VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Teisė ir teisingumo vykdymas

08 12. Teisės ir šiuolaikinio teisininko vieta teisinėje Lietuvos valstybėje

Danutė Vipartienė

Teisininkė

Kas yra teisinė valstybė ir kokią reikšmę turi teisė, jeigu teisingumas vykdomas įstatymo imperatyvu?

Lietuvos Respublikos Konstitucija - yra aukščiausias ir nenuginčijamas Lietuvos Respublikos įstatymas. Valstybė - turinti savo jurisdikciją ir savo pačios išleistus įstatymus, - vadinama teisine valstybe. Apjungiant minėtus du ypatumus, galima teigti, jog Lietuva yra ne tik teisinė, bet ir konstitucinė valstybė. Iki nepriklausomybės Lietuva nebuvo teisinė valstybė, nes pakluso svetimos (Sovietų Sąjungos) valstybės Konstitucijai ir įstatymams. Teisės prof. Egidijaus Jarašiūno moksliniame straipsnyje „Įstatymo samprata: istorinis, lyginamasis ir nacionalinis aspektai” aiškinama apie Konstitucijos prasmę Lietuvos teisiniame gyvenime ir teigiama: „atgavusi nepriklausomybę, Lietuva iš naujo „atrado” konstitucionalizmą. Tautos referendumu 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžti asmens ir valstybės santykių pagrindai, nustatyta valdžių padalijimu grindžiama valstybės valdžios organizacija. Konstitucijoje įtvirtinti ir teisėkūros pagrindai. Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos funkcija pateikta Konstituciniam Teismui. Būtent, Konstitucinio Teismo veikloje išryškėjo Lietuvai neįprastas, naujas Konstitucijos vaidmuo teisiniame gyvenime. Konstitucija tapo tikra aukščiausiąja teise, kryptingai lemiančia šalies teisės raidą“.

Tačiau įstatymui būtinas teisinis aiškinimas, nes dažnai neprofesionalių teisininkų „mėgėjų“ jis nebūna teisingai suprastas ar teisingai sukurtas, ir iškilus tokiam atvejui būtinas Teisės įsikišimas. Taigi, teisė šiuolaikinėje valstybėje tarsi turi pirmumo pradą, nes ji labai svarbi filosofiniu, moksliniu ir teisingumo vykdymo atžvilgiu. Be teisinės filosofijos teisinė doktrina, o taip pat ir teisingumo įgyvendinimas neįmanomas, nes įstatymas ne visada yra teisingas, kokybiškas ir atitinkantis įvairiausius gyvenimo aspektus. Įstatymas - tai sukurta bendro gyvenimo elgsena, taisyklė, įgalinanti gyventi pagal tam tikras taisykles, bet ne kiekvieną kartą atitinkantis įvairius gyvenimo atvejus. Todėl Teisė – skirtingai negu įstatymas, turi kitą teisinę prasmę – teisingumo įsisavinimą, tiesos įprasminimą; ji tarsi įstatymo aiškintoja ir įvairių situacijų pagrindinė sprendėja.

Šiuolaikinis teisininkas – tai teisininkas, paruoštas ne tik kaip įstatymų žinovas, vykdytojas ar įgyvendintojas, bet svarbiausia – jis yra teisės, socialinėje visuomenėje, įgyvendinimo rūpintojas prasme. Svarbiausia šiuolaikinio teisininko užduotis – taikyti teisę taip, jog būtų apgintos ir įgyvendintos žmogaus teisės ir įstatymo saugomos vertybės; spręsti teisines problemas ir tobulinti nekokybiškus ar neatitinkančius šiuolaikinių gyvenimo normų įstatymus. Kodėl dažnai pasitaiko, jog įstatymai yra nekokybiški, įstatymų labirintuose painiava, neatitiktis ir panašiai? Pagrindinė problema susiklosto tame, jog įstatymai tarsi „blynai“ kepami, bet ne kuriami pasitelkiant profesionalius teisininkus ir mokslą. Tai tarsi tam tikrų interesų grupių tikslų ir uždavinių vykdymas, bet ne visai tautai kuriamos normos. Antra, neišlaikomi teisėkūros reikalavimai, nėra teisėkūros sistemos; trečia - nesiremiama moksliniu pagrindu, moksliniais tyrinėjimais; ketvirta - įstatymus dažnai kuria teisininkai „mėgėjai“, išrinkti tautos ir neturintys teisinių pagrindų. Tad šiuolaikinio teisininko uždavinys - tai teisės įgyvendinimas šiuolaikinėje visuomenėje, teisinis visuomenės švietimas, teisinis įsikišimas, kai aiškiai matoma, jog įstatymas netobulas ir jį reikia taisyti; be to, padėti žmogui įgyvendinti jo teises. Apibendrinant galima teigti, jog Šiuolaikinio teisininko vieta teisinėje valstybėje - tai veikimas nauju požiūriu į teisingumo kūrimą ir vykdymą; tai jau virš dvidešimtį metų veikiančios teisinės sistemos pertvarkymas į šiuolaikinę teisinę sistemą. Be abejonės – permainos nepatinka vis dar (kaip nekeista!) esamai „su savo tradicijomis“ sovietinei sistemai, tačiau atėjo laikas permainoms tiek valstybės tarnyboje, tiek valdžios sektoriuje, tiek teisinėje sistemoje. Pagrindinis dalykas, ką reikia sutvarkyti teisinėje sistemoje – tai įstatymų kūrimą. Šis žingsnis būtų pirmas; antras žingsnis – tai, kas turėtų kurti įstatymus ir teisės aktus bei juos įgyvendinti; trečias žingsnis – keisti nusenusias valstybės deleguotų funkcijų įgyvendinimo sistemas, pertvarkant jas taip, jog: pirma – būtų orientuota į Žmogaus gerovę; antra – iš to turėtų protingos naudos valstybė; trečia – visi turėtų bendrą ekonominę naudą. Be profesionalių teisininkų darbo šie žingsniai yra neįmanomi. Tai ir yra pagrindinė šiuolaikinio teisininko vieta – valdžios ir viešame sektoriuje, kuriant ir įgyvendinant teisę. Sveikintina, jog Lietuvos Respublikos Prezidentūroje dirba profesionalūs šiuolaikiniai teisininkai mokslininkai, taip pat J.E. Prezidentė Dalia Grybauskaitė į teisės kūrimą ar pertvarkymą pasitelkia į pagalbą šiuolaikinius profesionalius teisininkus mokslininkus, su jais tariasi, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kviečiasi Seimo narius, su jais diskutuoja, kuriant teisę, ir pati kuria teisę šiuolaikiškai. Darytina išvada, jog šiuolaikiniai teisininkai įgauna vis didesnę prasmę teisinės valstybės gyvenime ir tai labai sveikintina. Tai įrodo tikrąją teisės esmę visuomenėje ir jos gyvenime.

 Kaip jau minėta, teisinė Valstybė vadinasi tada, kai ji turi savo pagrindinį įstatymą ir jam paklūsta, todėl visi likusieji Lietuvos Respublikos įstatymai turi atitikti Konstituciją, o norminiai teisės aktai turi atitikti įstatymus bei šiuolaikinės teisės pagrindinius principus, kaip teisingumo, protingumo ir sąžiningumo konstatuojamus LR Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Taigi, kalbant apie Teisės vietą jurisdikcijos sistemoje, šiandiena ji skinasi kelią į Valstybės gyvenimą, nes sovietiniais laikais ji buvo užguita ir nustumta į šalį; jurisdikcijoje tuomet dalyvavo tik įstatymas. Sovietmečiu teisė neturėjo vaidmens Lietuvos Socialistinės Respublikos gyvenime, o teisininkų rengimas buvo ribotas; antra – teisininkų ruošimas buvo daug siauresnis, nes daugumoje grįstas tik sovietinės teisės pagrindais. Tuo ir skiriasi šiuolaikinis teisininkas ir sovietinių laikų teisininkas, nes jų paruošimas yra skirtingas. Šiuolaikinis teisininkas yra ruošiamas teisinio mąstymo, teisinės teorijos, teisinės filosofijos, teisės institutų (ar teisės šeimų) studijavimo pagrindais, aprėpiant ir įvairias kitas visuomeninio gyvenimo sritis kaip ekonomiką, finansus, politiką, strategiją, vadybą, psichologiją, valstybės valdymą ir kt. Tęsiant diskusiją apie Teisę, tai ji jau randasi daugelyje gyvenimo sričių, nepaisant to, jog didesnę dalį teisininkų sudaro „mėgėjai“ – užsilikę nuo sovietmečio laikų ir dirbantys senoviniais metodais bei pagrindais. Teisė į gyvenimą veržiasi stumiama Europos Sąjungos teisės normų reikalavimu, antra, nemažą proveržį daro profesionalūs šiuolaikiniai teisininkai, dirbantys ne tik teisinį darbą, bet ir kuriantys teisinę doktriną (mokslą), vykdantys teisės priežiūrą ir kita. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje konstatuojama, kad „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“, tačiau, plačiau panagrinėjus Teismų jurisdikciją, atrandame, kad teisėjams suteikta galimybė savo darbe taikyti ne tik įstatymus, bet ir teismų precedentus bei mokslinę doktriną. Tai papildo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, jog Teismai, vykdydami teisingumą, klauso ne tik įstatymo, bet ir mokslinės doktrinos bei teismų precedento. Antra, įgyvendinant Šiuolaikinę teisę yra leista kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apibendrinant galima teigti, jog Teisė pamažu skinasi kelią į visuomeninį gyvenimą, o įstatymas, jeigu jis neatitinka gyvenimo papročių ir pagrindinių teisės principų ir visuomenės lūkesčių, dažnai būna kaitaliojamas arba panaikinamas. Todėl tiesa, teisė, teisingumas – yra amžinos gyvenimo vertybės, o įstatymas – tik laikinas buvimas, kuris vienu ar kitu metu gali būti keičiamas. Teisės sistemoje yra trys įstatymų rūšys: pirma – Lietuvos Respublikos Konstitucija (neginčijama ir nekeičiama); antra – įstatymai, išplaukiantys iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos - konstituciniai; trečia – bendrieji įstatymai. Taigi, Konstitucija yra nekeičiama, o jos lydimieji įstatymai ir kiti įstatymai yra keičiami. Tačiau dažnai yra visuomenėje kalbama, jog šiandiena Lietuvos Respublikos Konstitucija jau turi savo amžių ir nelabai atitinka šiandieninių gyvenimo lūkesčių, nes savo prigimtimi yra išplaukusi iš sovietinės sistemos tradicijų, todėl dažnai neatitinkanti šiuolaikinės teisės svertų. Tačiau šis klausimas – tai ateities, visos tautos ir referendumo klausimas, ir, neaptarinėjamas šiame straipsnyje.

Kristinos Miliauskaitės straipsnyje „Mykolo Romerio teisinės valstybės modelis Vakarų teisės tradicijos atžvilgiu“ rašoma, jog „antrojoje XIX a. pusėje – XX a. pradžioje Vakarų Europos mokslininkai, teisinės valstybės šalininkai Adhemaras Esmeinas, Georgas Jellinekas, Rudolfas von Iheringas, Ludwigas von Steinas valstybės valdžią Europoje dėl ilgametės absoliutizmo ir despotizmo tradicijos suvokė kaip pagrindinę ir didžiausią grėsmę žmogaus teisėms. Siekiant išvengti tokios grėsmes imta siekti, kad valdžia iš pradžių paklustų bent savo pačios leidžiamiems įstatymams, tai yra apribotų save: „kai pati valstybės valdžia laikosi savo pačios sukurtų įstatymų, tai vieton savivalės ateina įstatymų lygybė, saugumas ir veiksmų nuspėjamumas. Tik kur valstybės valdžia laikosi savo pačios nustatytos tvarkos, galiausiai laimi tikrąjį saugumą, tik kur viešpatauja teisė, tarpsta tautos gerovė, klesti prekyba ir amatai, tik ten išsiskleidžia visa jėga tautos dvasios ir doros galios“ (prof. A.Vaišvila, Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje, Vilnius, 2000, p. 216 / Romeriai Lietuvoje XVII-XX a. K.Miliauskaitė. Mykolo Romerio teisinės valstybės modelis Vakarų teisės tradicijos atžvilgiu. Mokslinių straipsnių rinkinys.-Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2008. P.157-158.). Savo pačios išleistiems įstatymams ir pagrindiniam įstatymui - Lietuvos Respublikos Konstitucijai - labiausiai paklustų šiuolaikiniai teisininkai, nes būtent jie geriausiai išmano teisės kūrimą ir įgyvendinimą; antra – jiems keliami reikalavimai yra daug griežtesni negu tautos išrinktiesiems. Todėl tarp šiuolaikinio teisininko ir teisininko „mėgėjo“ ar kitaip pavadinant praktiko yra skirtumas toks, kad šiuolaikinis teisininkas turi žinių ir jas įgyvendina šiuolaikinės teisės pagrindais, o teisininkas praktikas teisinių pagrindų neturi, todėl įstatymai yra netobuli ir nekokybiški. Kai į teisės kūrimą ir įgyvendinimą ateis profesionalūs šiuolaikiniai teisininkai plačiąja prasme, tada ir Teisė Lietuvoje, ir Žmogaus teisės įgis daug didesnę prasmę. Šiuolaikinė teisė neturi būti mechanika, ji neturi būti nukreipta prieš žmogų ir jo teises, bet turi tapti gyvenimo vertybe, įgyvendinančia Žmonių interesus, sauganti pagrindines gyvenimo vertybes ir kurianti bendrą Valstybės gerovę.

 Visiems Lietuvos žmonėms linkima sėkmingai įgyvendinti savo teises, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Šiuolaikinės teisės pagrindais bei pagrindiniais teisės principais kaip teisingumo, protingumo, sąžiningumo, telkiantis į pagalbą šiuolaikinius teisininkus, kovojančius už Žmogaus prigimtines teises ir pagrindines gyvenimo vertybes.

Atgal