Teisė ir teisingumo vykdymas
06 21. Vakarietiškos demokratijos modelis – suvereniteto garantas
Danutė Vipartienė
Teisės magistrė
Vakarietiškos, o tikriau idealizuotos demokratijos modelis - tai pagrindinis sandas valstybingumo ir suverenios valstybės išsaugojimo prasme.
Žodis „demokratija“ kilęs iš senovės graikų kalbos, reiškiantis „žmonių valdymą“. Pagrindinis demokratijos gyvavimo ir jos veiksmingumo bruožas – vertybių puoselėjimas ir jų išaukštinimas, kurių pagrindą sudaro: laisvė, valstybingumas, suverenitetas, žmogaus teisės, asmeniškumas, asmenybė ir atsakomybė, valstybės ir tautos istorija - tautiškumas, kultūros paveldas, papročiai, tautos dvasiškumo išsaugojimas, modernumas, nepriklausomybė. Idealizuotos vakarietiškos demokratijos ir jos veiksmingumo pagrindas šiuolaikinėje visuomenėje – žinios, tai yra mokymasis visą gyvenimą bei valia ir intelektualumo būsena.
Demokratija turi turėti aiškią viziją - teisinės, suverenios valstybės išsaugojimo, jos kūrimo ir vakarietiškos demokratijos puoselėjimo prasme. Vakarietiškoji demokratija – tai liberalioji demokratija ir jos idealizuotos formos siekimas. Tikroji demokratija neatsiejama nuo pilietinės visuomenės, tačiau šiandieninėje visuomenėje ne visos NVO organizacijos siekia veiklos visavertiškumo tikslų visuomenėje, nes dažnai tai atsitinka asmeninių privačių interesų siekimu ir tenkinimu. Šie ir panašūs interesai trikdo visuotinumo pamatus ir skleidžia nihilizmą visuomenėje. Šiuo pagrindu vystosi drastiškas asmenybių nuneigimas, vertybių pamynimas ir „savųjų“ privačių interesų siekimas. Išvardinti bruožai griauna demokratijos svertus ir visuomenė nejučia grįžta prie tolitarizmo, kur Žmogus ir asmenybė, suverenitetas, teisė nebuvo vertinami kaip teisingos ir moralios visuomenės sandai. („Neatrastos galios“ tyrėjos (2006) atskleidė ir tokių nevyriausybinių organizacijų, kuriose vyrauja ne pilietiniai, bet privatūs interesai. Tokios „savotiškos“ organizacijos iškreipia pilietinės organizacijos esmę: jos ne tik užkerta galimybes į jas įsilieti pilietiškai nusiteikusiems savanoriams, bet ir savo egzistavimu sumenkina savanoriškų organizacijų socialinį vaidmenį). Šių tikslų vedini, tokių „privačių interesų organizacijų“ atstovai dažnai sumenkina pilietinės visuomenės iniciatyvas ir jų pasitikėjimą tikromis asmenybėmis. Vėliau tai tampa nepasitikėjimu visais ir viskuo. Anot Lietuvos Respublikos J. E. Prezidento Valdo Adamkaus (2007), cit. „kai viešoje erdvėje nelieka vietos vertybėms, idėjoms ir jų sklaidai, įsigali visų nepasitikėjimas visais. Tokioje skandalų, gandų, vienas kito ir savo šalies juodinimo aplinkoje labai sunku kurti piliečių valstybę ir plėtoti demokratinę politiką.“ Tai rodo visuomenės, o tikriau tam tikrų atstovaujančių tautą asmenų valios nebuvimą. Valia – labai svarbi intelektualumo būsena. Anot garbaus filosofo G.W.F. Hegelio, „intelektui kaip mąstančiajam objektas ir turinys tebėra visuotiniai, jis pats pasireiškia kaip visuotinė veikla. <...> Valioje prasideda tikrasis intelekto baigtinumas, ir tik dėl to, kad valia vėl pakyla iki mąstymo bei savo tikslams suteikia imanentinį visuotinumą, ji panaikina turinio ir formos skirtumą ir padaro save objektyvia, begaline valia“.
Puoselėjant tikrąsias vertybes, labai svarbu žinoti istoriją ir spragas, kurių pagrindu užginamas visuotinumas ir vertybiškumo sklaida. Pateiksiu trumpą istorijos nuotrupą, aktualią ir šiandienai, kai protams teko išvykti iš Lietuvos kadais ir dabar.
Sugrįžkime į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus XVI a. „Tuo metu Lietuvos Didžioji kunigaikštystė gyvai prekiavo su užsieniu. Be tradicinių linų, kanapių, odų, kailių, vaško <...>, vis svarbesne preke tampa javai, miško medžiaga, kurių labai reikėjo smarkiai augantiems po Amerikos ir kelio į Indiją atradimo Vakarų Europos miestams, laivynams, armijoms. Prekių trauka į Vakarus skatino Lietuvos valdančiąją klasę intensyvinti žemės ūkį, ir ji įvykdo Valakų reformą <...>. Viskam reikėjo žinių: matematikos, geodezijos, topografijos, astronomijos, kalbų ir kitokių mokslų žinių. Be supratimo apie įstatymus, rašytinę ir paprotinę teisę, privilegijas, istoriją, negalėjo apseiti ir atvažiavęs į pavieto seimelį bajoras. Nusimanyti apie teisę reikėjo ir teismų procesuose dėl žemės, kurių vis daugėjo, sudarant pirkimo – pardavimo, dovanojimo aktus, rašant testamentus“ (Jancevičius. A. „Vilniaus universitetui – 400“).
Tuo laikotarpiu Lietuvoje aukštųjų mokyklų nebuvo, tad nemažai aukštos kilmės lietuvių jau buvo studijavę Vakarų universitetuose, įgiję daktaro laipsnius ir sėkmingai darbavęsi užsienyje mokslo srityje. Tačiau Tėvynėje stigo aukštojo mokslo steigimo, jo poreikis augo, nes tuo metu lietuvių produkcijos paklausa tiesiog vertė žinių įgijimo sando reikalingumą. Šiuo pagrindu XVI a. į Lietuvą iš užsienio buvo pradedamos vežti knygos, išspausdintos lotynų kalba, skirtos Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Lietuvoje pradėjo plisti Humanizmo, Reformacijos idėjos, aukštinančios žmonijos orumą, gėrį, šviesą, asmeniškumą, vertybine prasme – grožio ir žinių siekimą. Skleidėsi didesnis poreikis mokslui, tačiau paprasto Lietuvos bajoro vaikas neturėjo galimybės siekti mokslo ir vykti į Krokuvos universitetą, todėl atsirado ir antra priežastinė būtinybė aukštąjį mokslą Lietuvoje steigti. Pirmieji tokio aukštojo mokslo steigėjai Lietuvoje buvo teisininkai: pirmas poetas teisininkas ispanas Žygimanto Augusto juristkonsultas P. Roizijus (apie 1505 – 1571 m.). Jis prie Šv. Jono bažnyčios Vilniuje (1513 m.) įsteigė mokyklą, kurioje pradėjo dėstyti civilinės teisės dalykus: Romėnų, Magdeburgo teisę, Lietuvos Statuto normas. Antrasis, šios idėjos tęsėjas, teisės mokslų daktaras A. Kulvietis (apie 1510-1545 m.). Tačiau bažnyčiai ir Vilniaus vyskupija buvo priešiška aukštojo mokslo skaidai ir jo pradmenų įtvirtinimui, nes šiuo pagrindu progresuojant Valstybei versle su Vakarų rinka ir pasauliu buvo vykdoma žemės reformacija. Šios reformacijos būtinumas vertė „sekuliarizuoti“ bažnyčios žemes. Būtent tai glaudžiai siejosi su mokslo steigimo poreikiu. Minėtos žemės reforma ir A.Kulviečio mokyklos įkūrimas prie Šv. Jono bažnyčios Vilniuje labai nepatiko Vilniaus vyskupijai. Aukštosios mokyklos idėjos nepalaikė ir karalius, todėl A.Kulviečiui su bendraminčiais teko trauktis iš Lietuvos. Išvykęs iš Lietuvos A.Kulvietis laišku kreipėsi į Boną Strofą, siekdamas apginti mokslo poreikį ir jo sklaidą Lietuvoje: „Yra daug Jūsų Didenybės pavaldinių lietuvių, labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei“. Vėliau pasitraukus iš Lietuvos A.Kulvietis Prūsijoje buvo paskirtas pastikuliaro – aukštosios mokyklos dalies – vicerektoriumi, o 1544 m. įkūrus Karaliaučiaus universitetą, - graikų kalbos katedros profesoriumi. Jam mirus, ant kapo buvo užrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė“. Po to įvykio praėjo keturiasdešimt metų, kai Lietuvoje įsikūrė pirmoji jėzuitų aukštoji mokykla (kolegija), o vertingų knygų fondą jai padovanojo Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas.
Taigi, istorija liudija faktus, aktualius mūsų valstybėje ir šiandienai, kai vyksta protų nutekėjimas į užsienį, kai užsienyje vertinamas progresas ir žinių visuomenės pagrindu stiprinama ekonomika, vyksta valstybių vystimosi procesai. Ir Didžiosios kunigaikštystės laikais, ir praėjus vos ne penkiems šimtams metų – mokslas nors ir išsipuoselėjo, tačiau ar tikrai yra vertinamas? Iš istorijos raidos aplinkybių matyti, kad mūsų tautos dvasios prigimtis yra dvejopa: arogantiškoji – vakarietiškoji, siekianti progreso ir visų gerovės, demokratijos, Žmogaus teisių apsaugos, moralinių vertybių puoselėjimo, ir, barbariškoji – rytietiškoji prigimtis, veikianti jėgos principo ir totalitarinio režimo svertais. Būtent nuo dvasios tipo svaros iš dalies atsiduria Valstybės ir visų joje gyvenančių žmonių likimas.
Šiuo metu Valstybėje ekonominė situacija sudėtinga, o tokios būsenos ji tapo dar 2008 metais. Negalima leisti, kad Lietuva taptų „išdaigų ir skandalų“ objektu. Lietuva yra pasiekusi ir įsipareigojusi prieš pasaulį kaip tauta, sukūrusi ir išsaugojusi savo kultūros paveldą, - tautos istorinės raidos šedevrą, atgavusi nepriklausomybę ir tapusi suverenia. Lietuvoje ir išeivijoje yra daugybė išsilavinusios mokslo visuomenės, kuri sėkmingai gali padėti kurti ir puoselėti teisinę valstybę, „nesistumdydami“, o sąžiningai veikdami. Tauta (piliečiai) veiks tada teisingai, kai tikės savo idėjų įgyvendinimu per demokratiškai išrinktus ir sąžiningai dirbančius tautos atstovus, o nesipuikuojančius „šokių maratonuose“. Tik tada atsiras Valstybės ir tautos teisiniai santykiai, kai tautą atstovaus profesionalūs teisininkai, o ne „mėgėjai šokėjai ar kitų sričių mėgėjai atstovai“; tik tada sulauksime teisingų ir kokybiškų įstatymų, tik tada pradės įsigalėti demokratija su jos vertybėmis kaip Žmogaus teisėmis, Teise ir teisingumu visuomenėje. Tačiau, labai gaila, kad šiandiena vis dar masiškai iš Lietuvos migruoja jaunimas, intelektuali visuomenė bei Lietuvos žmonės. Šiuo atveju Lietuva menksta, praranda savo suvereniteto galias, praranda žiniomis motyvuotą visuomenę, o tai reiškia, kad artėjama prie masinio genocido Lietuvoje, tik šiuo atveju ne „atėjūnų“, o savų lietuvių jėgos panaudojimo principu prieš moralius ir žiniomis motyvuotus žmones. Kiti, kurie nepasiryžę išvykti, tiesiog tyli ir kenčia, vergauja. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos teisinės galimybės visuomenės nariams dalyvauti teisėkūroje (LR Konstitucijos 9 str.), o teisinis reguliavimas taip pat turi vykti Valstybės ir asmenų teisinių santykių pagrindu. Būtent šis procesas ir yra piliečių dalyvavimas Valstybės valdyme. Nereikia pamiršti, jog Lietuva yra teisinė valstybė, jos svertas grįstas teisės kūrimu ir įgyvendinimu, tam būtinas specialus teisinis pasirengimas. Tai ar visi teisinės valstybės išrinktieji kūrėjai ir įgyvendintojai tikrai yra pasirengę? Štai atsakymas, kodėl Lietuva vis dar randasi kūrimosi, o dabar ir savo tautos genocido stadijoje.
Turime nepriklausomą valstybę, kuri turi tarnauti ir rūpintis tautos gerove ir yra manoma, kad „kažkas“ sukurs civilizuotą demokratiją. Nepamirškime, jog idealizuotos demokratijos ir pilietinės visuomenės santykiams išplėtoti reikia bendro veikimo ir bendrų tikslų, nes nei demokratija, nei pilietinė visuomenė atskirai negali funkcionuoti. Demokratija bus gyva tik tada, kai joje aktyviai veiks pilietinė visuomenė, nes tik tada bus sutramdytas totalitarinio režimo artėjimas.
Esame kilę iš Vakarų – tai ir laikykimės Vakarų demokratijos ir iš ten paveldėtų kultūros vertybių kaip prigimtinių Žmogaus teisių gynimo ir įgyvendinimo, Teisės ir teisingumo visuomenėje puoselėjimo. Susitelkime ir sugrąžinkime Lietuvai tai, kas buvo prarasta per sovietinį laikotarpį ir neleiskime paminti per amžius sukurtų vertybių. Tautos sukurtose per amžius vertybėse slypi suvereniteto galia – LIETUVOS ISTORINIS DIDINGUMAS, STIPRYBĖ IR DVASIOS TVIRTYBĖ, - tai, ką „atėjūnai“ visomis išgalėmis naikino, siekdami sunaikinti tautą ir užimti šią žemę.
Dabar ne tas yra stipresnis, kuris sėdi teisėkūroje šoka ar dainuoja ar yra susikrovęs nesąžiningu keliu turtus. Vieną dieną nesąžiningu keliu sukrauti turtai gali būti nacionalizuoti kaip Lietuvos žmonių – mokesčių mokėtojų - turtas ir sugrįžti į Valstybės biudžetą. Taigi, „atėjūnai“ išmokė vogti, lengvo gyvenimo svertų jėgos principo panaudojimu, bet deja, toks kelias kada nors baigiasi... Todėl linkėčiau tautai nepasiduoti silpnybėms, nes šiandiena stiprybę įgauna moralė, dora, Šiuolaikinė teisė grįsta protu ir sąžine, demokratija ir Žmogaus teisės.
Tad linkiu visiems Lietuvos Žmonėms nepasiduoti silpnybėms, o saugoti vertybes, demokratiją, suverenumą ir sugebėti kiekvienam kovoti už Žmogaus teises, šiuo pereinamuoju laikotarpiu nepasiduoti silpnybėms, o išsaugoti savo tvirtą dvasią.
Atminkite!
– Lietuvos žmogus ne vergas, o Žmogus. Paklekite galvas ir eikite išdidžiai, ir iš savo šalies niekur nevykite, nes tai mūsų – lietuvių žemė, kurios nevalia apleisti, o reikia ją ir toliau ginti nuo tų, kurie tarnaudami negerbia Žmogaus teisių, Teisės ir teisingumo.
Visus Lietuvos žmones sveikinu su artėjančiomis Rasos šventėmis, švęskite jas ir niekada nepamirškite savo žemėje tautos per amžius išpuoselėtų tradicijų, nes čia Lietuva – čia mūsų žemė.
Atgal
.jpg)
