VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teisė ir teisingumo vykdymas

03 25. Ar pasitikime savo teismais?

Dr. Darijus Beinoravičius

Mykolo Romerio universiteto profesorius

Pasitikėjimas teismais– tai žmonių tikėjimas sąžiningu ir atsakingu teisingumo įgyvendinimu, kaip žmogaus teisių ir laisvių apsaugos šaltiniu. Teismas yra vienas iš socialinės darnos įrankių. Viena iš socialinės darnos egzistavimo sąlygų yra visuomenės žinojimas, kad bet kuriuo atveju bus užtikrintos piliečio teisės ir laisvės, kad bet koks kilęs ginčas bus išspręstas teisingai ir nešališkai. Toks visuomenės sąmoningas žinojimas galimas tik pasitikint teismais. Asmenims gal būt nėra taip svarbu, kokia institucinė teismų sistema egzistuoja valstybėje, kaip organizuojamas teismų darbas. Kiekvienas asmuo suinteresuotas, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką, vadovaujantis lygybės, viešumo sąlygomis ir nepriklausomo ir nešališko teismo. Toks noras yra visiškai suprantamas.

Galima daryti prielaidą, kad jei visuomenėje egzistuoja nuomonė, jog teismai netinkamai vykdo savo funkcijas įgyvendindami teisingumą, tuomet gali iškilti socialinės tvarkos funkcionavimo problemų. Žinoma, tų problemų išryškėjimui turi įtakos ne tik teismų veikla, bet ir visuomenės vertybių būklė bei visuomenės elito požiūris į moralinę atsakomybę. Iš sovietmečio paveldėjome vieną svarbiausių problemų - piliečių nepasitikėjimo valstybės institucijomis problema, kuri nuolatos gilėjo per visą nepriklausomybės laikotarpį. Valstybėje ir visuomenėje paplitęs nihilizmas giliai įleido šaknis ir sunkiai užleidžia vietą pasitikėjimui valstybės valdžios institucijomis bei pilietinės visuomenės galiomis. Ne išimtis ir teismai. Pasitikėjimą teismais įtakoja ir bendras visuomenės socialinis pasitikėjimo lygis. Tenka konstatuoti, kad pasitikėjimo teismu lygis Lietuvoje žemas.

Įsišaknijusio socialinio nepasitikėjimo sąlygomis visuomenės nariai įtariai vertina teismų pastangas vykdyti teisingumą ir todėl bet kokios neigiamos žinios apie teismų veiklą gali sukelti ilgalaikius neigiamus socialinius padarinius, kaip pasitikėjimo teismais silpnėjimą bei teisinio nihilizmo įsitvirtinimą. Ši problema aktuali šiandienos vartotojiškos visuomenės plotmėje, kai yra pakitę vertybės, pilietinės visuomenės idealai, kai atskiras individas ar juridinis asmuo iškeliamas aukščiau už bendruomenės viešuosius interesus, kai pelnas tapo gyvenimo tikslu ir prasme, ir tokiame kontekste klostosi pavojingos elito politinės galios koncentracijos. Tokią išvadą galima padaryti apžvelgiant reguliariai atliekamas visuomenės apklausas apie valstybės institucijų darbo vertinimą. Tačiau ši problema aktuali ne tik postsovietinėms valstybėms. Kaip pavyzdį galima pateikti Vokietijoje atliktų apklausų duomenis, pagal kuriuos 38 proc. respondentų teigia, kad labiau nepasitiki teismais ir teisine sistema. Todėl negalima absoliutinti teiginio, kad visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos teismais paveldėjome iš sovietmečio. Pagal atliktą visuomenės nuomonės ir tyrimų centro „Vilmorus“ apklausą, teismais nepasitiki 45,4 procentai apklaustų gyventojų, o pasitiki – tik 13,5 procentų.

Kyla klausimas, ar teismų, priskirtų prie kitų valstybės valdžios institucijų, reitingavimas yra pagrįstas, ar nepažeidžia teismų nepriklausomumo principo? Savo veiklos specifika teismai labai skiriasi nuo kitų valstybės institucijų.  Pavyzdžiui, nagrinėdamas bylas, teismas niekada negali patenkinti visų byloje dalyvaujančių šalių lūkesčių. Priėmus vienai iš ginčo šalių nepriimtiną sprendimą, dažnai daroma apibendrinta išvada, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą. Tokioje situacijoje, asmeniui, neturinčiam pakankamai teisinių žinių ir nesuvokiant teismo veiklos specifikos, sunku objektyviai suvokti priimto sprendimo pagrįstumą. Todėl galima teigti, kad „Vilmorus“ cituotus apklausos duomenis galima vertinti dvejopai: 1) nepasitikinčiųjų teismais skaičius atitinka teoriškai tikėtiną; 2) pasitikinčiųjų teismais skaičius teoriniu požiūriu yra per mažas ir šis skaičius išreiškia pasitikėjimo/nepasitikėjimo teismais esmę. Pagal pasitikinčiųjų teismais skaičių vertinama pasitikėjimo teismais būklė. Kita vertus, apklausos rezultatų negalima ignoruoti, nes teismo, kaip ir kitų valstybės valdžios institucijų paskirtis – tarnauti žmonėms.

Problema glūdi tame, kas ir kaip formuoja visuomenės nuomonę apie teismų darbą, teisėjų kompetenciją. Žiniasklaida nuolat pateikia įvairiausių vertinimų apie teismų priimtus sprendimus, politikos atstovai taip pat neatsispiria pareikšti nuomonę apie teismų sprendimus, priimtus visuomenės dėmesio sulaukusiose bylose. Neigiami teismų veiklos vieši vertinimai įtakoja visuomenės, o ypač asmenų, kurie niekada nebuvo susidūrę tiesiogiai su teismais, nuomonę ir tokiu būdu mažina pasitikėjimą teismais, galų gale pačia valstybe, nes teismai yra sudėtinė valstybės valdžios dalis.

Aptardami pasitikėjimo teismais svarbą, reikia suprasti, kad piliečiai, priimdami Konstituciją ir suteikdami teismui išskirtinę funkciją – teisingumo vykdymą, - turi teisę iš teismo ir teisėjų reikalauti sąžiningo, kvalifikuoto darbo bei nešališkai priimamų sprendimų garantijų. Pasitikėjimas teismais reikalingas veiksmingai demokratinei teisinei valstybei funkcionuoti, kurti pilietinę visuomenę, kuri būtų garantuota, jog jos pažeistos teisės ir laisvės visada bus apgintos nepriklausomo ir nešališko teismo.

Atgal