Teisė ir teisingumo vykdymas
03 18. Reikia nenusileisti
Vaclovas Volkus
Lietuvos teisinė sistema yra grindžiama tautos suverenitetu įtvirtintų 2-me Konstitucijos straipsnyje kaip aukščiau už bet kokį Konstitucinio teismo, bet kokios įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ar teisėsaugos institucijų aktus, politinių – partinių organizacijų interesus. Negalioja joks įstatymas ar kitoks aktas prieštaraujantis Konstitucijos 7-tam straipsniui.
Tauta kai suverenus subjektas turi laisvą pasirinkimą reikšti savo nuomonę, iškilus problemai spręsti valstybės bei tautos gyvenimo klausimus referendumu, o ne valdžios biurokratų rankomis skelbia Konstitucijos 9-tas straipsnis. Referendumas tai tautos sargybos skydas apsaugojantis suvereno – tautos amžinąsias vertybes – žemę, kalbą, papročius, tradicijas – tautos savastį, nepriklausomybės simbolius kaip pinigus, kaip valstybės instrumentus valdyti ekonomiką.
Lietuvių tauta sukūrusi Lietuvos nepriklausomą demokratinę respubliką, atsiradus problemai civilizuotų valstybių pavyzdžiu, sąmoningų, nesavanaudžių jos piliečių iniciatyva nutarė surengti referendumą, apklausti piliečius ar jie sutinka pardavinėti valstybės žemę ne Lietuvos piliečiams. Valdantieji būdami sužavėti Vakarais, neatsiklausę tautos nuomonės ėmėsi organizacinių priemonių be konkrečių saugiklių, realizuoti miglotą prieš dešimt metų pasirašytą sutartį su Europos Sąjunga. Pasigirdo iš aukštų tribūnų balsai – negalima rengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, negalima pažeidinėti sutarties su ES, būsime nubausti, negalima, negalima..., o kodėl ES žadėjusi nuo 2015 metų suvienodinti Lietuvos su Vakarų Europos ūkininkų išmokas nevykdo – žmonėms nebuvo paaiškinta.
Nežiūrint begalės valdžios trukdžių, patyčių, VRK priekabių tauta atsiliepė. Buvo surinkta virš 300 000 piliečių parašų turinčių balsavimo teisę. Referendumui realizuoti trukdymai, gąsdinimai ES sankcijomis, jo įgyvendinimas dar nesibaigia.
Tauta pažadinta pasipriešinti savivalei. Sąmoningi, patriotiškai nusiteikę tautos atstovai nutarė siekti dar vieno referendumo, kad Lietuvos nacionalinis piniginis vienetas – Litas nebūtų valdančiųjų pakeistas į Eurą, o pinigų emisijos teisę turėtų Lietuvos bankas. Tauta supranta, praradę Litą neteksime savarankiškumo, tik to nenori suprasti vadinami dešinieji ir kairieji – susituokę vieningai pučia Euro dūdą.
Mūsų bestuburinių valdančiųjų atstovai visagaliais jaučiasi savame krašte, bet vos tik atsidūrę Briuselyje, kaip anksčiau jų pirmtakai Maskvoje, praranda visagalybę, principus, tautos įgaliojimus ginti nacionalines vertybes, baikščiai su pataikūniška šypsena paklūsta Briuselio biurokratų reikalavimams.
Tauta Euro įvedimui nei psichologiškai nei materialiai nėra pasiruošusi. Šiandieną tam nėra ir ekonominės būtinybės. Staiga už tautos nugaros, kaip 1940 metais okupantai Litą pakeičia Rubliu, taip šiandien valdantieji Litą rengiasi keisti Euru. Valdantieji nenori matyti Euro zonos valstybių nestabilią finansinę padėtį, stumia tautos gerovę ir savarankiškumą į nežinią. Kainų šuolių nebus be jokių garantijų žada lito laidotojai. Tauta žino, ką reiškia jų pažadai Estijoj, kur tvarkos ir susiklausymo pasimokyti Lietuvai, jų patirtis liudija, kad aptarnavimo sfera pabrango 45 procentais, latviai plūsta į Lietuvą apsipirkti, nes čia pigiau. Be tautos nuomonės skubotai priimami teisės aktai laidoti Litą, ką nedaro mūsų kaimynai lenkai, danai, vengrai, tuo labiau anglai.
Valdantieji iš biudžeto išgramdė 6 milijonus litų Lito griovimui, Euro įvedimo propagandai. Ji vyksta pilnu tempu, tautai plaunamos smegenys. Nutylima tik viena esminė tiesa – Euro įvedimas mūsų mokesčių mokėtojams kainos 21 milijardą litų! Iš jų pirminis įnašas šeši milijardai litų! Verkšlenama – pinigų nėra. Finansų ministras prasitarė, kad patyliukais kaupiamos lėšos. Mūsų visų sąskaita sukaupta 1,3 milijardai litų.
Į Lietuvą atvykusi Tarptautinio valiutos fondo vadovė K. Liagard ragina nebijoti Euro, bruka jį, lyg mes neišsiaiškinę, nepasitarę su tauta, turime jį priimti. Lyg jis mums mirtinai reikalingas, lyg mes be jo pražūsime, sunyks mūsų gyvenimas. Svečias postringauja – lietuviai atitinka Mastricho kriterijui, mat Briuselis prognozuoja šalies ūkio augimą pagal visus ekonominius rodiklius. Tam palanki infliacija. Ponia iš Briuselio Euro įvedime į Lietuvą mato didžiulę jo naudą – paskolų procentas mažės, kelionėse po ES nereikės išlaidaut keičiant litą į eurą. Skatina nuo 2015 metų įvesti Eurą, nutylėdama slaptą tikslą – gelbėti kai kurias Vakarų Europos valstybes nuo bankroto Lietuvos mokesčių sąskaita. Valdantieji ploja, nuo 2015 metų Eurą įvesime. Palaukite ponai tautos balso. Neskubėkite.
Ponams iš Briuselio neįdomu, kad Lietuvos valstybės su savivaldybių skolomis siekia 50 milijardų litų, kad Lietuvoje pensijos mažiausios ES valstybių tarpe, kultūros finansavimas ubagiškas, trečdalis šalies gyventojų skursta, atskirtis elito ir likusios daugumos gyventojų milžiniška. Ji dar didėja elitui išsidalinus 150 milijonų litų atlyginimams didinti ir krizės metu sumažintiems atlyginimams kompensuoti eilinių dirbančių ir pensininkų sąskaita. Tauta skurdinama. Su tokiomis valdančiųjų savanaudiškumo, karjerizmo ir demagogijos realijomis, nesiskaitant su Konstitucijos užtvirtintu tautos suverenu, siekiama įeiti į istoriją herojais kaip žemės pardavimo užsieniečiams ir Euro įvedimo iniciatoriais. Tai savęs pagarsinimo simptomas. Tuo pačiu mūsų likimo draugai estai savo Konstitucijoje įtvirtino ne tik tautos gerovės siekį, bet ir estų tautos tęstinumo įamžinimą, latviai, nežiūrint didelio procento rusų, yra priėmę įstatymą nuo 2018 metų mokyklose įvesti latvių dėstomą kalbą, o mes lietuviai „nematydami“ savo strateginės partnerės Varšuvos pakurstymų nuolaidžiaujame tutaišių lenkų – tomaševskių, narkevičių, cytockių ambicijoms, juodinančioms ir šmeižiančioms Lietuvą viešoje erdvėje, apie lenkų tautinės mažumos persekiojimą Lietuvoje. Su grubia netiesa mūsų valdžios tolerantai taikstosi, taikstosi su jų niekinama mūsų Konstitucija, ignoruoja joje įtvirtintą valstybinę lietuvių kalbą, abėcėlę, gramatiką. Tai silpnumo, nesusitvarkymo, bailumo požymiai.
Okupacijos metais buvęs pogrindžio veikėjas, politinis kalinys, istorikas, orus ir drąsus lietuvis Antanas Terleckas matydamas tautos sopulius viename istorikų sambūryje samprotavo: „Reikia nenusileisti naujiems parsidavėliams, naujiems bolševikams – dabartiniams šalies vadovams“.
Atgal
.jpg)
