VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.08. „Lietuvos aido“ „aidai“. Bankai pilni kiaulysčių
n/bankas10 – į 1 psl.
n/ECB – Europos centrinis bankas
Katrė Miknevičiutė
Jonas A.Patriubavičius
Atgaiviname, kiek sutrikę, kaip žadėta, „Lietuvos aido“ (LA) skiltį, kurioje norime reikšti atvirą, bet ne piktą, daugiau liūdną,
nuomonę apie padėtį mūsų šalyje – kaip ir tinka laikraščiui, save vadinančiu valstybiniu.
Mes žinome, kad ne visiems ši valstybė patinka, ne tik laikraštis. Bet galų į vandenį neketiname slėpti.
Mūsų patirtis su bankais ir finansais yra labai ribota ir liūdna. Iš esmės bankai Lietuvos ekonomikai netarnauja. Mes neturime investicinio banko, kuris remtų verslus ir iš to gyventų. Mūsų bankai veikia kaip parduotuvės: parduoda paslaugas, pelnus išveža į savo tėvynes, mokesčių beveik nemoka. Dėl to, kad apsunkintas (daug visokių sąlygų) verslo ir būsto kreditavimas, nekuriamos darbo vietos, žmonės, net ir dideles algas gaunantys, negali įsigyti būsto. Taip yra ne dėl didelių kainų, o dėl kreditavimo sistemos nebuvimo (išsivysčiusiose šalyse, kurios turi QE sistemą, beveik kiekvienas eilinis pilietis, o ir ne pilietis, tik rezidentas, lengvai gauna kreditą, vadinamą mogidžą, angl. „mortgage“). Anos, A.Smetonos, Lietuvos patirtis labai pozityvi (litas atlaikė 1929 m. krizę), bet naujaisiais laikais – visai atvirkščiai: bankai ir bankininkai ant mūsų galvų išmėgino visas įmanomas ir neįmanomas
(kitur) kiaulystes. Kaip LA kadaise sakė Tarptautinio valiutos fondo atstovas (?) Fannitza (italas) ir Lietuvos bankas po nepriklausomybės atgavimo veikė kaip Ponzi piramidė. Dabar Lietuvos centrinis bankas neturi daug galių, atidavė Europos Sąjungai. Bet ir tai nepadėjo išvengti 2008 m. krizės.
Lietuvos bankas
Tai tik žodžiai, kurie negali pakeisti padėties. Padėtį keičia, godžiai siekdami pelno, bankai – daro, ką nori ir kaip nori. Rasputinas, žinomas sukčius, burdamas iš jaknų, sakydavo: „Aš taip matau“ (rus. „ja tak vižu“).
Prieš kurį laiką LA išspausdino tekstą apie tai, kad Europos žmogaus teisių teisme Lietuva pralaimėjo bylą ir turės grąžinti „Snoro“ banko klientams pinigus, kuriuos šie Lietuvos gyventojai patikėjo „Snorui“. Autorius džiaugiasi, kad teisingumas triumfuos. Išeina, kad iki šiol Lietuva, atsisakydama mokėti, iš šių žmonių tyčiojosi.
Deja, yra kur kas sudėtingiau. Susidaro įspūdis, kad turime reikalą su viena iš labiausiai tarptautinių bankų krečiamų kiaulysčių – vadinamaisiais hedge (tariama „Hedž“, angl. „aptvaras“) fondais. Bankas parodo iniciatyvą ir įsteigia hedge fondą, paskui susitaria su klientais, kad šie duos pinigų, bankas juos prasuks, pelną pasidalys. Tokia operacija yra grynai to banko susigalvojimas. Sunku nustatyti, ar bankas tikrai siekia gero sau ir klientams, ar turi kitų tikslų: sakysim, aprūpinti savo klientus pinigais iš rizikos draudimo fondo ar valstybės biudžeto. Sunku nustatyti, ar klientas iš tikrųjų davė tuos pinigus, gal tik pervedė, o bankas juos tuojau pat grąžino atgal, ten kur jie buvo, iš kur buvo paskolinti (trumpam). Lietuvoje tai visiškai įmanoma, nes pas mus nėra visuotinio pajamų ir turto deklaravimo, tai negalima nustatyti, ar klientas tuos pinigus turėjo, iš kur gavo, jeigu turėjo, ar jie teisėti, t.y. ar buvo tuos pinigus įgyjant sumokėti mokesčiai.
Ir štai klientas su pinigu ateina į banką ir juos savo rizika atiduoda „bankininkui“. Paskui bankas bankrutuoja ir tada visi galai į vandenį.
Šiuo atveju bankas, parduodamas savo išleistas obligacijas, darė pinigus iš savo skolų. Tai yra panašu į QE (tariama: „ chū – y“; angl, „quantitave easing“, „kiekybinis patepimas“) operaciją, kai pinigai daromi iš skolų, bet skolinasi valstybė. Taip daugelį metų pinigus darė JAV centrinis bankas. Išleidžia obligacijų, jas, kaip pinigus, atiduoda komerciniams bankams, šie padalija investuotojams ir, kai šie gavę tuos dykus (mašina atspausdintus, nei auksu, nei paslaugomis nepadengtus pinigus) pradeda gauti palūkanas, pinigai tampa tikri ir yra įskaitomi į banko aktyvus. Tai daroma oficialiai ir atvirai, tuo klausimu JAV centrinis bankas yra išleidęs knygelę, visi gali pasiskaityti. Taip ekonomiką gaivina („tepa“) ir Japonija, ir Didžioji Britanija, neseniai tą pradėjo daryti ir Europos Sąjungos centrinis bankas. Dėl to kai kurių valstybių skolos kelis kartus viršija biudžetą, o gal ir BVP, bet jos gali sau leistis į karines avantiūras, o ekonomika nenukenčia.
Europos centrinis bankas
Lietuva spausdinti pinigų negali, neturi teisės, gal dėl to ir vargsta. Tegu dabar atvirai, aiškiai, per televiziją ar mitinge Nepriklausomybės aikštėje per savo rinkimų kampaniją paaiškina bankų ir finansų ekspertai, kurie dabar eina į prezidentus: kodėl pasaulis gyvena iš skolų ir kada bus nauja krizė? Tai tik pastaba į šalį, kaip sakytų Šekspyras.
Dabar iš tų finansų džiunglių, kur niekas nesusigaudo, kodėl bankai veikia kaip kazino, grįžkime prie bylos, kurią Lietuva pralaimėjo Europos teisingumo (ar žmogaus teisių?) teisme. Kaip sakėme, bankas Snoras išleido obligacijas ir jas pardavė klientams. Banko bankrutavimo momentu tos obligacijos dar buvo neįsigaliojusios.
Kai valstybė skolinasi (aukščiau aprašytu būdu), tai ji ir prisiima riziką. Šiuo atveju privatus bankas „Snoras“ išleido obligacijas, kaip koks centrinis valstybinis bankas, ir įtraukė į šią operaciją (vadinamas antrines paslaugas) savo klientus, niekuo nerizikavo, o už visus tuos žaidimus, kai pinigai daromi iš skolų, turi mokėti mokesčių mokėtojai. Tai kiek dėl to reikės optimizuoti mokyklų ir mokytojų?
Kai šitas „Snoras“ bankrutavo (ar buvo ES įsakymu subankrotintas?) bankininkai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, ten teisingumo institucijos, su didelėmis ceremonijomis, tą bylą sprendė. Lietuva finansavo britų juristus ir visą jų teisingumo sistemą, atrodo, buvo nustatyta, kad bankininkai lyg ir kalti. Bet britų Temidė jų Lietuvai neišdavė. Ir jie pabėgo į Rusiją.
Tai didžiai neteisinga, nes Lietuva skursta, daug vargšų, ir jiems reikia pinigų. Ir kam mums remti tokį kreivą britų teisingumą, ar ne? Priminsime, kad Didžioji Britanija savo užjūrio teritorijose yra įsteigusi ofšorines kontoras, kurios priima kruvinus ir narkotikų pinigus iš viso pasaulio. Kaimanų salose yra 60 tūkst. gyventojų, o jų „bankuose“, kurie neišduoda paslapčių, guli ar vartosi trilijonai dolerių.
Taip, mes gyvename tokių kiaulysčių aplinkoje.
Mums buvo keista, kad mūsų draugai ir pažįstami, atrodo, universitetus baigę žmonės, dėjo pinigus į „Snoro“ banką. Visiems buvo aišku, kad tai rusiškas bankas. Atrodo, kam mums sukti galvą, tegu plauna Rusijos pinigus. Dar įdomiau, kad ir Susisiekimo ministerija ten laikė savo pinigus. Tai kodėl mūsų Lietuvos centrinis bankas neįspėjo šios institucijos ir leido, kad tie pinigai atsidurtų Rusijoje ar Didžiojoje Britanijoje? Tai klausimas, kaip sako pas mus Amerikoje, vertas 64 dolerių.
Dabar į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos ateina naujas bankas „Revolut“. Jis paskolas dalys lengvai, nesigilins kam. Net kontoros neturės, bus lyg nematomas. Mūsų centrinis bankas sako, kad viskas o‘key, jis – geras bankas. Įdomu, kodėl mes turime tuo tikėti, jeigu britų Temidė nepersekiojo tų bankininkų, dėl kurių veiksmų ir dabar mus visus baudžia Europos teismai? Kai bankas pasiskelbia bankrutavusiu, jo įsipareigojimus perima kitas bankas ir jau kitomis sąlygomis reikalauja perrašyti sutartis ar grąžinti paskolas. Kai skolininkai neišgali, bankai perima turtą, pavyzdžiui, namą, kuris iš tos paskolos ir savo sutaupytų pinigų pastatytas. Taip žmogus išvaromas iš namų, t.y. išmaudomas kiaulystėje.
P.S. Dar dėl pinigų. Prancūzijos prezidentas paskelbė ES pertvarkymo planą. Jame numatyta sukurti saugumo agentūrą visiems kartu saugoti ES sienas. Tai gerai, puiku. Taip pat jis sakė, kad visos valstybės turės mokėti savo darbininkams tokį minimalų (ar vidutinį) atlyginimą, kad šie galėtų oriai gyventi. Dar geriau. Koks jis bus, nesakė, bet mūsų sąmonę mobilizavo. (Darosi aišku, kad ES valstybės turės turėti harmoningą mokesčių bazę, t.y., ir kapitalas bus apmokestintas (kaip Airijoje). Tačiau čia apie tai kalbame ne dėl to. O todėl, kad mūsų televizija apie tai neužsiminė. Štai kaip įgyvendinama teisę žinoti. Argi tai nerodo, kad mūsų politinė klasė yra visiškai amorali, jai žmonės nerūpi kaip tikslas, jie tik – priemonė, kad padėtų ateiti į valdžią, ir nesidomėtų savo ateitimi. Tai irgi kiaulystė, kuri kartu su bankinėmis kiaulystėmis gali klupdyti Lietuvą į dar gilesnį socialinės atskirties griovį. Mūsų politinė klasė, aklai tarnaudama kapitalui, bijo kapitalo apmokestinimo (net ir mažu procentu), todėl LRT apie svarbiausią ES reformos punktą nepraneša. Štai kur šuo paskastas. (Apie tai turėtų pareikšti savo nuomonę visi kandidatai į prezidentus ir į Europos parlamentą. Jeigu tokios diskusijos (atviros, apie Lietuvos ateitį) nebus, o bus vėl, kaip prieš daugelį anų rinkimų inicijuojamos diskusijos akušerinėmis temomis, tai rinkimai bus beprasmiai. Ir dar keturi metai stagnacijos garantuoti.
Atgal