VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teisė ir teisingumo vykdymas

04 04. Konstitucinė teismų nepriklausomumo samprata

Dr. Darijus Beinoravičius

Mykolo Romerio universiteto profesorius

Teismų nepriklausomumas – svarbus konstitucinis principas, valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principų sudedamoji dalis. Šie principai yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir vienas be kito negali veikti. Konstitucinio Teismo doktrinoje teismų nepriklausomumas – būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Teisės doktrina konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvą aiškina konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kontekste. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos aiškinamos kartu kaip viena kitą sąlygojančios. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra nedalomas. Konstitucinio Teismo formuojamoje doktrinoje išskiriami tokie teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų elementai (aspektai): teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumas; teisėjo asmens neliečiamumas; teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumas; teisminės valdžios, kaip visavertės valdžios, savivalda, teismų finansinio ir materialinio techninio aprūpinimo garantijos (organizacinis nepriklausomumas).

Teisėjo nepriklausomumas gali būti analizuojamas išskiriant  dvi rūšis – išorinį ir vidinį teisėjo nepriklausomumą: išorinis teisėjo nepriklausomumas gali būti aiškinamas kaip laisvės, pagarbos žmogaus teisėms ir nešališko teisės taikymo garantija, užtikrinanti asmenų lygybę teismui; o vidinis – kaip kiekvieno individualaus teisėjo nepriklausomumas vykdant teisingumą. Teismų nepriklausomumas – esminė teisingumo vykdymo sąlyga. Viename pirmųjų savo aktų, 1994 m. vasario 14 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vienas svarbiausių teisingumo vykdymo principų yra teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Jis įtvirtintas Konstitucijos 109 straipsnyje, kuriame skelbiama, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vėliau šis principas buvo plėtojamas kituose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstitucinio Teismo doktrinoje teisingumo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą; teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas padarė labai svarbią išvadą, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos yra būtinos pirmiausia dėl to, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Šis svarbus principas plėtotas vėlesniuose jo aktuose ir išliko vienu svarbiausių teisėjo ir teismo nepriklausomumo tikslų. Konstitucinis Teismasšią nuostatą aiškino kaip reiškiančią teisėjo ir teismų pareigą, kylančią iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat 30 straipsnio 1 dalyje) garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. Konstitucinio Teismo doktrinoje teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga.

Kaipvienas svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra išskirta tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui. Spręsdamas bylas ir priimdamas sprendimus teisėjas vadovaujasi tik Konstitucija, įstatymais ir teise. Nagrinėjantis bylą teisėjas turi būti neutralus, jis negali būti šališkas. Konstitucinio Teismo  nutarimuose yra konstatuota ir tai, kad teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginių pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijoms taip pat priskirtinas teisėjo ir teismo teisinis statusas; teisėjas pagal savo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų; iš jo negali būti reikalaujama vykdyti kokios nors krypties politiką. Teismų praktiką formuoja tik patys teismai, taikydami teisės normas.

Teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų finansavimo nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios; finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos iš įstatymu patvirtinto valstybės biudžeto; valstybės biudžete turi būti nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui. Konstitucinis Teismas viena iš teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijų laiko draudimą teismų instancinę sistemą interpretuoti kaip hierarchinę. Aiškindamas teismų instancinės sistemos tarpusavio ryšius jis yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) pagal Konstituciją būtų vertinami kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires; teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas.

Interpretuodamas Konstitucijos nuostatas Konstitucinis Teismas teismus vertina kaip savarankišką ir nepriklausomą valdžią – teisėjas neprivalo jokiai valstybės institucijai ar pareigūnams pasiaiškinti dėl savo nagrinėjamų bylų, neprivalo nagrinėjamų bylų pateikti kam nors susipažinti, išskyrus atvejus, numatytus proceso įstatymuose; teisėjo sprendimus proceso įstatymuose nustatyta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti ar panaikinti tik aukštesnės pakopos teismas. Teismų veikla nėra ir negali būti Teisingumo ministerijai ar kuriai nors kitai vykdomosios valdžios institucijai priskirta valdymo sritis; teisingumo ministras negali kontroliuoti teismų ir teisėjų administracinės veiklos. Tačiau toks draudimas nereiškia, kad teisminė valdžia ir kitos valdžios negali bendradarbiauti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įgyvendinant bendruosius valstybės uždavinius, vykdant bendrąsias jos funkcijas tarp valstybės institucijų yra tarpfunkcinė partnerystė, taip pat tarpusavio kontrolė ir atsvara. Valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, stabdžiai ir atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai. Valstybės valdžių bendradarbiavimas turi būti grindžiamas neįsiterpimo į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą principu.

Atgal