2009 m. “EURO BAROMETRO” tyrimai rodo, kad ES valstybių tarpe Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje pagal visuomenės pasitikėjimą teismais. Šiandien pasitiki teismais vos 15 proc. Lietuvos gyventojų, nepasitiki per 78 proc. Respublikos piliečiai savo nepasitikėjimą teismais pradėjo reikšti jų sprendimų ignoravimu. Tai jau aiškus teismų, o tuo pačiu ir valstybės degradacijos požymis.

Dėl galimo dalies turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo Valstybės kontrolė Lietuvos mokslų tarybos audito medžiagą perdavė Generalinei prokuratūrai. Valstybiniams auditoriams įvertinus, ar Lietuvos mokslų taryba tinkamai naudojo programinėms mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programoms finansuoti skirtas valstybės biudžeto lėšas, auditoriai negalėjo patvirtinti, kad visi 46 mln. Lt, kuriuos 2010 m. taryba skyrė 1114 projektų įgyvendinti, buvo panaudoti pagal paskirtį, teisėtai, ekonomiškai ir skaidriai.  

Vakarietiškos, o tikriau idealizuotos demokratijos modelis - tai pagrindinis sandas valstybingumo ir suverenios valstybės išsaugojimo prasme. Žodis „demokratija“ kilęs iš senovės graikų kalbos, reiškiantis „žmonių valdymą“. Pagrindinis demokratijos gyvavimo ir jos veiksmingumo bruožas – vertybių puoselėjimas ir jų išaukštinimas, kurių pagrindą sudaro: laisvė, valstybingumas, suverenitetas, žmogaus teisės, asmeniškumas, asmenybė ir atsakomybė, valstybės ir tautos istorija - tautiškumas, kultūros paveldas, papročiai, tautos dvasiškumo išsaugojimas, modernumas, nepriklausomybė. Idealizuotos vakarietiškos demokratijos ir jos veiksmingumo pagrindas šiuolaikinėje visuomenėje – žinios, tai yra mokymasis visą gyvenimą bei valia ir intelektualumo būsena.

Šiuolaikinės teisės tendencijos susiponuoja prigimtine teise ir Žmogaus teisių įgyvendinimu bei teise, grįsta filosofiniu mąstymu, dora, tiesa, morale, etika bei humaniškomis vertybėmis.

Tai politikoje labai dažnai pasitaikantys tiek epitetai, tiek ir realūs veiksmai. Beje, šie du žodžiai – nors ir skamba panašiai, tačiau nėra tapatūs, vienok labai išmoningai naudojami kaip priedanga. Antai, avantiūra, išvertus iš prancūzų kalbos, būtų – nuotykis. Bet ne bet koks nuotykis, o gana rizikingas, abejotinas, tačiau tikintis nepagrįstos sėkmės. Kitaip tariant, iš anksto žinant, kad reikalas pasmerktas žlugti, nes neturi jokių realių galimybių, vis tiek azartiškai rizikuojama. Taigi, avantiūristas – tai sėkmės džentelmenas.

Dėl 2005-2008 metų infliacijos Lietuvoje ženkliai padidėjo nedarbas ir skurdas, emigracija. Todėl didėja nusikalstamumas, daugiau žmonių serga, mažėja biudžeto pajamos ir didėja jos išlaidos, mažėja pensijos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ teigia, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais atvejais“ (52 str.). Todėl visų šalies institucijų pareiga rūpintis, kad mažėtų nedarbas ir skurdas, o didėtų biudžetas, iš kurio jos gauna įstatymų numatytai veiklai pajamas, bei bent nemažėtų nedarbo, pensijos ir kitos sunkmečio metu būtinos ir itin svarbios socialinės išmokos (investicija į žmogų).

Nors teisiškai ir įforminta pusiausvyra tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo, tačiau neišvengiamai kai kurie asmens duomenys tampa visiems žinomi. Juos tvarko kredito įstaigos, Valstybinė mokesčių inspekcija, „Sodra“, policija, asmens sveikatos priežiūros ir švietimo įstaigos, savivaldybės, telekomunikacijų bendrovės, bibliotekos, prekybos centrai ir t.t.

Vakar sutikau žmogų, paliktą be pagrindinio pragyvenimo šaltinio - senatvės pensijos. Didžioji dalis nukentėjusių nuo valdžios institucijų pareigūnų veiksmų neskundžia, nesikreipia į teismą vien dėl to, kad teisingumo atstatymo procesas užtruktų labai ilgai ir pareikalautų didelių finansinių išlaidų.

Statistikos departamento duomenimis, šių metų pradžioje iš šalyje įregistruotų ūkio subjektų veikė vos 48,5 proc. Taigi ūkinės veiklos nevykdė kas antras Juridinių asmenų registre įregistruotas subjektas. Nereti atvejai, kai tokio ūkio subjekto buvimo vietos nebūdavo galima nustatyti, o jame dirbę asmenys negalėdavo pasinaudoti teritorinių darbo biržų teikiamomis paslaugomis.

Kiekvienam kada nors yra iškilę teisinių problemų. Tačiau ką daryti, jei teisinei konsultacijai ar advokatui samdyti nėra pinigų? Atsakymo į šį valdžios sprendimais nuskurdintai visuomenės daliai aktualų klausimą ieškosime Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme.

Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais išsigimė dešinysis judėjimas Lietuvoje. Prieš dvidešimt metų net ir baisiausiame sapne negalėjai susapnuoti, kad rajono konservatorių vadas imsis iniciatyvos įamžinti sovietų kolaboranto Nr.1 Algirdo Mykolo Brazausko atminimą. Bet realybė tokia, kad Rokiškio konservatorių lyderis Almantas Blažys 2010 metų pabaigoje ėmėsi pastatyti atminimo lentą Algirdui Mykolui Brazauskui. Skubėta iki valdžios pasikeitimo atiduoti pagarbą - suspėjo. Sunku pasakyti, ant kokios ašies sukasi tariamas Lietuvos politinis gyvenimas. Tačiau kitame respublikos gale gyvenimas taip pat nestovi vietoje.

Iš policijos generalinio komisaro pareigų traukiasi Vizgirdas Telyčėnas. Tai paaiškėjo po pirmadienio rytą įvykusio Prezidentės Dalios Grybauskaitės, vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio bei generalinio policijos komisaro V. Telyčėno susitikimo.

Lietuvos ūkiui sunkiai ropščiantis iš nuosmukio duobės, darbas ir toliau išlieka didele vertybe. Apklausų duomenimis, jį prarasti bijo net kas antras dirbantysis. Todėl nereikėtų stebėtis, kad dalis dirbančiųjų yra tapę savo darbdavių vergais, toleruojančiais net būtiniausių darbo sąlygų nesilaikymą. Bene dažniausiai prisitaikantys yra darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimai.

Bendruosius reklamos dalykus reglamentuoja 2000-aisiais metais priimtas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas. Vizualinė žodinė reklama artimai susijusi su viešaisiais užrašais, kurių vartoseną apibrėžia Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas (dabar svarstoma nauja jo redakcija). Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimai privalomi reklamos tekstams. Tarp viešųjų užrašų ir reklamos laviruoja iškabos, jas galima priskirti ir prie reklamos, ir prie viešųjų užrašų.

Šiurpiausios tragedijos taip pat gali nusibosti. Atrodo, dalį visuomenės jau ima erzinti ir kraupi Drąsiaus Kedžio giminės istorija. Iš tikrųjų – kiek galima? Tačiau argi dėl niekaip nesibaigiančio pedofilijos skandalo kalti tie, kurie dėl jo ir kenčia? Reikia turėti geroką širdies ydą, kad galvotum kaip tik taip.