Teisė ir teisingumo vykdymas
09 02. Žmogaus teises saugo ir gina Konstitucija
Teisininkė Danutė Vipartienė
Ginti pažeistas žmogaus teises – konstitucinė pareiga ne tik teisininko, bet ir paties asmens, nes tai - jo privalumo, Tautos ir valstybės suvereniteto išsaugojimo, teisinės valstybės puoselėjimo bei demokratijos įgyvendinimo pagrindas. Laikantis minėtų vertybių, žmogui kovoti dėl pažeistų savo teisių turi tapti prioritetu.
Kas gi įgyvendins demokratiją, jeigu ne pats žmogus, ne pati Tauta ir valstybė? Tačiau susiklosto klausimas, kaip žmogui savo pažeistas teises įgyvendinti, esant demokratijos vangumui ir žmogaus teisių negerbimui, melui, dezinformacijos skleidimui ir korupcijai?
Esmė ta, jog Lietuvoje tokiomis drastiškomis prieš žmogų priemonėmis, posovietinė sistema kovoja su demokratais, kaip Rusija su Ukraina, siekdami nuneigti žmogaus teises ir laisves, demokratiją ir netgi teisinę valstybę. Lietuvoje, kaip Ukrainoje, kraujas neliejamas, tačiau prieš žmogų veikiama posovietiniais pagrindais ir metodais, jog tai aiškiai matyti visuomenėje, paperkant asmenimis, jog įvairiais dirbtinais būdais veiktų. Ar tai demokratiška? Ne. Labai akivaizdu, jog posovietinėje sistemoje vis dar vyrauja nusiteikimas prieš žmogų, tautos ir valstybės susipriešinimas, kai turėtų veikti vieningai, nes žmogus, Tauta – tai valstybė. Visa valstybės vidaus sistema išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų privalanti dirbti žmogui ir valstybei, o ne buvusiai posovietinei sistemai, vis dar esant nusiteikusiai prieš žmogų, o tai reiškia ir prieš nepriklausomą demokratinę teisinę valstybę. Kaskart žmogus vis bandomas ar jis supras posovietinės sistemos apgaulę, kaip pažeidžiamos jo teisės. Ir jeigu žmogus pažeistas savo teises supranta ir nesitaiksto su jo kvailinimu ir bando jas ginti, tai iš posovietinės sistemos dvelkteli tokiu paraku prieš žmogų, neva kokią teisę žmogus turi priešintis buvusiam komunizmui, kuris paslėptai ir toliau veikia? Ir tas parakas skleidžiamas per kitus asmenis, melu, dezinformacijos skleidimu, net gi įvairiausiais ir kitais neteisėtais būdais. Tačiau žmonėms reikia nepamiršti, jog Lietuva teisinė valstybė, turinti pagrindinį savo valstybės įstatymą - Konstituciją, kuris gina ir saugo žmogaus teises. Antra, žmonėms reikia būti stipriems dvasiškai ir šioje kovoje neaplūžti. Būtent todėl, Lietuvos Tauta, nuo istorinių laikų buvo ugdoma dvasinės stiprybės, nes ši šalis ir jos žmonės turi kaimyną, kuris ekonomiškai stiprus strateginis partneris, bet nuolat kojas kišantis į Lietuvos suvereniteto pažeidžiamumą. Ekonomiškai mes galime su juo bendradarbiauti, tačiau Lietuvos valstybė turi išlikti suvereni ir nepažeista.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalyje konstatuojama, jog kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Žmonėms reikia nebijoti dėl savo pažeistų teisių kovoti, nes gėris visada laimi, o tiesa, kaip perlas ir tamsoje švyti.
Pabrėžtina, kad teisinėje Lietuvos valstybėje – Tauta nuo valstybės neatskirta, tad tik ji pati ją ir kuria. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybę kuria Tauta. Vadinasi, pati Tauta kokias teises sau susikurs, tokias ir turės. Jeigu Tauta ir žmogus dėl savo pažeistų teisių nekovoja, tai ir Konstitucija išlieka tik formalaus pobūdžio, o demokratija tik žodinė. Iš to išplauka Tautai pareiga, net gi prievolė, kurti valstybę ir šiuo ginti pažeistas savo teises, su blogiu nesitaikstyti. Tai reiškia, jog žmogus privalo dėl savo pažeistų teisių kovoti, nes tai kartu ir pilietinė pareiga.
Tad saugoti ir ginti savo pažeistas teises bei dėl jų kovoti, - tai kartu ginti valstybę.
Vien tik tai, kad vyrauja skambus žodis – „nepriklausomybė“, šios skanduotės Tautos ir valstybės suverenitetui išsaugoti nepakankama. Nepriklausomybę reikia kasdien teisiniais pagrindais įgyvendinti, tai yra žmogui dėl savo pažeistų teisių nuolat kovoti. Vertinant žmogaus teises ir laisves, jos yra už vergystę brangesnės ir reikia tai branginti bei nuolat sergėti.
Neretai susiduria kartos, netgi artimais giminystės saitais saistomos, kai skirtingų politinių pažiūrų esti. Esmė ta, jog senoji sovietinė karta, gyveno sovietinėje priespaudoje ir aklai buvo mokomi veikti prieš šeimą, sėti šeimoje nesantaiką, nes vyravo tautos naikinimo per šeimas politika. Šviesūs ir protingi tėvai, savo šeimas saugojo, o tamsūs jas naikino, nes aklai pakluso komunizmui ir toliau jie tam paklūsta, nes kitaip gyventi nemoka. Todėl Tautą reikia šviesti, nes tik šviesi ir pažangi visuomenė išsaugos valstybę kaip suverenią.
Dėl išdėstyto, žmogui nereikia pasiduoti ir taikstytis su jo teisių pažeidimu nei šeimose, nei viešame sektoriuje ar kitose institucijose. Ginti pažeistas savo teises reikia visur, nes tik tokiu būdu bus įgyvendinama demokratija, o teisinės valstybės statusas vis tvirtesnį sandą įgis.
Kaip matyti, visa dar vyraujančioje posovietinėje sistemoje dėl korupcijos ir kovos prieš žmogų ir demokratiją, o kartu ir prieš teisinę valstybę, žmogaus teisių pažeidinėtojai ribų tame nejaučia. Teisės dispoziciją jie suvokia kaip laisvę viskam, o šiuo žmogaus teisių ir įstatymų pažeidimui. Sutiktina ir su tuo, jog įstatymas ne visada būna teisingas, tačiau tai ne esmė ir ne teisė žmogaus teisių pažeidinėjimui.
Dora visuomenė žmogaus teisių ir įstatymų nepažeidinėja, nes jai svarbus įgyto diplomo prestižas, už save ir už kitus atsakomybės prisiėmimas. Doras žmogus visur elgiasi moraliai, nes jam svarbi jo garbė ir geros moralės išsaugojimas. Atvirkščiai elgiasi pažeidinėtojas, peržengdamas ribas jis jaučiasi nugalėtoju, tačiau tai nėra nei teisinga, nei protinga, nes tai jėgos principas, kilęs iš sovietinės sistemos. Demokratija – visų pirma yra pagarba žmogui ir jo teisėms. Tuo tarpu jėgos principas naudojamas komunistinėje sistemoje, nukreiptoje prieš žmogų, kai pažeidinėtojų teisinė sąmonė neintegruojama į protingo ir teisingo elgesio būvį, kai paminama sąžinė ir nuolat ieškoma būdų pažeisti žmogaus teises ir iš to įvairiais neteisėtais būdais neteisėtą naudą turėti. Ar Tautos genocidas buvo protinga? Ar nacionalizuoti žmonių turtą buvo protinga? Ne. Tai kodėl, žmogaus teisių pažeidinėtojai, vis dar dirba viešame sektoriuje? Kas ir kodėl juos palaiko, atsakymų nereikia ieškoti.
Šioje materialioje vartotojiškoje visuomenėje, kai dvasinės vertybės - dora ir gera moralė pamintos, korupcija įgijo tokį mastą, jog atsakingų asmenų už žmogaus teisių gynybą ir įgyvendinimą, liko vienetai, nes melas tapo tiek populiarus, jog esti net perkamas.
Dorų asmenų liko vienetai, kurie nepamynę žinių, dvasinių vertybių, doros ir geros moralės, vis dar geba šioje posovietinėje visuomenėje išsilaikyti humaniškais ir žmogui padėti. Tačiau toks asmuo būdamas vienetas netiesos masėje, būna stipresnis už bet kokią neteisingą jėgą. Ir tik tokie nekorumpuoti asmenys, išsaugos Lietuvą kaip valstybę, nes tai vertybė, o vertybės yra amžinos. Būtent todėl sovietmečiu, ar po 1863 metų valstiečių sukilimo, šviesi Lietuvos visuomenė buvo tremiama, bet ji ir tremtyje išsaugojo Tautą ir valstybę. Todėl, Tauta turi suvokti, jog eiti į šviesų žinojimą ir savo teisių gynybą su demokratine visuomene, yra šiandienos gėrio kūrimo esmė ir būsima gera Lietuvos ateitis. Reikia mąstyti apie esamą ir būsimą kartą, jog ją reikia teisingą rengti, o teisingumui pamatus jau šiandiena kloti ir nedelsti. Lietuvos teisinės demokratinės valstybės šiandieną ir ateitį, privaloma kurti ir nedelsti, nes kokią ateitį Tauta sukurs, tokią turės. Pasirinkimas aiškus, daug kartų istorijos mokytas: suverenitetas arba jo netekimas. Todėl žmogui dėl savo pažeistų teisių aplaidžiai žiūrėti ir su tuo taikstytis, negalima. Kiekvieno žmogaus pažeistos teisės, reiškia dalį savo teisių netekimo, kartu ir dalies valstybės netekimo. Tokiais posovietinės sistemos bandymais, kaip intelektualiniu karu, yra einama slapta į valstybės suvereniteto pažeidimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimui, būtinas viešojo sektoriaus ir Tautos švietimas tiek teisiniais, tiek demokratijos puoselėjimo klausimais. Dažnai šios dvi vertybės pasiekia tokią neteisėtą „laisvę“, kuri pažeidžia pagrindinius teisės principus, įtvirtintus Civilinio Kodekso 1.5 str. kaip teisingumo, protingumo ir sąžiningumo. Tad žmogui kovoti dėl savo pažeistų teisių - yra neišvengiama ir būtina.
Būtent, dėl išdėstyto, teisinio ir demokratinio pobūdžio švietimą reikia vystyti ir plėsti bendruomenėse, seminaruose, nes tai prieinamiausios visuomenės informuotumo formos. Po penkiasdešimties Tautos ir valstybės prarastų netekto suvereniteto metų, žmonėms būtina būti budriems, suvokti ir suprasti savo teises, nebijoti kreiptis jas ginti.
Tiems, kas žmogaus teises viešajame sektoriuje įgyvendina, laikas suprasti, jog reikia tarnauti žmogui ir valstybei, o ne atvirkščiai, būti nusiteikus prieš žmogų ir valstybę. Kuo daugiau žmonių dėl savo pažeistų teisių kovos, tuo daugiau jų turės, tuo sparčiau bus įgyvendinama demokratija. Tokiu būdu, teisinės valstybės statusas tik stiprės, nes tai bus pagalba ir doriems viešojo sektoriaus atstovams, ir valstybei. Tai reiškia, jog žmogus, kovodamas dėl savo pažeistų teisių, kaskart vis stipresnę valstybę kurs, įgyvendins demokratiją ir teisinės valstybės statusą, šiuo apsaugos Tautos ir valstybės suverenitetą bei savo teises ir laisves.
Ginti pažeistas žmogaus teises – tai ilgas ir sunkus darbas ir teisininkui, ir pačiam žmogui, todėl šiame kelyje reikia turėti kantrybės ir nebijoti žengti. Antra, šioje kovoje lengvai niekas nesidaro, tam reikia laiko ir daug pastangų. Todėl žmogui į kovą su netiesa stoti, reikia tvirtai ryžtis, nes Lietuvą į demokratijos faktinį būvį įšaknyti, reikia dirvą gerai išarti, išravėti, iškedenti ir vietomis naujus daigus pasėti. Šiame kelyje reikia galvoti ne tik apie šiandieną, bet ir Lietuvos Tautos ir valstybės ateitį, kaip ilgai tai išsaugoti, o ne gyventi 1990 metais, jog Lietuva atgavusi nepriklausomybę. Nepriklausomybę Lietuva atgavusi, bet žmogus savo teisių, iš sovietinio vidinio palikimo būvio, dar neatsikovojęs, kitaip jo teisės nebūtų pažeidinėjamos.
Žmogui kovoti dėl savo pažeistų teisių, - tai reiškia, reikia turėti valią ir nebijoti žengti į sunkumų ir išbandymų kelią, nes kelią įveikia einantis. Reikia turėti vidinį tikėjimą, jog kiekvienas kelias ir mintimis kopimas į viršų – yra prašviesėjimas, reiškiantis gyvenimo progresą.
Iš to darytina išvada, jog žmogui pažeistas savo teises ginti ir dėl jų kovoti, - tai visos visuomenės ir valstybės progresas, nes tai ėjimas į praregėjimą, būsimą geresnį gyvenimą, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą, Tautos ir valstybės suvereniteto išsaugojimą.
Minėtos vertybės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri saugo prigimtines žmogaus teises ir laisves, tad ryžtis jas ginti yra progresyvu ir teisinga.
Atgal
.jpg)
(1).png)
