VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Teisė ir teisingumo vykdymas

02 10. Ar ilgam tiesa ir demokratija nugalėjo Antalieptėje?

Vytautas Indrašius

Trilogijos „Antalieptės kraštas“ autorius

2012 m. sausio 15 d. Antalieptėje vyko bendruomenės visuotinis ataskaitinis susirinkimas, kurio metu turėjo būti renkamas bendruomenės pirmininkas, valdyba ir revizijos komisija. Į bendruomenės pirmininko postą labai energingai (pradedant nuo 2011 m. gruodžio 1 d.) veržėsi mero patarėja, Antalieptės seniūnijos seniūnaitė ir dviejų kaimo bendruomenių narė (Antalieptės ir Purvynės – Naršėnų) Olga Raugienė. Siekdama šio tikslo, ji pasitelkė visus savo „sugebėjimus“, paskleidė neregėto masto šmeižto kompaniją. Per seniūnijos paštininkes išsiuntinėjo bendruomenės nariams ir beveik visiems Antalieptės, Padusčio ir Zabičiūnų kaimų gyventojams šmeižikišką laišką, kuriame juodinama Antalieptės bendruomenės pirmininko Jono Punio ilgalaikė ir energinga veikla, vykdant įvairius projektus, menkinamas jo vaidmuo bei nuteikiami bendruomenės nariai balsuoti už jos kandidatūrą.

Tai ta pati Olga Raugienė, kuri 1997 m. birželio mėn., lydima Zarasų rajono mero pavaduotojo Algimanto Dumbravos (jo tariamai nusikalstamą veiklą Zarasuose dabar tiria respublikos teisėtvarka), su policininkais išvaikė seniūnės Danutės Mickevičiūtės ginti susirinkusius gyventojus, išlaužė jos kabineto duris ir į seniūnės kėdę pasodino Olgą Raugienę. Savigarbos ir išdidumo turinti moteris būtų atsisakiusi nuo tokio negarbingo žygio į valdžią, bet ne Olga. Ji be jokios graužaties atsisėdo į seniūnės kėdę ir ramiai prasėdėjo iki 2003 metų. Kai monografijai „Antalieptės kraštas“ paprašiau parašyti, ką ji nuveikė, būdama Antalieptės seniūne, man atsiuntė antalieptėno Vinco Kibirkščio liaupses „Neblėstanti atmintis apie Olgą Raugienę“. Gėda ir koktu buvo skaityti.

Dabar Olga vėl veržiasi į Antalieptę. Teko girdėti, kad Zarasų merijoje ilgai ji neužsibus, todėl tikisi nors „perversmo“ būdu grįžti į Antalieptę. Šiuo kartu ją atlydėjo kitas mero pavaduotojas Alvydas Veikšra, Zarasų savivaldos vietos veiklos grupės pirmininkas, tikėdamas, kad po Olgos Raugienės atliktos „revoliucinės agitacijos“ lengvai pavyks sumenkinti Jono Punio autoritetą. Valdžios pusėn stojo ir Antalieptės seniūnas Arvidas Saulius, tvirtos savo nuomonės neturintis žmogus, priešiškas bet kokiai kito asmens energingai ir savarankiškai veiklai. Abu jie darė didelį spaudimą bendruomenės nariams, kad balsavimas būtų atviras. Tačiau žmonės prašė slapto balsavimo, nes paprasčiausiai bijosi valdžios, nes priklauso nuo jos ir nuo seniūnijos.

Kandidatai buvo du - Olga Raugienė ir Jonas Punys. Rezultatas atsisuko prieš šmeižėją. Slapto balsavimo metu už O.Raugienę balsavo - 6, už J.Punį – 26 bendruomenės nariai.

Jonas Punys nuoširdžiai dėkojo žmonėms už jam pareikštą pasitikėjimą, ypač revizijos komisijos pirmininkei Janinai Urbonaitei-Vaičienei - už objektyviai atliktą reviziją ir po revizijos pristatymo susirinkime išreikštas mintis apie išplatintos „proklamacijos“ teiginius, kuriais buvo siekiama diskredituoti bendruomenės pirmininko Jono Punio veiklą.

Viena iš „proklamacijos“ užuominų: ar vykdytieji projektai buvo naudingi bendruomenei. J.Vaičienė akcentavo, kad visi vykdyti projektai buvo naudingi miesteliui ir tuo pačiu - bendruomenei. Projektų vykdymą ir rezultatus griežtai kontroliuoja finansinę paramą suteikusios organizacijos, su kuriomis Antalieptės kaimo bendruomenė yra visiškai atsiskaičiusi. Iš J.Vaičienės pasakytų objektyvių komentarų visumos norėtųsi išskirti jos pastabą, kad per 2008-2011 metų laikotarpį iš Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (AVMI) neįplaukė į bendruomenės sąskaitą jokia 2 proc. parama, kai tuo metu vien 2008 metais 2 proc. parama buvo gauta iš kraštiečių: Kauno AVMI (664,88 Lt); Vilniaus AVMI (177,88 Lt ) ir iš J.Vaičienės asmeniškai (710 Lt). Po šių faktų J.Vaičienė uždavė retorinį klausimą dirbantiesiems antalieptėnams ir seniūnijos darbuotojams: „Tai kodėl jūs nerėmėt savo kaimo, kuriame gyvenate ir dirbate, bendruomenės?“

Labai nuoširdus buvo bendruomenės valdybos narės Valerijos Bertašienės (buvusios matematikos mokytojos) pasisakymas. Ji kvietė visus vienytis ir sutartinai dirbti miestelio bendruomenės labui. Skaudu ir negražu, kai žmonės pradedami skirstyti į „stovyklas“: lojalius seniūnijai ir lojalius kaimo bendruomenei, vadovaujamai J.Punio. Ji pasakojo, kaip entuziastingai bendruomenės vyrai tvarkė ir užkūrė bendruomenės namų pusrūsyje XIX a. antroje pusėje (caro laikais) sumūrytą duonkepę krosnį. Pirmininkas ir Algis Bertašius lipo 2011 m. rudenį ant bažnyčios stogo (kai skardininkai keitė skardą ant presbiterijos stogo) ir valė kuosų užkimštus kamino kanalus. Abu suodini, bet laimingi džiaugėsi sėkmingai atliktu pavojingu darbu. Pavasariui liko mažiau pavojingas darbas: iš presbiterijos palėpės baigti išvalyti du kamino kanalus. Tada bus galima užkurti presbiterijos antrojo aukšto koplyčioje esančias krosnis, pastatytas XIX a. antroje pusėje.

Pedagogas Jonas Vitkauskas (buvęs istorijos mokytojas) piktinosi bendruomenės narių kiršinimu ir replikomis, kurias reiškė susirinkime dalyvaujantys valstybės tarnautojai. J.Vitkauskas pabrėžė, kad vadovaujant J.Puniui bendruomenė įvykdė eilę projektų, kurių rezultatai ženkliai prisidėjo prie Antalieptės gerovės kėlimo.

Tai, ką atliko bendruomenės pirmininkas Jonas Punys, toli gražu neprilygsta į valdžią besiveržiančiai siauros mąstysenos Olgai Raugienei, nei mažiausio supratimo neturinčiai apie projektų ruošimą ir jų įgyvendinimą.

„Pragyvenau daugiau nei 40 metų universitetinėje aplinkoje. Olgos aprašytieji reiškiniai, jos veržimasis į valdžią bet kokiu, net šmeižikišku būdu man atrodo pasibaisėtinai. Manau, laikraštyje gerai būtų padiskutuoti, kodėl Antalieptėje žmonės bijo viešai reikšti savo nuomonę. Ir ar ilgam tiesa ir demokratija įsitvirtino Antalieptėje?“ – kalbėjo man Jonas Punys.

Atgal