Kai Šiltoje aplinkoje susėsim prie baltai padengto šventiško Kūčių stalo, nors akimirkai min­timis                                                                                                 nutupkim,  ant pliko ra­žienų lauko Pernaravos seniūni­jos Preikapės kaime, kur kadaise stovėjo dešimties  sodybų  pamiškėje kaimas, tame tarpe ir Bagdonų sodyba. Žemės čia nėra derlingos, žmonės nėra turtingi bet geri, tarpusavyje nuoširdžiai bendravo vienas kitu pasitikėjo.

       Miškas, kuris buvo čia pat, frontui praūžus buvo apgyvendintas apylinkės jaunimo ir vienas kitas iš toliau atvykęs jame prisiglaudė, kad žuvus savieji neatpažintų ir nenukentėtų.  Niekas nenorėjo eiti į Kuršo frontą gultis į purvą kariauti su vokiečiais, kurie buvo geresni okupantai už rusą, kurio niekas  nelauke, bijojo ,nes jie trypė mūsų vertybes, viską kas mums  buvo brangu ir  lyg kokie keturkojai nežino kas yra   Kūčios nei Šv. Kalėdos. .Daug kaimo jaunuolių. palikę šiltas gryčias, brolius ir seseris išėjo į mišką, kalbėjo su okupantu ginklo kalba.

Bagdonų šeima, kaip ir dau­guma kaimo žmonių, 1947-aisiais laukė Kūčių ir Kalėdų. Ėjo ketvirti krauju pasruvę okupaci­jos metai. .

Artėjant Kūčioms kiekvienas  nežiūrint kur jis bebūtų, svajojo prisėsti su savais prie baltai padengto stalo, atsilaužti plotkelės gabalėlį pasidžiaugti, kad sulaukei, prisiminti vaikystę pažiūrėti į ateitį ypač, gyvenant miškinių gyvenimą, jei jų gyvenimą   žiemą, ant eglių šakų palapinėse galima pavadinti gyvenimu.

Bagdonų duktė Kazytė gerai pažinojo apylinkės jaunuolius, ku­rie šalo miškuose, nuolatiniuose pavojuose.. Išgirdusi jų nedrąsią sva­jonę praleisti Kūčias po stogu, Ka­zytė pakvietė juos pas save į neto­li miško stovinčią gryčią, nes jų šeima ir Gineitų šeima  remdavo partizanus, suteikdavo jiems šilumą, prieglobstį. Miško brolių atvykimui  neprieštaravo nei tėvas nei motina  Juk savi.

Ne taip paprasta suruošti Kūčias būriui vyrų, kurie ate.is  iš miško sušalę Visą naštą ant pečių gulė  dukteriai Kazytei. Padejo kaimo moterys, ypač kaimynė ryšininkė Gineitytė Janina lakstė visą dieną.

Sugriuvo ginkluoti vyrai į trobą su šurmuliu kūčių naktį vėjo ir sušalusios geležies kvapu. Visi žinomi, pažįstami  ne pirmi metai ap­linkinių kaimų vyrai, ūkininkų vai­kai, netekę savo namų.

 Sušalę, trynė sužvarbusias rankas, pajuokavę,sustatę ginklus į kampą padėjo atnešti papildomai stalus, suolus ir  pamažu susėdo už stalo.Vienas jų atsistojęs padėkojo Dievui ir likimui, kad jie persekiojami nuolatinių pavojų išliko  nuo priešo kulkų, gyvi, persižegnoję meldėsi, sustoje pagerbė kurių mūsų tarpe nebėra. Ryšininke Kazyte dalino kalėdaičius, laužė,  vaišinosi valgė, linkėjo vienas kitam  kitais metais sugrįžti į savo gimtuosius namus ir patys tikėjosi susėsti prie savo Kūčių stalo.

Skaičiavo ko  nebėra, kur ir kokiomis aplinkybėmis žuvo, komentavo aptarė, kaip galėjo išvengi žūties. Visi  šilumoje prie baltai padengto stalo buvo linksmi patenkinti

 Jau buvo įpusėjusi vakarienė, kai Bagdonienė kažko užlipo ant aukšto kumpio  dešros ar kitą ko ir pamatė rusų kareivius baltais apsiaustais iš tolo supančius namus.  Buvo labai šviesi mė­nesiena ir ant balto sniego gerai matėsi. Vyrai šoko prie ginklų ir  bėgo pro duris, pro langus. Bet už durų pasitiko kulkų spiečius, jie buvo apsupti. Kovėsi čia pat, prie namo ir veržėsi į mišką. Pragariška ugnis. Kas kiek šaudė sunku suvokti, tik girdėjosi komandos dviem kalbom Proveržis į mišką pavyko, dauguma apie 15 partizanų. prasiveržė. Šeimininkas tėvas Bagdonas su sūnumi iššoko pro langą ir lai­mingai pasitraukė į mišką su partizanais. Tėvas buvo tik sužeistas, vėliau suimtas tardomas , teisiamas ir pasiųstas į lagerius.

        -Dar prieš apsupant Bagdonų sodybą, dalis stribų atėjo pas mus Gineitus ir pradėjo mušti  motiną, klausdami kur yra tėvas. .Motina negalėjo sakyti kur tėvas, nes tėvas   išėjo  pas kūčiojančius partizanus. Mes buvome pakūčioje. Motina nuėminėjo nuo kūčių stalo, tvarkėsi, o tėvas  išėjo pas Bagdonus pakūčioti, pabendrauti dar su partizanais. Bemušant motiną išgirdom pragarišką šaudymą Bagdonų sodyboje ten kur nuėjo tėvas.. Visi išbėgom į kiemą. Pamatėm,per baltą lauką menesienoje  atbėgant Bagdonų Kazytę. Ji bėgo vienplaukė  su palaidinuke rankose nieko neturėdama. Sugulę stribai  mūsų kieme ėmė į ją šaudyti. Ji krito, kėlėsi ir vėl bėgo tiesiai į mus. Antrą kartą krito, vėl kėlėsi bėgo į mus. Trečią karta krito nebesikėlė,-..prisimena ką matė iš savo kiemo penkerių metų  Gineitų dukrelė Aldutė.,dabar Petrušienė

Kai nutilo šūviai, kareiviai ir stribai ėmė rinkti žuvusius ir sužeistus. Gineikos Jono Aldutės tėvo, kuris išėjo pabendrauti su partizanais tarp žuvusių ir sužeistų nerado. Jį rado vėliau naktį. Jis sužeistas  pasislėpė tarp kieme gulėjusių rąstų ir tikėjosi išlikti,. Bet jį  pamatė ir čia pat kieme sušaudė.

.Žmona įsitikino, kad jam pavyko su partizanais prasiveržti į mišką, nes į namus negrįžo. Naktį, palikusi dukrytę  namie  mėnesienoje ji išėjo  ieškoti į mišką. Prisiklaususi kalbų, kad miškuose po kautynių, sužeistus ne visus suranda, jie  sužeisti miršta nuo žaizdų arba sušala. Braidė po gilų sniegą,  Joneli, Jonelį, bet Jonelis neatsiliepė miškas tylėjo. Prisiplukusi po gilų sniegą grįžo namo, bet akių nesudėjo. Dukrytė penkių metuku likusi namie prisiverrkusi, išvargo, užmigo ir nežino kada grįžo iš miško mama. .Kai  prabudusi pamatė motiną vaikštant po gryčią., paklausė kur tėvelis, bet mama tylėjo, jai rūpėjo miškas. Bet likimas taip susidėjo, kad juodas paukštis per Kalėdų pirrmq  dieną pats į namus atnešė klaikią žinią ant sparnų..

Auštant pirmą Kalėdų dieną`` stribai vėl pribuvo rinkti žinių, kas ruošė miškiniam kūčias, kas padėjo, ką suimti,  išsivešti. Motinai pasiskundus, kad Jonas negrįžo  stribas atsakė, kad tavo Jonelis guli ant grindinio, pasityčiodamas pridūrė, kad gali jam nunešti pagalvę.. Žmona puolė į ašaras. Jai paaiškino, kad jį rado sužeistą, pasislėpusį tarp rąstų Bagdonų kieme, nušovė ir įmetė  vežimą prie žuvusių.

1947 metų Kūčios Preikapės kaime baigėsi tragedija – žuvo trys partinanai: būrio vadas Justinas Puidokaso, partizanas Antanas Prelgauskas, Ignass Sabaliauskas, Partizanas Zigmas Mačiulis, mokytojas buvo sužeistas, pateko į nelaisvę. Nuvežitas į Čekiškę ir kalėjo lageriuose Vežamas į Čekiškę sunkiai dejavo..

Jonas Gineika po mūšio rastas sužeistas  pasislėpes kieme  tarp rastų. Čia jį tiesiog nužūdė., parodyti, kad daugiau žuvo partizanų.

Kaimynas Boleslavas Kaza­kevičius ,ir A. Jankūnienė stribų išvarytti visus žu­vusius partizanus sužeistą Zigmą Mačiulį sukrovė į vežimą  nuvežė tą pačią naktį su stribais į Če­kiškę ir suguldė ant grindinio prie bažnyčios

.Po kelių dienų nelaimingieji dingo nežinia kur. Čekiškio miestelio gyventojai  kartais mato naktį  šviesas  ir pajudinta žemę šalia žydų kapinių.

Po Jono Gineičio žūties po nervinės įtampos žmona vis eidavo į mišką  nešdavo ryšulėlį, baltinius pakeisti ir šaukdavo  - Jonelį. Ji netikėjo kad Jonelio nebėra. Vis žiūrėdavo pro langą į keliuko vingį, laukdama pareinant. .Sakydavo, nemačiau žuvusio, nemačiau laidojant, nežinau kur kapas.  Visa tai netiesa kieno klaida. Ji tikėjo, kad Jonelis pasitraukė  su partizanais į mišką ir kovoja už Lietuvą.

 Susirūpinusios trys dukterys  dėl motinos sveikatos kreipėsi į vienuoles, kurios davė įvairių žolelių ir motina pasveiko.

-Kūčių nakties atminimui,  susikaupusiomis ašarom išlieti,  priklaupti  vėlinių dieną, uždegti žvakutę ,šalia žydų kapinių sukasėm  gauburėlį pasodinom gėlyčių ir laikėm kad žuvusiųjų kapas Pastovim patylim ir. nuo to būna lengviau. Ateidavom ne tik per vėlines bet ir dažniau .Gyvenantys netoli ir praeiviai mūsų apsilankymą pastebėdavo.- mena  duktė Aldona

  Kada išmušė svajonių išsipildymo valanda, atėjo pas seserį Janina, buvusia ryšininke, daug kartų pabuvojusią Čekiškės rūsiuose, žmogus pagal drabužius darbininkų statuso ir pasakė, kad mes klaupiamės ne ten kur  yra kapas.   Nuvedė prie   krūmelio ir pasakė „čia“

Susigribę,, kad žmogui reikia atsilyginti, bent paprasčiausiai  labai nuoširdžiai padėkoti, ieškojo bet nepavyko jo surasti. Iškilmingai perlaidojant partizanus, kaip nusipelnęs geru darbu nepasirodė, liko tamsoje  .Arba jis buvo prisilietęs prie Kūčių tragedijos  norėjo sąžinę nuplauti, arba jį ištiko emigranto dalia.

-Atkasus kapą radom gražiai suguldytus visus keturius, o ant jų kojų paguldyta Kazytė. .Mama iš karto  tėvą atpažino „Po keturiasdešimt metų vėl Tave matau“ – sukliko mama..- neturėjau širdies žiūrėt  -  atsimena duktė Aldona ir priduria, kad mama neklydo: ant kairės kojos buvo tas pats  batas su kuriuo išėjo iš namų gulėjo ant grindinio. kitas batas buvo likęs pas Bagdonus ar nusikratė vežant į Čekiške..  .

Po iškilmingo perlaidojimo, tinkamo partizanų pagerbimo stovi tautos pastatytas, pašventintas  Čekiškės kapinėse paminklas ant kurio į viešumą išėję vardai; JUSTINAS PUIDOKAS IGNAS SABALIAUSKAS ANTANAS  PRELGAUSKAS BAGDONAITĖ KAZYTĖ , žuvę už laisvę 1947 ms  Savo tėvą  Joną Gineiti, pasiėme palaidoti prie savųjų

 Už partizanų pardavimą Kūčių naktį, pardavusiai Lietuvos Karo lauko teismo nuosprendį įvykdė sekančių metų gegužės mėnesio pabaigoj. Amžininkų tvirtinimu labai graži mergina.

.