Maskvos Mytiščių darbininkų kvartale esantį teatrą FEST (tai nėra žinomas anglų kalbos žodis) ir labiausiai nuo centro nutolusį Maskvos valstybinį istorinį etnografinį teatrą. Pasirodė, kad šie nuostabūs teatrai įdomiai susiję su Lietuva. FEST-su Panevėžio J.Miltinio dramos teatru, o MVIET-su Povilu Mataičiu, kurio spektakliai man buvo žinomi tik iš recenzijų ir nuotraukų sovietinėje spaudoje.

Teatras FEST yra kilęs iš Maskvos valstybinio miško universiteto Elektronikos ir sistemotechnikos fakulteto (dramos būrelio). Trupės vadovas kreipėsi į Sovietų Sąjungos kultūros ministrą su prašymu į valstybinį teatrinio meno institutą (GITIS) priimti ...visą dramos būrelį. Pirmą kartą šio teatrinio instituto istorijoje tokia avantiūra pavyko. Nelengvai, bet buvo gautas leidimas, trupės vadovui prisiekus, kad aktoriai po studijų turės darbą. Taip studijos vadovas, tapo savo sukurto kurso, teatriniame institute, aktorių pedagogu. Dramos vadovas kreipėsi į tolimojo Mytyščių rajkomo (gyventojų skaičiumi prilygsta Panevėžio miestui) partkomo sekretorių leisti aktoriams šiame dievų pamirštoje proletariškoje gyvenvietėje(kultūrinėje dykvietėje), įkurti teatrą. Partkomo šeimininkas nedvejodamas padovanojo aktoriams ne tik mėnesines algas, subsidijas edukacinei teatro veiklai, bet ir ...tuštėjantį, tuo metu blogai lankomą... kino teatrą. Su sąlyga, kad po spektaklių aktoriai kūrybine veikla užims teatro studijose, po gatves ir užkampius valkataujančius paauglius. Partkomo „sekretoriaus“ argumentai buvo nepriekaištingi ir pranašiški: jaunimas pakliuvęs į teatrinę edukacinę aplinką, pames gatvės įtakas-narkotikus, alkoholizmą o gal ir nusikaltėlišką kriminalinę trauką? Tada, kai lankiausi spektaklyje, į FEST trupę (po dvidešimt metų) buvo priimtas kitas jaunų aktorių kursas. Pirmosios laidos aktoriai neišsibarstė, o tapo brandesni ir jau vaidino vidutinio amžiaus personažus. Jaunesnioji trupė kaip tik ir išaugo iš Mytyščių gatvėse, gamyklų apleistuose griuvėsiuose beslampinėjančių paauglių gaujų. Atsinešdami ir gera, ir bloga, šio darbininkiško poligono, dykumos „augintiniai“, susispietė FESTe. Savaitgalinėse, vakarinėse teatrinėse studijose, augo menui alkana, vargana, bet idealizmui spontaniška, gaivališka, įtūžusių jaunų aktorių karta. Teatras tapo daugeliui valkataujančių asmenų, studijokų tikrais namais. Ne vis tapo aktoriais. Kiti prisilietę prie teatro pajuto kitokio, geresnio, tauresnio, dvasingesnio gyvenimo ilgesį. Nušaknijus juos pagimdžiusią tradiciją, išlaisvinus nuo paribio vidaus ir išorės kriminalinės praeities struktūros ar „bratvos elgsenos štampų“, palaipsniui sudrąskius grėsmę keliančių proletariškos ėnkėvėdistiškos (griovimo, naikinimo) giminės ištakos grandines, pajutau unikalią šių gana pažeistų asmenybių galimybę redukuotis, per anksčiau sunkiai sutinkamą dramos (teatro) dievybės rakursą, persikūnijimo esmę. Pasikeitus šiems dalykams pasikeitė ir jauni žmonės, išplėšti iš gatvės, iš sudužusių šukių. Gyventi save taisant. „Gyvenimo kopėčiose daugybė rakščių, bet skaudžiausiai jos duria, kai mes paslystame“(W.L.Brownellas). Diskursą apie teatrališką dievybę Mytyščiose-slavišką ateistų paauglių protestą, kaip priešinimąsi sovietinio kulto gyvensenai, ar agresyvėjančiai pragmatiškai kapitalizmo religijai, priėmiau kaip šv.Testamentą. Esmiškai nepriklausomą nuo jokio istorinio apreiškimo ir tokiu būdu atitinkantį intuityvinių pradų- maldų ir troškimų „naujo teatro šventąjį raštą“, kuris sucementuoja uždarą bendruomenę geriau už iniciacinį mokymą, paslėptas projektines gruobuoniškas pinigų išplovimo inovacijas, ar ezoterinį atsiskyrimą saloje. Todėl solidarizavausi su žiūrovais, buvusioje dykvietėje, jaučiančiais neribotą potraukį tam, kas rodoma šių žmonių sambūryje Mytyščių teatrinio Meno Mekoje. Šį vakarą mes pajutome, kad praėjusią dieną suklydome. Pykčiui užpūtus proto žiburį, supratome, kad tiek daug laiko praleidome statinės dugne, kad dabar labai sunku išlipti. „Europa ar Rusija?“, „Kur skubi Rusia? Su Vakarais ar Rytais?“, susisaistydami stilinga vakarietiška teatro filosofija per viešumą, pilietiškumą, atsigavimą, vėl su dienos šviesa (po aštuoniasdešimt demonizuotos imperinės visuomenės priespaudos ir teroro metų), tarsi išlaisvino žiūrovą, nuo bet kokios išorinės nepasaulietinės, nesekuliarinės valdžios, ar municipalinio nomenklatūrinio klano diktato. Niekas negali iškelti tave aukštai, bet tu turi dvi kojas. Tamsoje sunku surasti savo kelią, kai lipti visada sunku, ar tai į medį ar laiptais į Gyvenimo Šventovę. Mūsų vieta –čia? Išmokta vertinti vienatvę ir gerų draugų, bendraminčių kompaniją. Taip pat pabėgti ir nuo akademiko K.S. Stanislavskio dogmatikos, ar aklo pamaldumo, rusiškojo teatrinio įvaizdžio kulto ortodoksams. Kuriam taip mėgsta melstis amerikiečiai.Sveika pasivaikščioti prieš vėją? Arba atsiribojimą nuo bundančio naujojo rusofobinio vėl sugrįžtančio autoritarinio režimo (Raudonojo Slibino atsigavimo) autoritetų. „Mes-Vakarų Europa, o ne laukinė Euroazija“ drebino buvusio kino teatro erdvę festiečiai! Kai žiūrėjau muzikinį vaidinimą „Po Paryžiaus dangumi“, nustebau, „Vakarų metafora“ gana iškalbinga-„mes europiečiai, o ne Ordos tvarka grindžiama nenuspėjama Rusija“, „mes tikros, šimtmečiais demokratijos pamatus klojusios Europos, o ne fasadinės demokratijos dalis, Mes Laisvės ir Demokratijos vertybių išsiilgusi tauta. Pavargusi nuo melo ir teroro.“. Tad atsiverkime mejerholdiško teatrinio religiškumo fenomenui per miltiniškąją refleksiją - imperinio režimo sudrąskyto krašto paribyje, visų šalių proletarų „zonoje“ iškilo nenuspėjamo ir neprognozuojamo FEST idėja-„pasikeitus dievams, pasikeis šalis?“. Ar ne šiuo šūkiu naiviai tikėjo sunaikinto valstybinio modernaus teatro meno vadovas, prūsas V.E.Mejerholdas, čekistų žiauriai kankinamas Liubankos kameroje, kaip žydas kosmopolitas ar vokietis pacifistas? „Ar Dievai tikrai pasikeitė?Apibrėžkime šiame praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio Paryžiaus mano apmąstymuose nuolat kirbančias tautines, nacionalines, lietuviškas kategorijas“-kalbėjo savo mokiniams XXa.šeštajame dešimtmetyje nuo pareigų nušalintas Panevėžio teatro meno vadovas J.Miltinis. Ar Rusijos, o gal ir lietuviškojo politinio gyvenimo „apaštalai“ nepanorės vėl į sostą pasodinti chaną? Ar maskolišką chamą? Ordos dėsniais grindžiantį santykiu su kitu ar su kaimynine tauta ar valstybe.

Įsitikinta, atskirame užutekyje gali glūdėti atskiras, gaivališkas kultūrinis anklavas, kurį užgrūdina vienoks ar kitoks kultinis (ar ne J.Miltinio estetika?Ko ne septinto dešimtmečio Lietuvos provincijos Panevėžio teatro fenomenas ar reinkarnacija Maskvos užkampyje? Užkampis persiformuodamas į teatrinio meno idėjų centrą?) iš praeities išklydęs judėjimas. Muzikiniame spektaklyje abejingų nebuvo: ir žiūrovai ir vaidintojai su kartėliu balse ir su skausmu su Paryžiaus Monmarto bohemos herojais dainavo, kad jie „eiliniai rusai susieti su Europa, o ne nuovargio kamuojama, vėl diktatoriškų siekių kamuojama Rusija“. Kad, FEST trupė sename kino teatre rodo spektaklius, daug geresnius ir įdomesnius nei miesto centre įsispraudę Maskvos Operetės ar valstybiniai muzikiniai ir daugelis valdžios elito globojamų nacionalinių dramos teatrų, labai iškalbingas faktas. „Dainuojančių ir šokančių dramos aktorių“- abi aktorių laidos-jaunesni ir vyresni savo teatre jaučiasi reikalingi ir mėgiami. Po spektaklio „Po Paryžiaus dangumi“ vadovas ir aktoriai ypač daug man pasakojo apie sovietmečiu lankytą J.Miltinio teatrą Panevėžyje. Jie buvo sužavėti nuostabiomis vakarietiško teatro tradicijomis ir legendiniu J.Miltiniu. ir, matyt, daug ko buvo pasimokę, ypač vakarietiškos teatrinio meno kalbos(europietiško bendravimo, o ne slaviško lėbavimo), ir ne slaviškos scenos stilistikos.

Po ilgos kelionės metro, o išlipus tramvajumi ir autobusu radau MVIET. Mane nustebino autentiška rusų troba, kiti pastatai istorinio teatro teritorijoje, priminė senąją Rusią. Sekmadieninis spektaklis buvo rodomas 13val. Po spektaklio užėjau padėkoti aktoriams už įdomų ir savitą etnografinį vaidinimą. Ir mane sutikęs vadovas (pavardės neprisimenu) tiesiog apipylė epitetais Povilą Mataitį, jo žmoną dailininkę Dalią (P.Mataitį pažinojau gal tik iš spaudos, ir gal gatvėje buvau matęs, bet nedrįsau užkalbinti). Grįžęs 2003m.po studijų susiradau P.Mataitį ir perdaviau visą pokalbį apie jį Maskvoje. Štai ką kalbėjo MVIET vadovas:

„Povilo Mataičio teatras-tai žmogaus, visos trupės dvasinės ir fizinės raidos kelias, siekiant atskleisti ir tobulinti didžiąsias iškilių protėvių baltų paslaptis.Baltų, praeityje ryškiai pakeitusių visos Europos žemėlapį. Ritualiniai Povilo ir Dalios Mataičių spektakliai suvoktini kaip santykis su gyvybe ir mirtimi, kaip tautos elgsenos ekstremaliomis sąlygomis (du šimtai metų caro priespaudos ir penki dešimtmečiai sovietinės okupacijos) strategija ir taktika, dvasios ir kūno tobulinimo būdas, todėl ir šiandiena galima eiti senovės pagonių žynių, didžiųjų kunigaikščių, karių-milžinų keliais, gilintis į jų dvasingumo, bei sveikatingumo sistemas, kurios yra itin aktualios ir mūsų dienomis. Gyventi laikantis protėvių priesakų, reiškia žengti koja kojon su epocha, juo labiau turint tokią paramą, kokią suteikia reto talento menininkų lietuvių Dalios ir Povilo spektakliai. Jų su niekuo nesupainiosi. Ir tai sovietmečio reiškinys: nepriklausomybę praradusi Lietuva sutelkė dvasią ir su Folkloro teatru atsigręžė į protėvių ir didžiųjų kunigaikščių valstybę. Toks kūrybinis gyvenimas, nepaliaujamas dvasinio treningo procesas įmanomas tik būnant tikram kūrėjui, teatro filosofui. Tai ypatingų žmonių menas, gebančių paversti teatrą savo gyvenimo būdu, nesiorientuojančių į aplinkinių pripažinimą ar susižavėjimą. Maža to, sovietmečiu Mataičiai turėjo įvairiais būdais slėpti tikruosius savo motyvus ir idėjas. Ir jie padarė šį žygdarbį vardan laisvės eiti protingų ir talentingų protėvių keliu. Jie veikė vien savo jėgomis, bet niekada nebuvo vieniši. Daugeliui šiuolaikinių žmonių, atpratusių jausti bendrystę su savo šalimi, tauta, juo labiau su gyvūnais ar augalais, tokie dalykai visiškai nepasiekiami“.

Atgal