Teisė ir teisingumo vykdymas
08 02. Konstitucinė vaikų pareiga globoti savo tėvus senatvėje
Danutė Vipartienė
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr.33-1014, 1992-11-30) 38 straipsnio 7 dalyje išdėstyta nuostata, jog vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą, išspręstina protingų, teisingų ir sąžiningų sprendimų priėmime. Ši Įstatymo nuostata, įpareigoja ne tik vaikus, bet ir tėvus apie būsimą savo senatvę jau iš anksto strategiškai mąstyti ir tam ruoštis. Tėvai privalo dėti protingas pastangas vaikų būsimą ateitį kurti, jog kuo tvirtesnį pamatą padėtų, tuo jų visų ateitis geresnė būtų. Šis pamatas kuriamas nebūtinai materialiai, jeigu tam tėvai galimybių neturi, tačiau bent vaikų idėjų palaikymu ir jų veržlumu į gyvenimą skatinimu, bet neblokavimu. Kartais tėvai, neturėdami galimybių vaikus išleisti į mokslus, jiems patiems tai daryti kelią į gyvenimą blokuoja, bijodami savo senatvės vienišumo. Šiuo daro didelę klaidą ne tik vaikų ateičiai, bet ir savo senatvės gerovei. Todėl ne tik vaikai savo tėvus senatvėje, bet ir tėvai savo vaikus turi nuolat gerbti, nes abipusė pagarba ir pastangos - tai visų bendra dabarties ir ateities gerovė.
Problema susiklosto tame, jog atėjus tėvų senatvei, dažnai iškyla su vaikais nesusikalbėjimai dėl jų globos, dėl gyvenamos vietos keitimo: tėvai iš kaimo nenori keltis pas vaikus į miestus, o vaikai dėl jų susikurto gyvenimo miestuose negali keltis pas tėvus į kaimus, nes jiems gyventi pas tėvus tiesiog nenaudinga. Ir tai teisinga. Esant tokiai situacijai, būna, kad tėvai vaikams mosikuoja įstatymo nuostatomis ir kelia konfliktus, skleidžia tikrovės neatitinkančias kalbas, jog vaikų pareiga globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą, o vaikai su tuo neva nesutinkantys. Pažvelgus į situacijos esmę giliau, ji būna visiškai kitokia ir rimtesnė, negu tėvai manantys.
Teisinėje praktikoje ir gyvenime dažnai pasitaiko atvejų, kai tėvams sulaukus senatvės, vaikai jų globoti neatsisako, tačiau ir neturi galimybių savo nusistovėjusį gyvenimą keisti dėl sveikatos, šeimų sukūrimo, darbo atžvilgiu, įdėtų į gyvenimą pastangų ir investicijų, ir panašiai. Kartais dėl tėvų užsispyrimo tenka ardyti šeimas, tačiau tai nėra tėvų protingas sprendimas. Permąsčius įvairius variantus, galima abiem šalims protingus sprendimus surasti ir priimti, ir šiuo išsaugoti vaikų susikurtą gyvenimą mieste, šalia prižiūrėti tėvus bei protingai sutvarkyti palikimą, jog jis naudą neštų. Kad išspręsti įsiplieskusį konfliktą, šiuo atveju reikia pasiremti Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262, 2000-09-06, nuo 2001-07-01) 1.5 straipsnio nuostatomis kaip teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ir abiem šalims priimti naudingus sprendimus, palenkiant į vaikų pusę.
Protingos šeimos priima teisingus sprendimus, ir tėvai iš kaimų pas vaikus į miestus persikelia, o savo sodybas, kurias būna nenaudinga ar nuostolinga išlaikyti, parduoda ir arba nusiperka atskirą būstą šalia vaikų, arba investuoja į vaikų būstą jį pagerinant, padeda vaikams susikurti verslą, ar į bankus pasideda, investuoja ir panašiai.
Tačiau gyvenime pasitaiko ir kiti variantai, kai tėvai, visą gyvenimą veikę priešingai vaikų interesams ir senatvėje išliekantys tokiame charakteryje, piktnaudžiaujant vaikų pareiga globoti juos senatvėje, nesutinka pas juos į miestus keltis ir visomis išgalėmis reikalauja, jog jie gyventi pas juos persikeltų. Vaikams, jau būnant patiems garbesniame amžiuje, pas tėvus persikelti gyventi - tai reiškia iš naujo pradėti gyvenimą: 1) dėl to ardyti savo šeimas; 2) imti paskolas ir kurti verslus; 3) ne kiekvienam leidžia sveikatos galimybės; 4) ar protinga aukoti savo sukurtą gyvenimą, kai į jį daug metų investuota ir dėtos tam pastangos?; 5) ar reikia taip savo sukurtą mieste gyvenimą žlugdyti, jeigu galima tėvams prie vaikų prisiderinti? Tokiu atveju vaikams kyla klausimas, kokių sprendimų imtis: ar palikti savo susikurtą gyvenimą mieste, darbą, netekti visų socialinių garantijų, aukoti savo gyvenimą ir keltis pas tėvus vykdyti pareigą savo tėvams, ar ieškoti kitų sprendimų, kurie būtų naudingi abiem šalims? Tokie atvejai nebūtinai gali būti ir kaime, o, pavyzdžiui, skirtinguose miestuose gyvenant, kai tėvams pasenus reikalinga vaikų priežiūra tampa. Šiuo atžvilgiu dėl tėvų savo vaikams nenuolaidžiavimo yra net įvykę šeimų skyrybos, tačiau vaikams šeimas draskyti, netekti darbo ir socialinių garantijų dėl tėvų priežiūros persikėlimo pas tėvus nėra protinga. Tėvams pasenus, jie privalo derintis prie vaikų ir savo gyvenimą arčiau vaikų perkelti, ar apskritai pas vaikus persikelti gyventi.
Permąsčius tėvų priežiūros ir globos senatvėje būdus, galima rasti daugybę variantų.
Manytina, jog nei vienas vaikas savo tėvų senatvėje neatsisakysiantis prižiūrėti ir globoti. Visų pirma, tėvai turi susitaikyti su senatvės atėjimu ir garbingu jos buvimu. Problemos išsprendžiamos, kai yra sprendžiamos, o teisingi sprendimai priimami abiem šalims naudingi ir palankūs, kai jų ieškoma. Todėl teisė ir simbolizuoja svarstykles ir tiesią liniją, garantuodama abiem šalims naudingą būtį.
Verta pažymėti, jog koks atvejis bebūtų, sprendimas visada įmanomas, jį protingai ir abiem šalims naudingai sprendžiant, bei gerbiant abiejų teises ir pareigas, atsižvelgiant į vaikų galimybes dabar ir jų būsimą ateitį.
Kiekviena įstatymo norminė nuostata turi būti taikoma laikantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principo, atsižvelgiant į realią būklę ir nekenkimą visais atžvilgiais, siekiant išsaugoti žmogaus teisių nepažeidžiamumą ir abiejų šalių konstitucines teises. Teisė teisinėje valstybėje prieš įstatymą turi turėti pirmenybę, - nes tai demokratinės valstybės principas, - tokiu būdu apsaugant ir įgyvendinant žmogaus teises. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje konstatuojama, jog Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, tačiau įgyvendinant žmogaus prigimtines teises, Konstitucijos 18 straipsnis, teisėjai, vadovaudamiesi Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262, 2000-09-06, nuo 2001-07-01) 1.5 straipsnio nuostatomis kaip teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi teisę priimti teisingumu, protingumu ir sąžiningumu grįstus sprendimus, šiuo įgyvendinant žmogaus demokratines teises.
Atgal
.jpg)
(1).png)
