Teisė ir teisingumo vykdymas
Reklamos įrengimo taisyklės ir kalba
Kaip Saulėtekio komisija „gerina“ verslo aplinką
2011 02 01
Pranas Kniūkšta
Bendruosius reklamos dalykus reglamentuoja 2000-aisiais metais priimtas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas. Vizualinė žodinė reklama artimai susijusi su viešaisiais užrašais, kurių vartoseną apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas (dabar svarstoma nauja jo redakcija). Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimai privalomi reklamos tekstams. Tarp viešųjų užrašų ir reklamos laviruoja iškabos, jas galima priskirti ir prie reklamos, ir prie viešųjų užrašų.
Išorinė reklama tvarkoma pagal „Išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles“, jos sudarytos 2000-aisiais metais ir patvirtintos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu. Kalbos dalykų tiesiogiai tos taisyklės nelietė, bet netiesiogiai su kalba susijęs tenai pateiktas iškabos sąvokos apibrėžimas. Rašoma, kad iškaboje gali būti nurodytas firmos ar kitos organizacijos vardas arba asmens pavardė ir vardas. Toliau pažymima, kad iškaboje gali būti tik prekių ženklas. Ženklas, kaip žinoma, irgi gali turėti kalbos elementų, o žodiniai ženklo elementai gali būti ir nelietuviški. Juos pripažinus iškabomis, buvo sudarytos sąlygos skleisti nelietuviškas iškabas. Tai nepriimtina, keletą metų kovojome, kad iškabos apibrėžimas būtų pakeistas.
Nauja taisyklių redakcija parengta 2005-ais metais ir patvirtinta 2005 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu. Greta kitų pakeitimų pataisytas ir iškabos apibrėžimas. Pagal naująjį apibrėžimą vienas pats prekių ženklas iškaba nelaikomas, jis gali būti tik kaip priedas prie pagrindinės iškabos dalies. Kad prekių ženklas virstų iškaba, jis turi žymėti verslo ar veiklos vietą ir prie jo turi būti bendrinis tos vietos pavadinimas lietuvių kalba.
Dabar galiojančios taisyklės kalbos neaiškumų ir nesusipratimų nekėlė, bet jos kažkam pradėjo nepatikti, arba netikti, dėl kitų priežasčių, ir jas sumanyta keisti. Ūkio ministerijos parengtas ir svarstyti pateiktas taisyklių pakeitimo projektas, be kitų dalykų, paliečia ir kalbą. Čia aptarsime pora tokių klausimų – taisyklių keitimo projekto pavadinimą ir ketinimą iš taisyklių išmesti punktą, nurodantį, kokios reklamos negalima įrengti.
Pakeitimus teikiantis projektas pavadintas: Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo.
Toks pavadinimas nelogiškas ir klaidinantis. Pirma, kalbama apie 2000-aisiais metais paskelbto įsakymo keitimą, bet tas įsakymas jau panaikintas kitu, 2005-ais metais paskelbtu įsakymu. Dabar galima keisti tik 2005-ų metų įsakymą. Antra, pavadinimas kalba apie ūkio ministro įsakymo keitimą, bet iš esmės keičiamas ne įsakymas, o įsakymu patvirtintos taisyklės. Tik klausimas tas, kurios taisyklės keičiamos.
Pavadinimo painiava ir nelogiškumai pereina ir į tekstą. Ir jis skelbia pakeičiąs „Išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles“, patvirtintas 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405, o iš tikrųjų keičia 2005-ų metų taisykles ir pakeitimus numeruoja pagal tų taisyklių punktus.
Reikia manyti, kad painiavą keliančios formuluotės sudarytos pagal dokumentų rengimo bendruosius principus, pagal kuriuos įsakymu tvirtinamos taisyklės yra įsakymo dalis, o keičiant įsakymu tvirtinamas taisykles reikia nurodyti, kada ir kokiu įsakymu jos patvirtintos pirmą kartą. Bendrųjų principų, suprantama, reikia laikytis, bet to nedera daryti mechaniškai, reikia mąstyti ir savo galva. „Teisinės technikos“ principų taikymas neturi kelti painiavos, negali kraipyti faktų ir klaidinti. Reikia rasti būdų dokumentų rengimo reikalavimus suderinti su kalbos reikalavimais ir logikos dėsniais.
Taip reiktų sutvarkyti ir aptariamojo dokumento pavadinimą, jis galėtų būti: Įsakymas dėl „Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405, nauja redakcija išdėstytų ir patvirtintų 2005 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 4-293, pakeitimo. Atitinkamai būtų pataisoma ir įsakymo teksto pradžia. Dingtų teikiamųjų pakeitimų numeracijos painiava.
Pačių taisyklių keitimo akibrokštas, kad norima išbraukti jų punktą, kuris nurodo, kokios reklamos negalima įrengti. Štai tas punktas: „Negalima įrengti išorinės reklamos, kurioje pateikiant informaciją nesilaikoma Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo, kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir įstatymų lydimųjų teisės aktų nustatytų reikalavimų, draudimų ar reklamos ribojimo prekėms ar paslaugoms ir veiklai (tabako gaminiai, alkoholiniai gėrimai, sveikatos priežiūra, klaidinanti reklama ir pan.)“.
Apmaudžiausia, kad tas punktas ne šiaip išbraukiamas, o pripažįstamas „netekusiu galios“. Čia irgi pritaikytas teisės ir administracinės kalbos štampas, bet šiuo atveju jis dviprasmiškas ir pavojingas. Galima suprasti, kad to punkto išvardyti reikalavimai iš viso nebegalioja, kad nebūtina laikytis tenai minimų įstatymų ir teisės aktų. Sunku suprasti, kam ir kodėl tas punktas užkliuvo, kodėl sumanyta jo atsikratyti.
Aiškinamajame rašte sakoma, kad projektas parengtas atsižvelgiant į Verslo aplinkos gerinimo komisijos pasiūlymus (Skliaustuose ta komisija vadinama Saulėtekio komisija). Jei Komisijai kliūva minimasis punktas, ar ji irgi mano, kad nebegalioja nei reklamos įstatymas, nei jokie reklamos ribojimai, kad reikia leisti reklamuoti, kas kam šauna į galvą – tabako gaminius, alkoholinius gėrimus, gal ir narkotikus? Gal kas užsinorės pateisinti ir melagingą ar klaidinančią informaciją, reklamos platintojus visai atleisti nuo atsakomybės?
Tokią nuostatą norima pagrįsti ir teoriškai. Aiškinamajame rašte ir komentaruose išvedžiojama, kad aptariamosios taisyklės reglamentuoja reklamos įrengimą, o ne jos turinį. Taip suprantant reklamos įrengimą, jam ir reklamos įrengimo taisyklėms belieka tik mechaniniai reklamos montavimo darbai – stovų statymas, skydų kabinimas ir varžtų sukinėjimas. Tiesiai nepasakyta, bet iš taisyklių visumos matyti, kad prie turinio, kurio reklamos įrengimo taisyklės neturėtų reguliuoti, priskiriama ir kalba. Apie reklamos kalbą taisyklės net neužsimena. Kažkokia Saulėtekio komisijos sudaryta darbo grupė pasiūlė iš taisyklių išbraukti ir „reikalavimus reklamoje pateikiamai informacijai“. Turbūt todėl tą punktą, kur kalbama apie informaciją, ir norima pripažinti „netekusiu galios“. Gal geriau tą komisiją pripažinti „netekusia galios“ ir pavadinti Saulėlydžio komisija.
Aiškinama ir taip – kad žemesnio rango dokumentas, šiuo atveju įsakymas, neturi kartoti aukštesnio rango teisės aktų punktų ir teiginių. Aptariamajam punktui šis matas nepritaikomas. Jokių kitų teisės aktų punktų ir reikalavimų jis nekartoja, tik primena bendrąjį principą, kad įrengiant reklamą reikia laikytis įstatymų ir kitų norminių teisės aktų reikalavimų. Kad kas nors tuo nepradėtų abejoti ir tą principą laužyti, aptariamąjį taisyklių punktą reikia palikti savo vietoje. Dar geriau būtų jį papildyti ir priminti, kad reklamai privalomi ir kalbos reikalavimai. Tiktų pridėti tokį sakinį: „Išorinės reklamos tekstai turi atitikti bendrinės lietuvių kalbos normas, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų reikalavimus“.
Reikia neapsimetinėti ir nesukti kitiems galvų, o sąžiningai pripažinti, kad padori taisyklinga kalba reklamai kliūčių nedaro, o reklamoje pateikiama informacija padoraus verslo negadina.
Atgal
.jpg)
(1).png)
