VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02.16. VASARIO 16-OJI – „Atsikvošėkime!“ „Lietuvos aido”interviu su kandidatu į LR Prezidentus Arvydu Juozaičiu
„Lietuvos aidas”. Prieš daugiau kaip trisdešimt metų, dar iki Sąjūdžio įsikūrimo, gūdžiame sovietmetyje jūs pradėjote viešai skelbti paskaitą, kad būtina gerbti Vasario 16-ąją, pačią prieškarinę Lietuvos valstybę, jos Nepriklausomybę. Iš kur tada sėmėtės tos drąsos, kuri klojo kelią į Sąjūdį, o jus padarė Sąjūdžio pirmeiviu?
.JPG)
Arvydas Juozaitis. J.Vaiškūno nuotr.
Ryžto sėmiausi iš pačios Nepriklausomos Lietuvos — 1918-ųjų. Iš tėvų ir senelių kartos pasakojimų apie „Smetoninę Lietuvą“. Bemaž 12 metų jau žinojau, kad Vasario 16-oji yra svarbiausia Lietuvai diena, kelio į valstybę pradžia. Kelio, kuris buvo nutrauktas. Bet privalo tęstis. Kaip? Ir svajojau, degiau. Sportas irgi buvo patriotizmo būdas. Vėliau – toliau. Žengiau į politinės kultūros vandenis kaip išmaniau, kaip pajėgiau. Kai 1988 balandžio 20 d. viešai perskaičiau savo paskaitą ir išplatinau ją, ūmai supratau, kad pavyko pajudinti ledus. Bent jau inteligentijos sluoksniuose.
Kaip tai tapo įmanoma? Drąsos reikėjo ne tik man, bet ir klausytojams, paskaitos organizatoriams. Jos tada reikėjo ir neseniai išrinktam pirmininkui Broniui Leonavičiui, kuris taip pat tapo Sąjūdžio pirmeiviu. Pokyčiams brendome drauge.
Jei mus būtų „susėmę“, tai juk aš ne pirmas ir ne paskutinis. Mes mėginome plėsti laisvės ribas. Tai turėjo prasmę. Visi žinome, jog Lietuvos partizanai atidavė savo gyvybes beviltiškoje kovoje. Net ir mirdami perdavė mums laisvės estafetę.
Bet juk Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis 1988m. birželio 3d. susikūrė Sovietų imperijos komunistų partijos vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtam persitvarkymui („perestroikai“) remti? Viešų kalbų apie Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir Vasario 16-osios Lietuvą tuomet juk nebuvo. Koks yra ryšys tarp Vasario 16-osios idealų ir Sąjūdžio, kuris tik po kelių mėnesių tapo Atgimimo Sąjūdžiu?
Vien tai, kad į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę drauge stojo gana nemaža dalis sovietinės sistemos autoritetų, nepabijoję tokių radikalų, kokiais buvome mes su draugais, parodo, jog laisvės siekis pabudo, jis tapo gyvu mūsų ryšiu. Dar daugiau, mano paskaita „Politinė kultūra ir Lietuva“ (akcentavusi svetimo komunizmo nelegalumą Lietuvoje, Vasario 16-osios Lietuvą, suverenitetą) tapo tarsi permainų simboliu. Be to, paskaita, išplatinta dešimtimis tūkstančių egzempliorių, perskaityta per „Amerikos balsą“ tapo Sąjūdžio ideologija iki pat Steigiamojo suvažiavimo, įvykusio spalį. O kad visa vyko M. Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“ kontekste – tai tik į gera.
Arvydas Juozaitis Aukštaitijoje. S.Paškevičiaus nuotr.
Arvydas Juozaitis Švenčionyse. J.Vaiškūno nuotr.
Viešumas ir demokratija buvo paskelbti ir veikė. Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė nuo pat pradžių pridėjo ir suverenumo šūkį, kurio tikroji versmė buvo visai ne Lietuvos SSR „konstitucijoje”, bet prieškarinės Lietuvos Respublikoje. „Perestroika“ daugeliui iš mūsų buvo tik priedanga kuo didesnei laisvei pasiekti. Daugiausia nulėmė istorinės atminties gaivinimas pasinaudojant M.Gorbačiovo skelbiamu „viešumo“ šūkiu.
Labai greitai atėjome prie Sovietų įvykdytos Lietuvos Respublikos aneksijos nepripažinimo. Tiksliau, prie viešo, visuotinio kalbėjimo, kad ši aneksija neteisėta ir kraupi. Lemiamas lūžis, posūkis į Vasario 16-osios Lietuvą įvyko 1988 m. rugpjūčio mėnesio mitinge Vingio parke, kur drąsiai ištraukėme Stalino-Hitlerio suokalbio faktus. Žinoma, buvo ir tokių, kurie net ir po to manė, jog Lietuva liks Sovietų imperijos dalimi. Pirmiausiai tai pasakytina apie Lietuvos komunistų partiją, kurios evoliucija link Nepriklausomybės atkūrimo buvo ganėtinai lėta. Net ir po to, kai jos pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. Mums teko tautinius komunistus gerokai stumti pirmyn.
Vyko spartus Lietuvos Atgimimas. Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir jos viršininkų Maskvoje manevrai jau nieko nebegalėjo pakeisti. Turbūt daugelis jų tai suprato tik tuomet, kai buvo jau per vėlu. Ypač po Baltijos kelio.
Jūs ir Sąjūdžio bendražygiai daug nuveikėte Vasario 16-osios Nepriklausomybės atkūrimui, kaip bendram siekiui įtvirtinti. Tai atvedė ir į 1990 m. Kovo 11-ąją. Ar nemanote, kad vėliau, jau įstojus į Europos Sąjungą, nuo Nepriklausomybės kaip konstitucinio principo buvo atsitraukta? Ar prie to neprisidėjo ir buvę sąjūdininkai?
Europos Sąjunga nuo valstybių sąjungos (t.y., konfederacijos) modelio ėmė trauktis po 2008 m., kuomet eurofederalistai per ES valstybių narių parlamentus, nepaisydami Europos tautų valios (referendumai Prancūzijoje ir Olandijoje atmetė „Konstituciją Europai“, o kitų tautų, išskyrus Airijos, net nebuvo atsiklausta) prastūmė Lisabonos sutartį. Deja, į ją buvo įtraukta daugelis „konstitucijos“ nuostatų, turinčių ir sąjunginės valstybės (ES, kaip federacijos) bruožų.
Nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos buvo atsitraukta. Atsitraukta neteisėtai, be privalomo referendumo. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo nariai ir daugelis Sąjūdžio 20-mečio minėjimo dalyvių tuomet pasirašė peticiją Seimui, kad jis iki ratifikavimo pasiklaustų Konstitucinio teismo, ar Lisabonos sutarties ratifikavimas Seime neprieštarautų mūsų Konstitucijai. Deja, Seimo Peticijų komisija, viešai spaudžiant konservatorių garbės pirmininkui, šią peticiją atmetė. Tuomet įvyko vieša polemika, ryškus skilimas tarp Sąjūdžio pirmeivių.
Gaila, dalis sąjūdininkų nuo Vasario 16-osios iš tiesų nusisuko.
O juk Lisabonos sutarties konstitucingumo svarstymas nebūtų reiškęs Europos Sąjungos ardymo. Viena vertus, tai būtų vedę prie realios ES, kaip Tėvynių sąjungos modelio, už ką pasisakome ir šiandien. Kita vertus, buvo galima derėtis dėl išlygų. Antai, mūsų kaimynė Lenkija tokias išlygas Lisabonos sutarčiai padarė; ir Danija padarė, ir kitos ES šalys.
Dalyvaudamas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, skirtingai nei kiti kandidatai, Jūs pabrėžiate tautinę valstybę kaip pamatinę vertybę, pasisakote prieš eurofederalistinę kryptį, kuri siekia tautinių valstybių suliejimo į bendrą valstybę. Ar tai ir yra pagrindinė priežastis, esminis motyvas, kodėl Jūs sugrįžote į didžiąją politiką, varžotės valstybės vadovo rinkimuose?
Jau daugelį metų atidžiai stebiu globalizmo ir neoliberalizmo pasekėjų vykdomą Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo politiką. Baisi išvada: juk toji politika atvedė į masinę emigraciją.
Griežtai nepritariu tokiai Lietuvos politinio elito „misijai“. Kalba apie „Europietišką Lietuvą“, o visai nepaiso realybės. Matydamas, kas darosi, nebegalėjau tylėti. Publicistikos nebepakanka. Todėl drauge su bendražygiais siekiu šią pragaištingą politinę kryptį pakeisti. Kaip? Konkrečiais veiksmais atgaivinti Lietuvą, stabdyti siaubingą tuštėjimą. Dalyvavimas Prezidento rinkimuose – didelės rizikos ir svarbos veiksmas tam tikslui. Judėjimo „Lietuva yra čia“ kūrimas – strateginis ilgalaikis veiksmas.
Dabar mano idėjos yra gerai girdimos. Tai jau daug. Netolimoje ateityje bus ir didesnių pasikeitimų, ir tik į gera. Drauge mes laimėsime.
Pokyčiai vyksta ir visoje Europos Sąjungoje. O štai Lietuvos valdantieji yra gerokai apakę nuo savo visagalybės, vis dar gąsdina žmones ir Briuselį „nacionalistais populistais“. Galbūt Briuselio biurokratams jie ir kelia baimę, bet tik nebe Lietuvai.
Garantuoju: Europos ir euroatlantinis bendradarbiavimas nesusilpnės.
Ar netrukdo tautinių jėgų susiskaldymas, vienybės stoka dėl ambicijų? Juk panašias idėjas skelbia ir Vytauto Radžvilo vadovaujamas „Tautos forumas“, o jo nesimato Jūsų komandoje. Nejaugi negalite susitarti?
„Tautos forumo“ žmonės visoje Lietuvoje dalyvauja mūsų judėjime, bendradarbiauja rinkimų kampanijoje. Tiesa, Tautos forumas kaip visuma savo pozicijos dėl kandidatų į Prezidentus oficialiai nėra pareiškęs. Tuo tarpu Vasario 16-osios eitynėse dalyvausime drauge. Kaip talkininkai jaunimui ir organizatoriai siekiame, kad eitynės taptų nacionalinėmis, nacionalinės vienybės eitynėmis. Šito sieksime ir Kovo 11-osios eitynėms.
Ar galime sutarti dėl bendro kandidatų sąrašo į Europos parlamentą? Galime. Aš nepretenduoju, bet remčiau tokį sąrašą.
Ko visiems palinkėtume nacionalinės šventės proga?
Deja, šis interviu nėra itin šventiškas. Tačiau nacionalinės šventės — aktualijų tema, gyvybės balsas. Jos ugdo tautinį ir pilietinį gyvumą, net kovingumą, jeigu reikia. Tad visiems linkiu kovingumo už savo šalį, pasišventimo Lietuvą.
Lietuva tikroje kryžkelėje. Net ant nuosmukio kelio. Baisoka, tiesą pasakius. Nebegalima tokią politiką tęsti lyg niekur nieko, lyg dešinieji ir kairieji galėtų sau toliau eiti gūžynių dėl valdžios ir garbės (ypač dešinieji). Valstybės reikalas reikalauja tautos gyvybės atsinaujinimo. Baltijos kelio. Jeigu nesusiprasime, visi prasmegsime tuštumoje.
Linkiu visiems lietuviams ir mūsų valstybės piliečiams atsikvošėti. „Atsikvošėkime!“ – Jono Basanavičiaus šūkis.
Bus apmokėta iš kandidato į LR Prezidentus Arvydo Juozaičio rinkimų sąskaitos. Užsak.Nr.26
Atgal
.jpg)
