VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Teisė ir teisingumo vykdymas

04 28. Skubos naudą darbdaviai gaudo

Mečislovas Zasčiurinskas

Estai ilgai ir kruopščiai diskutuoja, todėl sprendimus įgyvendina greitai ir tiksliai. Tai viena priežasčių, kodėl nuo estų nuolatos atsiliekame. Neramu, kad ir vėl eilinį kartą lipsime ant to paties atsilikimo grėblio.

Štai prieš savaitę Valstybės pažangos taryba pakvietė diskusijai apie šiomis dienomis bene svarbiausią aktualiją – siekį pakeisti darbo santykių reguliavimą. Naujasis modelis, jau dabar vadinamas vienu iš svarbiausių šalies nepriklausomybės laikotarpio darbų, vienų yra kritikuojamas, kitų – liaupsinamas. O ką galvoti paprastam žmogui, kurio kiekvieno likimą jis nulems tiesiogiai?

Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad kaip Valstybės pažangos tarybos nariui, dalyvavusiam posėdyje, buvo labai keista skaityti bei girdėti, kad siūlomam darbo santykių modeliui buvo pritarta ir kad įvertintas labai teigiamai. Tiesą pasakius, posėdis tebuvo skirtas diskusijai, o jo metu ne tik kilo daug klausimų, bet nuskambėjo ir daug neigiamų nuomonių. Taigi, keletas pastebėjimų.

Naujasis darbo santykių modelis palies kiekvieną Lietuvos šeimą

Labiausiai stebina skuba. Ar galima taip greit priimti tokio masto sprendimus? Ar galima imtis skubiai keisti visų Lietuvos šeimų ir pavienių asmenų gyvenimus? Juk ši reforma palies kiekvieną iš mūsų. Mokslininkų grupė pateikė Darbo kodekso, Užimtumo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Nedarbo socialinio draudimo, Socialinio draudimo pensijų ir kitų siūlomų keisti teisės aktų projektus, kuriuos, jų teigimų, reikia priimti visus ir iš karto. Turime pripažinti, kad šis klausimas, ši reforma, reikalauja ne tik mokslinių tyrimų, bet ir nuodugnios valdančiųjų analizės, pasitelkiant ne tik šaltą protą ir logiką, bet ir žmogiškumą, aukštą moralę bei empatiją. Ir išvada čia peršasi tik viena – skubėti ne tik nereikia, bet ir negalima.

Reikia daug laiko, ne mėnesio ar kelių, kad visi įsigilintume į 500 lapų teisinės ir socialinės informacijos ir pastebėtume ne tik tai, kas užrašyta juodu ant balto, bet ir kas slypi tarp eilučių. Privalome būti tikri jog visi pasiūlymai jų priėmimo atveju bus logiški, neš gerovę žmonėms ir neprieštaraus vienas kitam. Ir tam reikia ne tik laiko, bet ir kompetencijų.

Darbo kodekso projekte palikta spragų

Nereikia būti profesoriumi ar mokslų daktaru, kad skaitant viešai prieinamą Darbo kodekso projektą pastebėtum neatitikimus. Štai kad ir 30 straipsnio 1 dalyje rašoma:

„Darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai vykdyti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą. Tokiu atveju gali būti sutarta dėl darbuotojui mokamos kompensacijos už jo priemonių ar turto naudojimą.“

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad darbdavys gali pareikalauti darbuotojo naudotis savomis priemonėmis ir nemokėti kompensacijos ar amortizacijos. Tuo tarpu, Darbo kodekso projekto 51 straipsnyje, reglamentuojančiame nuotolinį darbą, rašoma:

„Skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jei tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės <...>“, „Jei dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos.“

Skaityti mokame visi: jei dirbi nuotoliniu būdu – kompensacija už darbo priemones priklauso. Tačiau ar neatrodo keista, kad jeigu darbuotojas dirba petys į petį su darbdaviu, kur yra matomas ir kontroliuojamas – kompensacijos gali ir negauti, o jeigu dirba nuotoliniu būdu – gaus. Tai - akivaizdžiai matoma spraga. Smulkmena?

Tokių spragų – smulkmenų yra daug. Bet jeigu svarstysime ir priiminėsime mokslininkų teoretikų pasiūlymus skubotai, tinkamai neįsigilinę, neišanalizavę ir neapgalvoję visų įmanomų sėkmių ir pasekmių – spragas matysime nebe popieriuje, o pajausime savo kailiu. Tada susigriebsime ir taisysime, taisysime, taisysime... Po to keiksime, keiksime. Nes bus problemų tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. Gal jau užteks lipti ant to paties grėblio? Gal jau laikas išmokti daryti viską nuosekliai ir maksimaliai teisingai iš pirmojo karto?

Teigiamai vertina tie, kam paranku

Puikiai suprantu tuos, kurie teigiamai vertina pateiktus pasiūlymus. Daugiausia tai stambesni verslininkai ir darbdaviai, kurie stengiasi pabrėžti, kad naujajame socialiniame modelyje yra daug pliusų darbuotojui. Ar tai ne ironiška? Ironiška ir kartu daug ką pasako. Darbdaviai, žinoma, yra suinteresuoti, kad įsigaliotų siūlomi pakeitimai Darbo kodekse, tačiau kažin ar jie susimąsto, kad naudą gaus tik trumpalaikėje perspektyvoje. Tokiomis sąlygomis dirbantys žmonės nebus atsakingi, dings lojalumas, bus ieškoma spragų, kuriomis bus bandoma pasinaudoti. Nuo pat pirmos darbo dienos darbuotojas ieškos kito geresnio darbo. Juk niekas jo nelaikys.

Pirmiausia reikia imtis valstybinio socialinio draudimo dalies

Eurostat duomenimis net 31 procentas Lietuvos gyventojų – ties skurdo riba. Tai yra rodiklis, kuri negalime ignoruoti ir turime daryti viską šiam skaičiui mažinti. Esant tokiai situacijai, pirmiausia reikėtų imtis analizuoti ir įgyvendinti ne darbo santykių, bet valstybinio socialinio draudimo dalį. Darbo santykių modernizavimas, liberalizavimas ar kaip bepavadintume naujus teisinius-administracinius pakeitimus Darbo kodekse, niekuo nepadės pažeidžiamiausiems šalies gyventojams. Gali nutikti netgi atvirkščiai.

Gana gręžiotis į Europos Sąjungos pirmūnes ir aptarinėti tik vieną medalio pusę. Lyginame save su Danija, keliame jų darbo santykių lankstumą ir saugumą ant pjedestalo, bet užsimerkiame prieš socialinės sistemos pažangą ir kainą, iki kurių mums dar labai toli. Eurostato duomenimis Lietuva darbo rinkos politikai 2012 m. skyrė 0,47 proc. BVP, o Danija – 3.68 proc. Danijoje minimalų atlygį gauna 2-3 procentai dirbančiųjų, Lietuvoje – per 20 procentų. Na, o kalbant apie MMA (minimalią mėnesinę algą), Danijoje ji nėra nustatyta įstatymais, viską nustato profsąjungos susitarimas su darbdaviais. Tačiau vidutiniškai MMA (minimali mėnesinė alga) siekia 2490 eurų per mėnesi, o Lietuvoje - vos 300.

Kubiliaus naktinė reforma per naktį pakeitė Lietuvos piliečių gyvenimus. Socialiniai skurdo, atlyginimų, pensijų, socialinių išmokų rodikliai po šiai dienai trečioje vietoje nuo galo tarp Europos Sąjungos valstybių. Vis dar nepajėgiame atstatyti prieš naktinę reformą buvusių socialinių rodiklių. Žmonės vargsta.

Tad gal neskubėkime, labai gerai apsvarstykime, parenkime socialinę aplinką ir žmones, kad neįsėstume į europietišką limuziną su vis dar gyvais socialistinio važnyčiotojo įpročiais?

Atgal