Teisė ir teisingumo vykdymas

04 08. Ar Konkurencijos tarybai rūpi skurstantys ir žmonių gerovė?

Dainius A. Butautas

Ekonomikos analitikas

Dėl 2005-2008 metų infliacijos Lietuvoje ženkliai padidėjo nedarbas ir skurdas, emigracija. Todėl didėja nusikalstamumas, daugiau žmonių serga, mažėja biudžeto pajamos ir didėja jos išlaidos, mažėja pensijos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ teigia, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais atvejais“ (52 str.). Todėl visų šalies institucijų pareiga rūpintis, kad mažėtų nedarbas ir skurdas, o didėtų biudžetas, iš kurio jos gauna įstatymų numatytai veiklai pajamas, bei bent nemažėtų nedarbo, pensijos ir kitos sunkmečio metu būtinos ir itin svarbios socialinės išmokos (investicija į žmogų). Tokia valstybinių institucijų prievolė įtvirtinta įstatymais, o šių institucijų tarnautojai yra ne ponaičiai, bet tautos tarnai, nes aukščiausiame šalies įstatyme Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pripažįstama, kad „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (46 str.). Ne išimtis ir Konkurencijos taryba.

Konkurencijos tarybos reikšmė visų šalies žmonių gerovei.

Konkurencijos įstatymo I-o skirsnio „Draudžiami susitarimai“5 straipsnyje„Konkurenciją ribojančių susitarimų draudimaspripažįstama“, kad „Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento“. Šis straipsnis atveria itin plačias Konkurencijos tarybos galimybes veikti tautos labui, kaip šios tarybos darbuotojus, neišskiriant nė pirmininko, ir mūsų visų tarnautojus įpareigoja Lietuvos Konstitucija. Tokias nuostatas ir teisėtus žmonių bei verslo lūkesčius įtvirtina ir Konkurencijos tarybos numatytos veiklos kryptys: „Konkurencijos taryba yra valstybės įstaiga, įgyvendinanti valstybės politiką konkurencijos srityje. Pagrindinės veiklos kryptys: 1) Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo priežiūra ir konkurencijos politikos įgyvendinimas Lietuvoje“. A. Maršalas: „Monopolijos nepriklauso rinkos ekonomikai, o yra tik nuokrypis nuo jos“.

Monopolijos susikuria ten, kur tam sudaromos tinkamos sąlygos. Dar Smitas pripažino, kad ten, kur susieina du stambūs magnatai - visuomet didėja kaina. Arba valdžios atstovas ir verslininkas. Konkurencijos taryba turėtų stengtis užkirsti tam kelią. Bet ji viena nėra pajėgi, jeigu jai nepadeda visuomenė - verslas ir paprasti eiliniai žmonės. Jei Konkurencijos taryba neįgyvendina savo įstatyminės prievolės didinti konkurenciją ir siaurinti monopolijų galias, tuomet su apgailestavimu tenka pripažinti, kad, kaip pripažįsta įtakingi ekonomistai, tokia struktūra tik pasitarnauja kaip priebėga įteisinti nesąžiningus ir antikonkurencinius veiksmus šalyje. Įsigalint monopolijoms didėja kainos ir skursta žmonės, didėja socialinė ir ekonominė atskirtis tarp žmonių ir įmonių. Išnyksta ekonominė pusiausvyra, ji nuolat balansuoja tarp didelės infliacijos ir defliacijos. Šiems žalingiems verslo ciklams (Misesas) sėkmingai pasitarnauja įjungta klasikinė pinigų spausdinimo mašina. O tokie disbalansai trukdo nuosekliam ekonominiam augimui. Todėl būtina didina grynąją konkurenciją, nes, kaip A. Maršalas pripažįsta:

1) grynosios konkurencijos sąlygomis paklausa ir pasiūla priklauso nuo kainos;

2) grynosios konkurencijos mechanizmas garantuoja ekonominį augimą;

3) monopolijos nepriklauso rinkos ekonomikai, o yra tik nuokrypis nuo jos.

Vadinasi, norint pasiekti ekonomikos augimą, kuris, pasak ekonomisto dr. Nausėdos, šiuo metu Lietuvai yra gyvybiškai būtinas, kad pradėtų didėti vartojimas ir gamyba, o tuo pačiu ir valstybės pajamos, būtina:

1) sukurti grynosios konkurencijos sąlygas;

2) sumažinti biudžeto deficitą;

3) sumažinti pinigų spausdinimą;

4) sutramdyti monopolijas;

5) ir tik tuomet bus apribotas kainų augimas.

E. Čemberlenas yra pripažinęs, kad„monopolijos paprastai reiškia realizavimo, vadinasi, ir kainos kontrolę“. Tuo tarpu grynosios konkurencijos sąlygomis tokia kontrole niekas nedisponuoja. Vadinasi, Konkurencijos tarybos ir jos naujojo pirmininko, kuris, pasak Konkurencijos tarybos nuostatų 15.1.punkto, „vadovauja Konkurencijos tarybos darbui ir atsako už tai, kad Konkurencijos taryba atliktų jai pavestas funkcijas“, atsakomybė yra iš tiesų nemenka, ir visų mūsų pareiga yra jam padėti, o šiam mūsų pagalbą priimti ir ja deramai bei atsakingai naudotis.

Ar gali Konkurencijos taryba įtakoti kainų augimą?

Jau minėtas Konkurencijos įstatymo II skirsnyje „Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi“ 9 straipsnis „Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi“pripažįsta, kad „Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurieriboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybesveikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1)tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą“. Kaip matome, Konkurencijos tarybai yra suteikti platūs įgaliojimai tiesioginiais ar netiesioginiais veiksmais siekti kainų stabilumo, grynosios konkurencijos sąlygų, kuri ir užtikrintų nuoseklų ekonomikos augimą.

A. Maršalas pripažįsta, kad ekonomikos augimui būtina ekonominė pusiausvyra, kuriai „susidaryti lieka viena maža priežastis - kaina. Per ją visos ekonomikos jėgos ir paskatos veikia paklausą ir pasiūlą“. Tuo tarpu E. Čemberlenas ir J. Robinson pripažįsta, kad gamintojai (kaip ir prekybininkai bei valdžia - aut. past.) gali paveikti kainas, todėl neproporcingas kainų augimas (daugiau kaip 2,5 proc.) išbalansuoja ekonominę pusiausvyrą bei sumažina ekonomikos augimo apimtis. Ekonomikos Nobelio premijos laureatas P. Samuelsonas, tyrinėdamas JAV ekonomiką, pripažino, kad aukštos infliacijos sąlygomis realus BVP sumažėdavo 1,6 procento, kai mažos infliacijos sąlygomis - buvo pasiektas 1,4 proc. augimas. Akivaizdu, kad Konkurencijos tarybai yra būtina suteiktų jai įgaliojimų vardan imtis realaus darbo, kad padidėtų visų šalies žmonių gerovė. 2010 m. spalio 18 dieną yra pateiktas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio pakeitimo projektas, kuriuo lyg tai siekiama sumažinti koncentracijos ribas, kurios apibrėžia dominuojančią, bet „išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą“. Kadangi „Konkurencijos tarybos administracijos nuostatų“ 8,5 p. pripažįstama, kad Konkurencijos taryba„atlieka norminių teisės aktų projektų ekspertizę“, akivaizdu, kad būtinas šio įstatymų projekto tinkamas įvertinimas. Mat įstatymų projektas iš pažiūros lyg ir geras, nes neleistų didinti ir taip didelę kainų nustatymo galią turinčių prekybos ar gamybos įmonių koncentraciją, bet ta išlyga „netaikoma mažmeninei prekybai“ verčia suklusti.

Reklama, kainos ir Konkurencijos taryba.

Kaip matome, monopolijos nėra suinteresuotos technologine pažanga, bet tik kainų didinimu. Mažėjant darbo našumui, natūralu, lieka tik viena išeitis - didinti kainas. Ir čia monopolistai prisigalvoja visokių paslėptų dalykų. Vienas tokių yra prekybos tinklo prekiniai ženklai, kurių pavadinimo prekėmis, natūralu, neprekiaus kiti prekybininkai. Jeigu prekybos tinklas turi pakankamai didelės įtakos, jis gali nebeprekiauti kitų gamintojų pigesnių prekės ženklų prekėmis ir tokiu būdu nustatyti tik prekybos tinklui naudingas kainas. E. Čemberlenas, monopolijų srities specialistas, teigia, kad esant aukštam produkto diferenciacijos lygiui, t.y. ribojant kitų prekės ženklų konkurenciją, pasiūlos reali apimtis bus mažesnė, o kainos joms bus aukštesnės, nei grynosios konkurencijos sąlygomis. Kitu atveju, kai įvairios akcijos vyksta tik prekybos tinkluose apeinant mažas parduotuves, per reklamą taip pat ribojama sąžininga konkurencija. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija pripažįsta, kad „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, o Konkurencijos tarybos vienas iš uždavinių p. yra „5.2 kontroliuoti, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo, Lietuvos Respublikos kainų įstatymo ir pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo“.

Ir tai dar ne viskas...

Kadangi pasak Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos nuostatų pastaroji„6.2. atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę, teikia Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei išvadas dėl jų poveikio konkurencijai“, o ekonomistai aiškiai pripažįsta, kad biudžeto politika turi reikšmės kainoms, kurios atspindi šalyje esančią konkurencinę situaciją. Vadinasi, veikli ir efektyvi Konkurencijos tarybos veikla turi iš esmės pasisakyti dėl Vyriausybės ir savivaldybių vykdomos biudžeto politikos!!, ar ji neprieštarauja Lietuvos ekonominės politikos nustatytoms konkurencingumo didinimo gairėms, t.y. išlaikyti mažą infliaciją ir mažą nedarbą ir todėl mažą skurdą ir mažą emigraciją.

Tyrimai rodo, kad infliacijai esant didesnei nei 3 procentai gaunančių mažesnes pajamas pensininkų infliacija didėja sparčiau nei bendrai visos kainos. Todėl didėja skurdas, kuris stabdo šalies pažangos vystimąsi. Bet tai ir natūralu, nes monopolijoms iš esmės ir negali rūpėti nei šalies, nei jų pačių pažanga, nes noras uždirbti tiktai pelno, užmirštant gyvybinius visuomenės ir šalies poreikius ir net savo įmonės ir akcininkų interesus, skatina veikti perdėm individualistiškai. Konkurencijos tarybos viena iš užduočių – pakeisti šias nenaudingas nei valstybei, nei jos žmonėms monopolistų nuostatas. Suprantama, kad be visuomenės pagalbos viena pati įveikti monopolistų sankaupą Konkurencijos taryba yra, matyt, bejėgė.

Atgal