Teisė ir teisingumo vykdymas
12 05. Incidentas kelyje, apvertęs gyvenimą
Henrikas Kartanas
Autorius pasakoja banalią istoriją apie savo gyvenimą per teismus ir po jų, kuri gali nutikti mums visiems. Viena kartą, prieš penkerius metus, birželio 29 d., jis važiavęs į Šiaurės miestelį „Pas Senukus“ žoliapjovės pirkti. Atrodo, ši banali (savo tikslu) kelionė apvertė jo gyvenimą. Bylos Nr.A2. 6 – 5417 – 365/2009.
Policininkas ar tikrovės režisierius?
Paskui, po kelių mėnesių, gerbiamas kelių policijos viršila Aleksandras Mezinas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriuo man inkriminuojamas eismo įvykis, tariamai aš, solidaus amžiaus pilietis Henrikas Kartanas, važiuodamas savo automobiliu (v.n.CPK 684) Ladygos gatve. užkliudžiau prie šaligatvio pastatytą automobilį Audi A6 (v.n. CZS 396), apgadinau abu automobilius ir pabėgau. Ponas A.Mezinas protokolą surašė pagal kelių patrulio Raimondo Kasparo tarnybinį pranešimą bei Audi A6 vairuotojo Andrei Sičuk paaiškinimą. Įdomu, kad nei su p. R.Kasparo tarnybiniu pranešimu, nei su p. A.Sičiuk paaiškinimu ir pareiškimu nebuvau supažindintas, vadinasi, man lyg ir užrišo akis. Kodėl? Be to, į jo kabinetą Nr. 332 nebuvo įleista mano žmona, tada dar gyva, Laimutė. Kai pasakiau, kad niekad nekliudžiau stovinčios mašinos, per savo ilgoką gyvenimą nesu sukėlęs jokio eismo įvykio, ponas Mezinas, pakėlęs toną, pareiškė: „Dabar jau būsi“. Taip mane rafinuotai, kaip KGB laikais, siekiant suerzinti ir išvesti iš pusiausvyros, toliau kankino ir, lyg ir demonstruodamas neapykantą, pareiškė, kad tik tokie, kaip aš (matyt, turėjo omenyje mano amžių), ir sukelia avarijas. Dabar, po penkerių metų, vis dar nesuprantu, ar piliečių kankinimas visokiais užmetinėjimais įeina į Teisėsaugos sargo pareigas. Išeitų, kad taip: panašu, su žmogumi galima elgtis kaip su daiktu lyg automobilių garaže, kai savininkas stumdo savo mašinas kaip jam patinka.
Kartą Zidongas paklausė Konfucijaus, ko reikia, kad valstybė būtų valdoma sėkmingai. Senovės kinų filosofas atsakė: „Reikia trijų dalykų: žmonės turi turėti pakankamai maisto, pakankamai karo reikmenų ir gerus vadus, kuriais pasitikėtų“. Mokinys klausė toliau: „O kurio iš trijų dalykų žmonės turėtų atsisakyti pirmiausia, jeigu verstų aplinkybės?“ – „Karo reikmenų“. – „O iš dviejų likusių?“ – Geriau netekti maisto. Mirtis visada su mumis, bet jeigu žmonės praranda pasitikėjimą savo vadais, jie pražuvę“.
Protokolo scenarijus
Ponas Raimondas Kasparas, patrulis, rašo, kad į įvykio vieta atvyko gavęs pranešimą. Čia į jį kreipėsi p. Andrei Sičiuk, papasakojo apie įvykį, pateikė mano automobilio markę ir valstybinį numerį. Pranešimo pabaigoje patrulis rašo, kad liudininkų nėra.
Tą pačią pasakėlę, matyt, vėliau (po paros) sugalvotą, pateikia ir Andrei Sičuk. Bet ponui Mezinui nė motais, kad A.Sičuk pasakojimas nepatvirtintas ne liudininkais, nei faktais. Patrulio Kasparo tarnybinis pranešimas datuojamas 2009 m. gegužės 30 d. Tardydamas p.Mezinas paklausė, kur buvau gegužės 30 d. Buvo praėję du mėnesiai, todėl iš karto atsakyti negalėjau. Pažadėjau atsakyti po kurio laiko. Man išrašė kvietimą atvykti liepos 27 d. Atsivežiau dokumentus, įrodančius, kur tą dieną buvau. Tą dieną. ponas Mezinas tiesiog nepasirodė man, matyt, pasislėpė. Bet iš pil. Sičuk papildomą paaiškinimą paėmė, jis yra ikiteisminio tyrimo byloje. Su ta byla susipažinau prieš pat teismo posėdį. Pasirodo, pil. A. Sičiuk, kaip jis rašo liepos 27 d. paaiškinime, kai tik pamatė pažeidimą, nieko nelaukdamas, šoko į mašiną vytis pažeidėją, t.y. mane. Henriką Kartaną. Pasivijo ir kalbėjos, kai stovėjom jau kitoje vietoje. Nesusitarę išsiskyrėm. Taip, pagal A.Sičuk versiją, ir aš, ir jis pasišalinom iš įvykio vietos. Neaišku, kada A.Sičuk paskambino į Bendrosios pagalbos centrą. Skambutis gautas 11 val. 59 min., o patrulio dokumentai surašyti 12.00 val., t.y. per vieną po skambučio minutę. Susidaro įspūdis, kad jie buvo paruošti iš anksto, pagal A.Sičuk pageidavimą.
Kaip mane baudė
Už A.Sičiuk automobilio veidrodėlio remontą sumokėjau 356 litus, nes iš nuotraukų matyt, kad jis sulaužytas per visas siūles, visai sumaltas. Mano automobilio veidrodėlio nuotraukų, padarytų visais įmanomais rakursais, daug, o A.Sičiuk automobilio veidrodėlio, tik viena suskilusio stikliuko nuotrauka. Negi to stikliuko pakeitimas kainavo 356 litus? Kaip jūs supratot, pone Mezinai, vienas veidrodėlis sudaužytas, kaip sakoma, „na drebezgi, o kitame tik nežymus įbrėžimas. (Niekam, net ir teismui, neatėjo į galvą, kad jeigu būčiau jautęsis kaltas, per tuos du mėnesius, kaip policija negrabiai manęs ieškojo (nors užteko tik paskambinti laidiniu telefonu), galėjau tą veidrodėlį dešimt kartų pakeisti kitu be jokių įbrėžimų ir kas tada?).
Pil. Sičuk rašo, kad automobilį pažeidėją jis pavijo už 30 metrų. Tuo patikėjo ir teisėjas Gintaras Dzedulionis. Bet tai melas. Paprasčiausiais paskaičiavimais, pažeidėjo automobilis galėjo būti pavytas tik už 400 metrų. Tokio modeliavimo nebuvo padaryta, o štai veidrodėlių aukščius rūpestingai sumodeliavo.
Gerbiamas teisėjas Gintaras Dzedulionis nutarime rašo, kad mano, Henriko Kartano, parodymai prieštaringi, aš juos keičiau, o A.Sičiuk visada kalbėjo vienodai. Susidaro įspūdis, kad gerbiamas teisėjas neskaitė bylos, nes A. Sičiuk parodymai, užfiksuoti raštu, o ne žodžiu, prieštarauja vienas kitam. Keisti parodymus nedraudžiama, svarbu nustatyti tiesą. Kas sutrukdė tai padaryti, Dievas težino. Susidaro įspūdis, kad teisėjai vadovaujasi ideologine teze (turi savo ideologiją), kad vis tiek viena pusė pralaimės ir bus nepatenkinta, tai kam stengtis ieškoti tiesos. Anksčiau, kitoje byloje vienas teisėjas privačiame pokalbyje man apie tai kalbėjo tiesiai šviesiai. Taip teisingumo paieškos, dieviškas tikslas, pakeičiamas komfortu.
„Įžūlūs akiplėšos ! (...) 0 Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu jį pažinus nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlės: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo“ ir „Išmaudyta kiaulė voliojasi purvyne“ . /Antrasis Petro laiškas. Griežto smerkimo žodis. Pl 2.21 – 3.13/
Nubaustas iki gyvos galvos
Praėjo penkeri metai nuo tų nemalonių mums su Laimute, kuri tada važiavo kartu su manimi Ladygos gatve, dienų. Jau praėjo metai, kai išmokėjau visą man teisėjo Gintaro Dzedulionio paskirtą baudą 3100 litų, tačiau teisės vairuoti neatgavau ir neatgausiu. Reikėtų išlaikyti teorinį ir praktinį egzaminą, tai kainuoja ir nemažai, o vairuoti galėčiau nebeilgai, nes man jau daugiau kaip 80 metų. Taigi, teisė vairuoti man atimta iki gyvenimo pabaigos, ne trejiems metams, o visam likusiam gyvenimui.
Mane ištiko dar viena bausmė. Pikta liga atėmė mano gyvenimo draugę. Tada, kai važiavome Ladygos gatve, ji dar buvo sveika. Paskui labai nervinosi, pergyveno ir kas gali paneigti, kad piktas neteisingumas paleido ligos mechanizmą?
Prisimenu 2011 m. kovo mėnesį sėdėjome mūsų buto kambaryje, kurio langai į Vakarus. „Koks gražus saulėlydis, - kalbėjo Laimutė. - Dangus lyg paauksuotas. Tai vaizdas mano atsisveikinimui. Daugiau tokio nematysiu. Išeinu ten, kur nėra neteisybės. Dar norėčiau, labai, kaip niekada anksčiau, su tavimi pasvajoti apie ateitį. Kas laukia mūsų Dovyduko?‘‘
Slapta, kad ji nematytų, nusišluosčiau ašaras. Neaišku, kokia ateitis laukia mūsų šalies, jeigu teismo procese ir toliau bus žudomas tikėjimas tiesa ir teisingumu.
Laimutė laukė ir tikėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkins mūsų prašymą peržiūrėti bylą iš naujo. Tačiau daugiau kaip po metų atėjęs atsakymas buvo neigiamas. Po to ji gyveno dar keturis mėnesius.
“Kodėl mums tokia nelaimė? Ką mes bloga padarėme tam policijos pareigūnui, tam teisėjui? Juk galėjo teisėjas apklausti liudininkus, leisti man pasinaudoti teise duoti parodymus, pateikti dokumentus, kurie įrodo, kad tą dieną Vilniuje nebuvau?“
Teisinės ir procedūrinės kolizijos
“Kaip galėjau sukelti eismo įvykį Ladygos gatvėje, jeigu tą dieną, birželio 30 d., buvau savo vasarnamyje, 40 kilometrų už Vilniaus“. Kai pasakiau šią frazę, teisėjas Gintaras Dzedulionis nutraukė posėdį.. A.Sičuk parodymai nepatvirtinti nei liudininkais, nei faktais. Teisėjas pažadėjo nustatyti mano buvimo vietą pagal mobiliojo telefono parodymus. Visa tai užfiksuota posėdžio protokole. Deja, teisėjas Gintaras Dzedulionis savo pažado neįvykdė. Kodėl?
Kitame posėdyje A.Sičuk nedalyvavo, buvo atleistas. Liudyti prieš mane buvo iškviestas patrulis A.Kasparas. Juk jis nieko nematė, viską užrašė ir teismo posėdyje sakė tai, ką jam sakė A.Sičuk. Man įtartina: gal jis A.Sičuk žmogus? Nesuinteresuotam stebėtojui toks procesas atrodytų kaip parodija. Mano radijas vis praneša, kad Rusijoje taip nagrinėjamo Bolotnojės proceso bylos: milicininkas ir tvarką daro (muša, suima) ir liudija.
Kaip mane nuteisė
2009 spalio 18 d. buvo sekmadienis. „Laimute, rytoj važiuoju į teismą, priminiau. – „Žinau. Turi būti 11.30 val. Įdomu, koks bus sprendimas“ Meldžiausi, kad bauda būtų kuo mažesnė.
Į teismo rūmus atvykau pačiu laiku. 11,30 val. jau stovėjau prie posėdžio salės durų. Jos buvo užrakintos. Atrakino tik po 14 val.. Buvo laiko pagalvoti. Štai aš tūnau teismo rūmų koridoriuje, kurių paskirtis saugoti tiesą, priversti piliečius laikytis teisingumo kaip aukščiausios vertybės. Bet ar teisėjai jį laiko aukščiausiąja vertybe? Tuojau pamatysime.
Pagaliau atrakinamos durys. Atskuba teisėjas. Ant jo kaktos ir blizgančios galvos odos pro praretėjusius plaukus matosi smulkūs prakaito lašeliai. Teisėjas skuba Atrodo, paprastas žmogus, kuriam niekas nesvetima. Sekretorė pakviečia į salę.
„Jūsų parodymai prieštaringi“, - pareiškia teisėjas. – „Jums skiriama 3100 litų bauda ir trejiems metamas atimama teisė vairuoti. Nutartį galite apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dešimties dienų bėgyje. Tai buvo pasakyta greitakalbe. Taip persimeta keliais žodžiais susitikę gatvėje geri pažįstami, neturintys laiko pabendrauti.
Mažai saulės, daug debesų
Paskambino žmona. „Kur dingai, kada grįši? Laukiu, nesulaukiu“. Važiavau namo. Lauke buvo šlapia. Įstrižas lietus plovė mašinos, su kuria lemta atsisveikinti, stiklą. Vėjas supo belapių medžių šakas. Pilkos spalvos. Pilkos mano mintys. Lietų pranašavo vakarykštis oranžinis saulėlydis ir neapsiriko
Mano rankose teisėjo Gintaro Dzedulionio nutarimas. Jis pakeitė pasaulį, kuriame iki šiol gyvenau. Dabar, jau 5 metai, gyvenu kitame pasaulyje. Čia daug debesų, mažai saulės. Ir mažai laimingų žmonių. Nelaimingiausia Laimutė, jis daug iškentėjo, jos nebėra.
Bet šioje istorijoje bent vienas žmogus pasiekė savo tikslą ir tapo laimingas. Už jo kažkur sudaužyto veidrodėlio remontą, teisėjo valia, sumokėjau 356 litus aš, Henrikas Kartanas. Tas laimingasis – tai Andrei (Andrej), gaisrininkas gelbėtojas.
P.S. „Lietuvos aidas“ žino, kad ponas Henrikas Kartanas ir toliau kovojo. Parašė į Strasbūrą. Parašė pats, be advokatų, kurie ima milžiniškus honorarus už tokį pareiškimą (nors tai gali padaryti ir pradžios mokyklos mokinys, taip viskas paprasta).
Parengė Jonas A.Patriubavičius
.jpg)
