Teisė ir teisingumo vykdymas
04 14. Konstitucinio Teismo fronte nieko naujo!
Prof. Antanas Kudzys
Kaip Nepriklausomos, taip ir okupuotos, Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų gyventojai XX-me amžiuje buvo įsitikinę, kad svarbiausi Tautos ir pilietybės klausimai yra grindžiami vienareikšmiškais LR Konstitucijos straipsniais. Todėl valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių, šeima yra vyro ir moters santuoka ir panašiai. Apie tai XX-jo amžiaus pabaigoje aiškiai kalbėjo ir rašė V. Pavilonis, J. Prapiestis, K. Lapinskas, o taip pat kiti ryškūs taikomojo teisės mokslo žinovai.
Bet XXI-me amžiuje kai kurie Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriai ir jų įvairios kosmopolitinės krypties bendrininkai visas neginčijamas mūsų Konstitucijos tiesas užsimojo paversti kažkokių dvasių valdomais pramanais. Todėl mūsų šalies piliečiai apsidžiaugė „Respublikos“ laikraštyje (2014.04.04 Nr. 65-7214) paskaitę žurnalistės J. Peleckienės parengtą Žalgirio Nacionalinio Judėjimo apskritojo stalo diskusijos dalyvių (G. Jakavonio, V. Rubavičiaus, A. ir Z. Vaišvilų, B. Genzelio) apžvalgą „Ar apskritai mums reikia Konstitucinio Teismo (KT)?“.
Diskusijos dalyviai subtiliai ir įtikinančiai mums paaiškino, kad E. Kūrio ir R. Urbaičio vadovaujamas KT savavališkai ir neteisėtai interpretuodavo mūsų Konstituciją, tyčiodavosi iš teisėsaugos įstatymų, reikalaudavo traktuoti nevykusius ir Konstitucijai prieštaraujančius politinius sprendimus. Iš diskusijos aiškėja, kad KT nariai puikiai sugeba ignoruoti Konstitucijos nuorodas ir visuomenės nuomonę. Jais seka ir kai kurie Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai. Todėl, kaip sakoma, teisėtvarkoje turime, ką turime.
Tačiau perskaičius minėtąją apskrito stalo dalyvių diskusijos apžvalgą, tenka nusivilti, kad didžiai gerbiami jos dalyviai nepaminėjo pagrindinių priežasčių, skatinančių KT viršyti savo įgaliojimus ir atvedusių jį į tragedinę situaciją. Mano nuomone, šios priežastys slypi tame, kad mūsų teisininkai priklauso labai savanaudžiai visuomenės grupei, o kai kurie jos vadovai yra nepakankamai profesionaliai bei žmoniškai išprusę. Tiesiog neįmanoma suvokti, kokiu būdu teisininkas, parašęs ir Maskvos komunistinių mokslų institucijoje apgynęs disertaciją apie „šlovingus stribų ir milicijos nuopelnus pokario Lietuvoje“ galėjo Nepriklausomoje Lietuvoje tapti tarptautinės teisės profesoriumi, dirbti LT Prezidento patarėju, o vėliau ir KT nariu.
Apie atsakingose pareigose dirbančių kai kurių teisininkų silpną profesinį išprusimą byloja naujasis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) statutas, kurį parengė elitiniai teisės mokslų profesoriai ir 2011.05.19 nutarimu XI-1397 patvirtino LR Seimas. Šio statuto kai kurių straipsnių teiginiai, kad 75 metų sulaukę LMA nariai neturi teisės balsuoti naujų narių rinkimuose, žemina žmogaus orumą ir tyčiojasi iš LR Konstitucijos bei tarptautinių Žmogaus teisių asociacijos normų. Jos draudžia žmogų paversti nevisaverčiu vien tik todėl, kad jam sukako 75 metai. Jeigu to nežino elitiniai teisės mokslų profesoriai ir LMA statuto autoriai (be konkurso tapę LMA tikraisiais nariais), tai apie kokį jų profesinį išprusimą galima kalbėti?
Be to, statuto autorių nuomone, LMA nariu gali būti renkamas ne senesnis nei 74 metų mokslininkas, jeigu jis yra Lietuvos pilietis. Tačiau užsienio mokslininkams šios amžiaus ribos nėra ir jis LMA nariu gali būti renkamas sulaukęs 100 metų ir daugiau. Tai, kad rinkimuose amžiaus cenzas Lietuvos piliečiams yra taikomas, o užsieniečiams netaikomas, žemina mūsų mokslininkų ir piliečių orumą o taip pat ir grubiai prieštarauja mūsų Konstitucijai. Juk nei parlamentų nariams, nei prezidentams amžiaus cenzas netaikomas, nors jų pareigos yra labai atsakingos.
Čia paminėti faktai rodo, kad KT darbas gali būti pagerintas, jeigu elitiniai teisės mokslų specialistai, o tuo pačiu ir kiti teisininkai, suvoks savanaudiškumo ir nemokšiškumo sampratas, bei jų žalą valstybei.
Atgal
.jpg)
