VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teisė ir teisingumo vykdymas

04 09. Demokratijos raiška

Įstatymų leidybos šaltiniai – demokratijos raiškos pagrindas

Soc. m. dr, doc. M. Rastenytė

Kiekvienas atsakysite, kad demokratija, tai dalyvavimas šalies arba vietos bendruomenės valdyme. Visuomenės narių aktyvus dalyvavimas įstatymų priėmime yra praktinis demokratinio šalies gyvenimo laidas, nes saugant mažumos teises, suteiksi visoms šalims plačias galimybes būti išgirstiems ir reikšti savo pažiūras.

Tad ką demokratija reiškia Jums? Tiek Europos Sąjungos mastu, tiek mūsų šalies bei vietos savivaldybės lygiu?  Pirmoje eilėje, formuojamų valdymo organų atstovų delegavimą ir rinkimą. Nuo to, kokius atstovus į valdymo organus mes išrenkame, priklauso didele dalimi priimami nauji bei keičiami seni įstatymai ir norminiai aktai, reglamentuojantis mūsų tiek asmeninį, tiek viešą gyvenimą bei jo sandarą. Ką daryti, jeigu rinkėjas mato tik sąrašą kandidatų, o ne personaliją? Ar gali jis nuspręsti jo pageidaujamo kandidato patekimą į valdymo organą? Be abejo ne. Čia jau patiriamas pirmasis mūsų laisvių apribojimas į valdymo organų formavimą personalinėje sudėtyje. Renkant atstovus į valdymo organus pagal partijos sąrašą ir programą daugiau yra orientuojamasi į tos partijos vadovo personaliją, o ne į ją sudarančių narių asmenybes bei jų vietą kandidatuojančių sąraše. Tokiu būdu yra renkamos partijų programos, kurios paprastai neskaitomos rinkėjų, o ir perskaičius ne visada suprantama, kas už bendrų frazių slypi, o tik po to atsiranda jas vykdantys asmenys. Be valdymo organo personalinės sudėties labai svarbu, kaip gyventojai dalyvauja įstatymų bei norminių aktų leidybos procese.

Įstatymų leidybos šaltiniai yra neriboti, o siūlomi įstatymų projektai gali gimti įvairiose vietose.

Pirmasis šaltinis - tai Parlamento įstatymų arba savivaldybių norminių aktų projektai gali atsirasti vykstant rinkimų kompanijai, kurios metu būsimasis Parlamento narys arba kandidatas į savivaldybės deputatus pažada po išrinkimo pasiūlyti įstatymą arba savivaldybės norminį aktą tam tikru klausimu. Vienu ar keliais tokiais projektais gali remtis visa kandidato į Parlamento ar Savivaldybės deputato narius rinkiminė kampanija. Arba pradėjęs eiti savo pareigas ir įgijęs patirties gali pastebėti, kad būtina pataisyti veikiantį įstatymą ar kitą norminį aktą arba jį visiškai panaikinti. Tad labai svarbu, kas atstovaus rinkėjus įstatymų leidybos organuose, kokia jo kompetencija, koks jo pareigos jausmas ir atsakomybė prieš tuos, kuriems jis įsipareigojo atstovauti. Tad labai svarbu, kad rinkiminės kampanijos metu būtų aiškiai suformuluotos ir pateiktos būsimiems valdymo organų atstovams spręstinos problemos, o juos išrinkus – reikalaujama jų įgyvendinimo.

Antrasis šaltinis, tai Parlamentaro ar deputato rinkėjai – atskirai ar drauge, susijungę į piliečių grupes ar asociacijas, profesines sąjungas, gamintojų asociacijas ir prekybos rūmus – gali pasinaudoti savo teise kreiptis į valdžią ir perduoti savo pasiūlymus savo atstovui Parlamente ar Savivaldybėje.

Tokiu  būdu atsiranda daugelis puikių įstatymų ir norminių aktų, nes kai kurios iš šių organizacijų, būdamos glaudžiai susijusios su įvairiomis įstatymų leidybos sritimis, yra sukaupusios nemaža žinių apie įstatymus liečiančius jų interesus, ir rengdamos savo siūlymus gali pasitelkti patyrusius specialistus. Pritardamas tokiam siūlymui, Parlamentaras ar Savivaldybės deputatas priima projektą ir jį ruošia pateikimui.

Trečiasis šaltinis, tai, kad šiais laikais gausiu įstatymų projektų šaltiniu turėtų būti vykdomosios valdžios organų „pranešimai”. Tokius „pranešimus”, paprastai laiško pavidalo, su siūlomu įstatymo projektu vyriausybės narys, nepriklausomos žinybos vadovas ar Prezidentas pateikia Parlamentui. Dažnai girdima, jog realybė nukenčia dėl nepakankamos įstatyminės bazės arba įstatymų atskirais klausimais stokos, tačiau retai reiškiamas nepasitenkinimas valdininkijos prisitaikėliškumui. Juk ne kas kitas, kaip valdininkai, kurie dalyvauja tiesioginiame gyventojų klausimų sprendime, ypatingai savivaldybėse, mato įstatymų spragas arba jų tarpusavio sąveikavimo trikdžius ir nesuderinamumą. Kiek gi jie kasmet pateikia tokių pasiūlymų. Juk ši grandis yra pati reikšmingiausia patikrinant įstatymo ar norminio akto gyvybingumą ir galią. Šiose grandyse daugiausia turi būti sutelkta personalo, o ne ministerijose ir respublikinėse žinybose. Ar ne todėl žmonės labiausia nepatenkinti valdininkų veiksmais ir jų neveiklumu.

Ketvirtas šaltinis yra tai, kad svarbiu įstatymų leidybos šaltiniu yra kasmetinis Prezidento pranešimas. Visuose valdžios organuose turi būti plėtojamos Prezidento pranešime išsakytos mintys tam, kad būtų keičiama susidariusi šalyje padėtis pažangos kryptimi. Šie valdžios organai  turi siūlyti atitinkamus naujų arba veikiančių įstatymų pataisų projektus. Gali būti, kad Prezidento rekomendacijos įtakos ne įstatymo atsiradimą arba jo keitimą, o tik atskirų poįstatyminių aktų turinį arba jų įgyvendinimo tvarką. Viešoji komunikacija turėtų ištisai  teikti gyventojams žinias apie Prezidento pranešime iškeltų idėjų įgyvendinimo eigą bei pasiektą pažangą.

Aukštas įstatymleidybos lygis reikalauja parengtų žinybose dirbančių patarėjų įstatymų leidybos klausimais, o be to specializuotų grupių, sugebančių kvalifikuotai atlikti tyrimus. Pvz, JAV Kongrese įstatymų projektai, kuriais buvo kodifikuoti įstatymai, liečiantys kriminalinius nusikaltimus ir baudžiamąjį procesą, teismus ir teisminį procesą, ginkluotąsias pajėgas ir kitus klausimus, buvo vykdomi tyrimai ir rengiami po kelerius metus.

Penktasis šaltinis, tai įstatymų projektų viešieji svarstymai. Apie tai visuomenę turėtų informuoti atitinkamas komitetas, nurodydamas vietą, laiką ir temą. Pvz., JAV tokie skelbimai išspausdinami „Kongreso protokolų“ kasdieninių skelbimų skyriuje, o dažnai  laikraščiuose ir periodiniuose leidiniuose. Suinteresuotiems asmenims, organizacijoms ir vyriausybės departamentams ir įstaigoms dažnai siunčiami asmeniniai  pranešimai laiško arba šaukimo forma. Visi svarstymai komitetuose arba pakomitečiuose atliekami viešai, išskyrus tuos atvejus, kai komitetas arba pakomitetis nutaria, jog svarstymas turi būti uždaras dėl to, kad išvadų, duomenų ar svarstytinų medžiagų pagarsinimas sukeltų grėsmę šalies saugumui arba pažeistų  darbo reglamentą.

Mažumos partijai priklausantys komiteto nariai bent jau vienai svarstymo dienai iškviečia savo pranešėjus pasisakyti apie svarstomą įstatymo projektą. Dažnai visas tokių svarstymų metu pasisakymų tekstas išspausdinamas ir komiteto išplatinamas.

Pasibaigus svarstymui, pakomitetis paprastai nagrinėja įstatymo projektą vadinamajame „papildomo apdorojimo“ posėdyje. Abiejų šalių argumentai smulkiai išanalizuojami, o juos aptarus balsuojama dėl pakomitečio sprendimo.

Visų vardinių balsavimų bet kuriame, kurio nors komiteto posėdyje rezultatai po tam tikro laiko yra prieinami visuomenei to komiteto kanceliarijoje. Visuomenei pateikiama tokia informacija: 1) visų pataisų, siūlymų, potvarkių  ar kitų nuomonių aprašymas; 2) visų komiteto narių, balsavusių pagal įgaliojimą ar asmeniškai „už“ arba „prieš“ pataisą, siūlymą, potvarkį ar nuomonę, pavardės; 3) dalyvavusių, bet nebalsavusių narių pavardės.

Be to, kiekviename komiteto pateiktame norminiame teisės akte turi būti smulkiai išanalizuotas infliacinis šio akto poveikis kainoms ir kaštams šalies ekonomikoje. Prie kiekvieno pranešimo pridedama parengta sąmata, kurioje atspindimos įstatymo projekto ar bendrosios rezoliucijos įgyvendinimo išlaidos einamaisiais finansiniais metais ir kiekvienais metais iš artimiausių penkerių metų arba per visą jo vykdymo laikotarpį, jei jis trumpesnis nei penkeri metai. Jeigu įstatymo projektas susijęs su biudžeto pajamomis, pranešime nurodomas tik pajamų padidėjimas ar sumažėjimas vienerių metų laikotarpiui. Įstatymus ir norminius aktus priimančiuose valdymo organuose turi būti ne tik teisės bet ir ekonomikos klausimais struktūriniai padaliniai, gebantis kvalifikuotai prognozuoti procesų raidą.

Šeštasis šaltinis, tai svarstymų ir posėdžių transliacija ir viešinimas. Leidžiama rengti  televizijos ir radijo laidas apie komitetų svarstymus ir posėdžius, juos fotografuoti sutinkamai su reglamento nuorodomis.

Konstitucijos nustatyto atviro ir visapusio svarstymo metu įstatymo projektas dažnai gerokai patobulinamas, o blogas projektas atmetamas.

Tokiu būdu reiškiasi kiekvieno visuomenės piliečio dalyvavimas šalies valdyme per įstatymų priėmimo bei jų įgyvendinimo prizmę ir jo demokratinių galių raišką.

Ką reiškia demokratija kiekvienam visuomenės nariui?

Dažnai ši sąvoka suprantama supaprastintai. Manoma, jeigu jau rinkimuose dalyvauja keli kandidatai, tai ir rinkėjai turi pasirinkimo laisvę, tai jau demokratija reiškiasi pilnai.

Demokratija–tai žmonių gyvenimo forma, tarpusavio santykių reguliavimo būdas, problema iškylanti kiekvienam žmogui, kuris kasdien gyvena ir bendrauja su kitais žmonėmis.

Demokratijos suklestėjimas ar žlugimas nepriklauso nuo konstitucijos ir parlamento. Demokratija prasideda jau asmeniniame gyvenime, pereina į santykius su šeimos nariais ir kaimynais, po to-į santykius su platesniu žmonių ratu, savo šalies piliečių ir galop į santykius su kitomis tautomis.

Demokratijos esmė tame, kad žmonės susitinka ir šnekasi, o šnekėdami išsiaiškina savo problemas nepažeisdami kitų interesų ir teisių. Tada jie priima sprendimus, kurie tenkina ne tik vieną asmenį ar grupę žmonių, bet aplamai yra teisingi ir priimtini visiems, o ne vienai, kuriai grupei pasivadinusiai dauguma. Demokratiją apibrėžiant trumpai, tai diskusijos išdavoje surasta bendra nuomonė atitinkanti visuomenės ir gamtos vystymosi dėsnius ir tenkinanti visų suinteresuotų pusių interesus.

Dažnai politiniais klausimais, kai nesivadovaujama gamtos ir visuomenės vystymosi dėsniais ir principais, tada galioja ne principas,“arba-arba“ ,bet „maždaug“,pasiekiamas kompromisas-dažniausiai balsavimu. Dažnai balsavimas laikomas svarbiausiu dalyku, o tai labai kenkia geram demokratijos vardui. Yra labai blogai, kad pradėdami balsavimą, turime logiškai daryti išvada, kuri ypač kenkia demokratijos reputacijai-jog dauguma visada teisi. Tai yra didelė klaida. Balsuojanti dauguma ir leidžia dažniausiai pasiekti savo tikslų vienai iš užinteresuotų pusių. Neaišku, kas sudaro daugumą, kokių interesų atstovai. Dabar gi šiuo principu vadovaujamasi pvz., priimant nutarimą dėl daugiabučių namų renovavimo, bet juk nesutinka su šiais sprendimais tie, kurie yra materialiai nepajėgus imti kreditus ir juos grąžinti. Jie vis tiek verčiami daugumos vykdyti jiems primestą valią. Ar tai demokratija. Ar tai pagarbos žmogui raiška.

Jei klausimo svarstymą baigiam balsavimu, kur dominuoja kažkurios tai žmonių grupės interesai, ne visuomet galime būti tikri, jog einam teisingu keliu. Mat demokratijos esmę nusako ne balsavimas, o dialogas, derybos, abipuse pagarba ir supratimas, iš kurių išauga bendrų interesu derinimas. Interesų derinimas, kaip kiekvienas kelias turi sunkumu. Ne visuomet sekasi greitai prieiti bendros išvados, kartais ilgokai užtrunka aiškinimasis ir nuomonių derinimas, o kai kada tenka viską pradėt iš pradžių, tačiau nevalia netekti kantrybės ir pasukti trumpesniu keliu, priimant daugumos nuomonę už galutinę išvadą, kai mažuma pasilieka pažeminta, negerbiama, nes neatsižvelgta į mažumos interesus, galimybes bei teisėtus, tik skirtingus nuo daugumos, interesus. Visais atvejais, kai klausimas liečia asmeninį turtą ir finansinius įsipareigojimus negali būti nutarimų priėmimas daugumos balsų kvorumu. Teisė į nuosavybę yra šventa ir neliečiama ir disponavimas ja turi priklausyti pačiam turto savininkui ar tai būtų vidaus konstrukcijos, ar bendros namo konstrukcijos.

Svarstant turtinius klausimus, išsiaiškinus kieno svaresni argumentai, niekada neišsiaiškinsi, kas teisus, kadangi kiekvienas pasiliks prie savo nuomonės. Žmonių santykiai gali taip pasikeisti, jog teks taikytis su faktu, kad kažkas pykstasi, tačiau teisingiausias kelias veda visada per žodį, per  diskusijas, o ne pykčius ir kompromisų ieškojimą bei susitarimo būdu bendrų išvadų suformulavimą. Kadangi šiuo keliu dažniausiai neinama, tai visi sprendimai gimdo visuomenės narių tarpe vis naujus nesutarimus ir pykčius po priedanga iškreiptos demokratijos, kuri pažeidžia dalies visuomenės narių teisėtus interesus.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad mūsų demokratija remiasi konstitucija, tačiau konstitucija simbolizuoja tautinę valstybę, bet nereikia pamiršti, jog toks įstatymas veikiau yra simbolis, o ne tikrovė.

Demokratija gali puikiai gyvuoti be jokios konstitucijos. Seniausia iš dabartinių demokratinių valstybių, Anglija, konstitucijos neturi, ir kai kurie anglu politikai įsitikinę, kad tai privalumas. Nesunku įsivaizduoti, jog danu visuomenė išlieka demokratiška ir panaikinusi savo konstitucija. Mat svarbiausia, demokratijoje niekas neatsiranda todėl, kad egzistuoja tam tikri įstatymai.

Žmonės lengvai nesidaro demokratiškais. Demokratija- tai gyvenimo būdas, forma, gyvenimo tempas prie kurio reikia priprasti. Konstitucija yra pagrindinis šalies įstatymas, bet jis yra tik simbolis, bet  ne visada  visuomenės gyvenimas būna panašus į tą simbolį.

Demokratija- ne sistema ar teorija. Ji- gyvenimo apraiška, o gyvenimas tai menas, jei norite-talentas. Demokratija nepripažįsta jokių nepajudinamų nuostatų, po kurių negalima rašyti klaustuko, tačiau svarbiausia-kad demokratija remiasi pagarba žmogui.

Atgal