VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teisė ir teisingumo vykdymas

11 22. Kas teisia pačius teisėjus?

Aleksandras Šidlauskas

Žemėje kasmet žmonių gausėja, vadinasi, ir nedorybių bus daugiau Taip teigia psichologai ir sociologai, kurie vadovaujasi nusikaltimų analize per praėjusį dešimtmetį. Trumpai tariant, teisėjai, regis, niekuomet netaps bedarbiais. Nenuobodžiaus ir prokurorai su advokatais. Didžiausią nusikaltimų dalį sudaro vagys – nuo adatos iki traukinio su pinigais apiplėšimu. Kiekvienas sąmoningas pilietis savo gyvenime yra patyręs nemažai įvairiausių jo turto vagysčių, smurtavimo, apgaulės, aferų. Kodėl žmonija, žengdama civilizuoto, technizuoto pasaulio keliu, pasiekusi stulbinančių mokslo žinių ir verslo rodiklių, nežengia dorinio gyvenimo atnaujinimo keliu? Dėl objektyvaus atsakymo nesutaria netgi garsaus pasaulyje Romos klubo nariai. Vieni mano, kad gamta žmogaus nesukuria dieviškai tobulo, kiti mąsto, kad pati visuomenė sudaro tobulas sąlygas blogybėms tarpti. Ir vieni, ir kiti yra teisūs, nes argumentais pagrindžia savo išvadas. Pažangioji žmonijos dalis (menininkai ir mokslininkai) seniai nuogąstauja dėl pasaulį ištikusios moralinės krizės ir nenuspėjamų ekonomikos sunkmečių.

Ar galima tad suprasti, kodėl vagiama, kodėl gviešiamasi svetimo turto. Vagių nusikaltimai lyginant juos su bankininkų, milijardierių aferomis tėra zuikio ašaros. Šie didieji valstybių ir žmonių grobikai beveik nebaudžiami arba sugeba pasislėpti, jeigu teismas ieško „Snoro“ savanaudžių. Kodėl taip nutinka? Todėl, kad pinigas yra visagalis, jis valdovas ir teisėjas, jis prokuroras ir advokatas. Atsiprašau, teisingumo saugotojų, nes kol kas dar jiems neturiu jokių priekaištų. Tiesa, masėse yra gana gaji mintis, kad teismas yra paperkamas. Aš šito nepatyriau, nes nėkart teisme neteko būti. Vadinasi tie, kurie mano, kad papirka apsaugo nuo bausmės (ar didelės bausmės), patys yra taip pasielgę. Labai tikėtinas variantas. Pagaliau visos didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės visuomet siejasi su bankininkų ir turtuolių „veikla“. Teismai čia niekuo dėti, tik jiems, vargšams, po to darbo keliagubai padaugėja, nes surasti teisybę (kuo toliau, tuo sunkiau) yra nepaprastai sudėtinga. Tad kuo čia dėti pinigai? Nemanau, kad yra toks nemokša, kuris mano, kad visi teisėjai yra tikri nedorėliai, tiktai kyšininkai, tiesos slėpėjai ar dar kitokie nenaudėliai. Dar ankstoka kelti klausimą, kas teisia pačius teisėjus, jeigu jie nusikalto teisinėms normoms ir įstamdavystės kodeksams. Aišku, gali teigti (tai ne aksioma), kad ir tarp teisėjų yra visokių žmonių. Teisiamieji ar jų artimieji, regis, tuo yra įsitikinę, nes savo kailiu daug ką patyrė. Šitaip pilstyti iš tuščio į kiaurą nėra geriausias būdas kalbėti tokia jautria ir opia tema. Reikia rimtų įrodymų ir konkrečių faktų. Deja, aš jų dabar neturiu, nes nepažįstu nei teisėjo, nei prokuroro, nei advokato. Kalbėti atvirai galiu tiktai pasitelkęs žiniasklaidą, kurios atkaklumu ir paieškomis, labai tikiu. Jie ne sykį „nuteisia“ anksčiau, negu tai padaro įstatymsaugiai, o jei dirba drauge, ranka rankon, rezultatas paaiškėja daug greičiau. Buvo laikas (apie 1960–1975 metai), kai nusikaltėliai itin bijojo žurnalistų feljetonų, vienu iš populiarių tuomet žanrų. Jei papuolei į laikraščio puslapius, jei tapai feljetono „herojumi“, taip buvo, kolūkio pirmininke, dienelės tame poste jau suskaitytos; kraukis mantą, ruoškis už grotų.

Ko tiktai žmonės apie teisėjus neprikalba. Vieni kalba iš nežinojimo, antri, ko gera, patys yra patyrę tam tikrą neteisybę, treti, tikėdami įvairiomis nuogirdomis, „teisia“ teisėjus visais įmanomais būdais. Netgi pati teisėja Neringa Venckienė dalį teisėjų išvadino korumpieriais. Šiandien keistoka girdėti apie esamą ar būsimą teismų reformą. Dešimt metų apie tai pogarsiai šnekama, bet niekas konkrečiai nepasako, ką reikia daryti. Mat „reformos“ ir reformos tapo labai populiarios tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Ypač švietimo ir sveikatos apsaugos sferose. Aš reformuoju, mąsto kone kas porą metų vis besikeičiantys ministrai, vadinasi, aš dirbu. Neteko girdėti, kuo tos reformos grįstos, kas ir kada jas turi atlikti. Argi rasis toks ministras, kuris pats save reformuos (keis kabinėtą, įsigis prabangią automašiną, nusipirks naują kostiumą, ką kažkada padarė R.Vilkaitis, pasikvies į ministeriją naujų pažįstamų būrį). Juokai juokais, bet visų trijų sričių: teismas, švietimas ir medicina tikrai daugeliui jau kelia nebe juoką, o pagrįstą nerimą ir pyktį. Kiek tai gali tęstis?

Tarkime, teismų reforma jau įvyko, bet teisėjai pasiliko tie patys, teisiamųjų būriai taip pat nesumažėjo, nes nusikalstamumas (plika akimi matyti) kaskart didėja. Bereikia tik dienraščius pavartyti. Sukčiavimais ir machinacijomis pradėjo užsiiminėti netgi merai. Prisiminkime Vilniaus, Alytaus ir Radviliškio merų „darbus“. Deja, dar nė vienas teisingumo ministras prie gėdos stulpo prikaltas nebuvo, nors netvarkos ir teismų salėse, ir kalėjimuose, manding, yra pakankamai. Seniai šnekama, kad tarp prokuratūros ir teismų trūksta susišnekėjimo, kad netgi konstitucinio teismo verdiktai ne visada sukelia visuomeninė atgarsį. Teisėjai, „reformuokitės“, nes jus tuojau pat pakeis studijas baigę absolventai. Į šias specialybes, deja, deja, veržiamasi ne vien iš pašaukimo ar prigimtinių savybių. Atlyginimai yra perdėm išpūsti, kodėl netapti juristu, kyšiai ir dovanėlės, taip pat ne už gražią šiuolaikišką šukuoseną „dovanojama“. Tad, galbūt būsimieji ar jau esamieji reformatoriai galėtų „įteisinti“ minimalų ir maksimalų kyšių tarifą. Juokauti rizikinga, kai turimas reikalas su teismu. Juk galima ir gražiuoju į akis vieni kitiems išsikalinėti. Ar ne taip?

Anekdotu, tiksliau, paradoksu pavirto Darbo partijos ir jos vadovų teisminė byla. Argi, laikinai padėjus kitas bylas į šoną, neįmanu sutelkti pastangas ir šiai amžiaus bylai padėti pagaliau tašką. Štai kur reikalingos rimtos reformos. Kiek gi galima erzinti visuomenę, kai šios partijos sukčiavimai ir apgaulės viešai regimos. Argi visuomenei (ji ne tokia kvaila, kaip aukštosiose valdžios sferose atrodo) nekyla išvados, kad šioje byloje kažkas negerai, kad pinigas, o ne tiesa pradėta valdyti ir teisėjus, ir teisiamuosius. Ir Prezidentės žodis turėtų būti kategoriškesnis.

Tad, laikinai palikime ramybėje teisėjų kabinetus, kuriam laikui nusikelkime į patriarchalinį kaimą, kuris iš tolo šviečiasi savo dorumu, kilnumu, nuoširdumu ir teisingumu. Kaime teisėjų nebuvo, bet buvo tvirta bendruomenė, kuriai teisingumas buvo svarbiausias gyvensenos dalykas. Visi gerai žinome, kaip buvo elgiamasi su vagimis, niekšais, sukčiais ir kitais dorovinių teisių pažeidūnais. Gaila, kad šių dienų kaimas jau prarado savo teisybės saugotojo aurą. Gal ne visiems laikams?

Žmogus buvo, yra ir bus didysis teisybės ieškotojas ir tiesos saugotojas žemėje. Teisinė norma, anot žemaičių senolių, tai doras gyvenimas, gražus bendravimas ir padorus elgesys. Kas nori sužinoti, kaip senovėje gyveno kaimo žmonės, kokios buvo jų etinės ir teisinės normos, turi kreiptis į vieną garsiausių Lietuvos kraštotyrininkų, J. Basanavičiaus pirmąjį laureatą Venantą Mačiekų. Tai tikras žinių aruodas, įvairiausių pasakojimų surinkėjas, kaimo bendruomenės gyvenimo žinovas ir mokovas.

Visiems atrodo, kad išrinktas piliečių Seimo narys turėtų būti nepriekaištingo elgesio, pavyzdinės dorovės, aukštos inteligencijos, ypatingo darbštumo, gilios tolerancijos žmogus. Juokas suimtų ne vieną respublikos rinkėją, pasiklausius tokių pageidavimų. Aš mūsų šalyje nėra tokių žmonių? Yra tokių žmonių, bet jie nestoja į partijas, nes jose per daug asmeniškumų, pavydo, netgi paprasčiausio šarlatanizmo. Į Seimą gviešiasi ne patys darbščiausi ir pavyzdingiausi, ne patys doriausi ir tauriausi. Apie juos jau antras dešimtmetis rašo ir kalba žiniasklaida.

Gyvenimas sau, o teisėtvarka sau. Tai dar nėra susisiekiantys indai, vienas kitą papildantys. Gaila, bet nežinau ar apie abiturientus, stojančius studijuoti teisinių specialybių, surenkama kokių nors ankstesnių apklausų duomenų mokyklų informacijos. Ne kiekvienas panoręs apsisiausti puošniu teisėjo rūbu, manau yra to vertas. Gerai mokytis – ne svarbiausias šios specialybės kriterijus. Teisėjas tarsi gydytojas. Pastarasis atsako už žmogaus likimą. Vienas teisėjas už pavogtą plytą skirs vienerius metus belangėje, o kitas, nekreipdamas dėmesio į advokatą, atseikės visus tris metus. Kodekse nenurodyta nei plyta, nei jos ekonominė vertė, nei jos kaina.

Nelengva, o kaip nelengva kalbėti apie teisybę ir tiesą. Iš tikrųjų, teisybė – tai moralinė kategorija, o tiesa – daugiau mokslinis imperatyvas, tačiau jų tarpusavy ryšys yra neabejotinas. Kuo bus daugiau teisybės, tuo bus daugiau dorumo, kuo daugiau dorumo, tuo daugiau žmogiškumo. Nebedaug ko žmonių bendruomenėje ir bereikėtų. Žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis; ar tai tik ne sovietmečio šūksnis, tapęs tam tikra anos visuomenės svajone. Kaip ten bebūtų, ar ne per mažai mūsų gyvenime bičiuliškumo, draugiškumo ir broliškumo. Ar verta jo ieškoti tarp mūsų, Tikrai verta, manau, rastume daug gražių pavyzdžių.

Atgal